infa.lt

Kamala Harris
Foto: REUTERS

Demokratų partijos kandidatė Kamala Harris neturi nei politinės patirties, nei perspektyvios programos, rašo amerikiečių „The Wall Street Journal“ leidinio redakcija.

Pasak autorių, dabartinė  viceprezidentė nesugebės vykdyti sėkmingos užsienio politikos, tačiau žmonės vis tiek balsuos už ją, nes Donaldas Trampas (Donald Trump) yra pernelyg nestabilus.

Vidaus politikoje K.Harris nepriklauso centristams. Kalbant apie tarptautinę politiką, ji atrodo nepasirengusi būsimiems iššūkiams.

Redakcijos pastaba: „The Wall Street Journal“ nuo 1928 m. nerėmė nė vieno kandidato į prezidentus. Mūsų tradicija yra apibendrinti pagrindinių partijų kandidatus atskiruose redakciniuose straipsniuose. Pradedame nuo Kamalos Harris.

Reikia žavėtis demokratų drąsa. Daugiau nei metus jie įrodinėjo, kad akivaizdžiai silpstantis Džo Baidenas yra psichiškai pajėgus dirbti dar ketverius metus. Kai birželį vykusiuose debatuose paaiškėjo jo būklė, partija apsisuko 180 laipsnių kampu ir paskyrė kandidatu viceprezidentę, be jokios gėdos šešėlio pareikšdama, kad Harris kažkokiu būdu simbolizuoja „naują kelią į priekį“.

Respublikonai niekada nesugebėdavo pasiekti tokios sėkmės. Galų gale Kamalai Harris taip pat nepavyko to padaryti, jei tikėsime jos žodžiais. Spalio aštuntąją laidoje „The View“ paklausta, ką ji norėtų pakeisti, turint omenyje praėjusius ketverius metus, J. Bideno patikimas Nr.2 atsakė: „Niekas neateina į galvą“.

Tai buvo pati teisingiausia frazė, pasakyta per abiejų pusių nesąžiningą ir slegiančią kampaniją.

Kamala Harris save pristatė kaip novatorių, daugiausia apeliuodama į savo biografiją. Tačiau kalbant apie politiką ir koalicijų kūrimą, ji yra tarsi pasikartojimas, ir ne tik per pastaruosius ketverius metus.

Jos kandidatūrą geriausia vertinti kaip bandymą tęsti progresyvią politinę bangą, prasidėjusią 2006 m., kai Respublikonų partija pralaimėjo Kongrese. Per 2008 m. finansų krizę visa tai užgriuvo kaip cunamis. Ji kandidatuoja iš esmės ketvirtojoje, pereinamojoje Barako Obamos kadencijoje.

Tai nereiškia, kad ji neturi politinio patrauklumo. Harris per trumpą laiką surengė gana veiksmingą kampaniją ir vienintelėse jųdviejų debatuose įveikė Donaldą Trampą. Jei būtų išrinkta, ji į prezidentavimą įneštų daugiau energijos nei Joe Bidenas. Be to, jos žodžiai apie Amerikos ateitį skamba optimistiškai ir net patriotiškai.

Tačiau mes veltui ieškojome ženklų, kad ji atsisakys dabartinę Demokratų partiją charakterizuojančių progresyvistinių ekscesų ar bent jau juos sušvelnins.

Prieš Trampą nusiteikusių respublikonų parama jos kandidatūrai nėra puikus pavyzdys, nes ši parama grindžiama tik neapykanta Trampui.

Simbolinis respublikonų atstovų paskyrimas į jos kabinetą mažai ką pakeis, nebent tai palies aukštus postus.

Vidaus politikos srityje ji siūlo daugiau „bidenomikos“. Tačiau be atitinkamos etiketės. Ji siekia išplėsti vyriausybės teises tokiu mastu, kuris pranoksta net J. Bideno: senelių ir vaikų priežiūra, būstas, platesnis prieinamos sveikatos priežiūros įstatymas ir kt.

Jos siūlomas mokesčių didinimas yra beveik toks pat didelis kaip Bideno – daugiau kaip keturi trilijonai dolerių per dešimt metų.

Ji demonstruoja, kad nori išplėsti ir paspartinti klimato apsaugos priemones, kurios atgraso nuo investicijų ir brangiai kainuoja mokesčių mokėtojams, tačiau neduoda jokios naudos gamtai globaliu požiūriu.

Su tuo būtų galima susitaikyti, jei Harris tarptautinių santykių pavyzdžiu parodytų, jog supranta, kokioje pavojingoje padėtyje dabar yra pasaulis.

Tačiau ji gina pastarųjų ketverių metų sėkmę saugumo srityje, neatsižvelgdama į du karus, puolančius priešininkus ir Amerikos laivyną, kuris rodo savo pasirengimą raketų atakai Raudonojoje jūroje.

Ji aukština stiprią kariuomenę, bet nepasiūlė nieko, kaip ją atkurti didėjančių grėsmių akivaizdoje. Jei ji puoselėja vidinį Harį Trumaną, kuris galėtų paaiškinti visuomenei, kodėl reikia geresnės gynybos, dar turime pamatyti įrodymų. Jei ji laimės, Vladimiras Putinas ir Xi Jinpingas greitai ją išbandys.

Neatrodo, kad ji būtų pasirengusi šiems išbandymams.

Visa tai byloja apie progresyvistus patarėjus ir koaliciją, kurią ji atsives į Ovalinį kabinetą.

Praėjusią savaitę rašėme apie jos patarėjo klimato klausimais norą atsisakyti viso iškastinio kuro, o jos užsienio politikos padėjėjai pasisako už Irano nuraminimą ir Izraelio suvaldymą.

Šiuolaikinėje Demokratų partijoje nėra Scoop Jacksono ar Joe Liebermano. Kamalai Harris teks kreiptis į Respublikonų partijos šalininkus, panašiai kaip Ruzveltas 1940 m. karo sekretoriumi paskyrė respublikonus Henrį Stimsoną ir Franką Noksą, o karo ir laivyno sekretoriumi – atitinkamai respublikonus.

Ji neparodė nei istorinės atminties, nei politinės drąsos tai pakartoti.

K.Harris prezidentavimas respublikonų vadovaujamame Senate pažabos kai kuriuos blogiausius jos politinius instinktus, bent jau iki 2026 m., kai jėgų pusiausvyra bus palanki demokratams.

Tačiau dauguma demokratų jos pergalę laikys politiniu pastarųjų ketverių metų išteisinimu. Sanderso ir Warreno partijos sparnas spaus ją siekti daugiau.

Blogiausias rezultatas būtų Harris pergalė ir demokratų pergalė Kongrese. Tuomet Kamala bus ant slenksčio. Ji yra užfiksavusi, kad nori sulaužyti 60 balsų Senate taisyklę ir pertvarkyti Aukščiausiąjį Teismą.

Visa tai leistų įgyvendinti siautulingą progresyvią darbotvarkę, pagal kurią klastojamos balsavimo taisyklės, padidinama profesinių sąjungų galia, kontroliuojama didžioji dalis privataus ekonomikos sektoriaus, o Kolumbijos apygarda ir Puerto Rikas būtų pridėti kaip atskiros valstijos.

Daugelis amerikiečių visa tai puikiai mato, bet vis tiek balsuos už K.Harris, nes mano, kad dar ketveri D. Trampo prezidentavimo metai yra didesnė rizika.

Neturime iliuzijų dėl D. Trampo trūkumų ir jų keliamos rizikos.

Tačiau rinkėjai taip pat turi pagrindo baimintis kruvino šiuolaikinės kairės mąstymo su jos reguliavimo prievarta, kultūriniu imperializmu, ekonominiu etatizmu ir siekiu atimti iš teismo nepriklausomybę.

Jei Kamala Harris pralaimės, – tai būtent dėl šios priežasties.