infa.lt

Autoriaus asmeninio archyvo nuotr.

Ignas Vėgėlė nuo praėjusio trečiadienio, t. y. lapkričio 29 d., tapo vienu labiausiai viešojoje erdvėje figūruojančių politikų. Taip, nesuklydau, įvardindamas jį kaip politiką, nes siekis tapti valstybės vadovu yra politinis veiksmas.

Neplanavau reikšti savo nuomonės apie I. Vėgėlę, nei kaip apie politiką, nei kaip apie asmenį. Pliūpsnis prirašytų nesąmonių apie Igną internetinių portalų komentaruose, netapo priežastimi dėstyti kitokią nuomonę apie jį, nes išgalvotų purvinų neigiamybių skleidžiama gausa neabejotinai yra susinervinusių jo oponentų veiksmai.

Veiksmai, kuriais drauge pripažįstama, kad I. Vėgėlė yra rimta politinė figūra, galinti numelioruoti tą politinę pelkę, kurioje savanaudiškai valstybe dešimtmečiais parazitavo įvairūs politiniai veikėjai ir jų sukurtos politinės organizacijos.

Tačiau, kuomet savaitgalyje iš keleto Lietuvos regionų išgirdau naujieną, kad Ignas Vėgėlė yra „konservatorių projektas“ – susimąsčiau. Rimtai susimąsčiau ir nutariau, visgi, pareikšti kitokią nuomonę. Juolab, kad panašius išvedžiojimus jau teko girdėti prieš daugiau, kaip tris dešimtmečius.

Tai buvo pirmieji po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Prezidento rinkimai 1993 m. Du kandidatai – Stasys Lozoraitis ir Algirdas Mykolas Brazauskas. Garbė tuometinei Socialdemokratų partijai, oficialiai parėmusiai St. Lozoraičio kandidatūrą. Aš nuo LSDP buvau deleguotas į St. Lozoraičio rinkimų štabą.

Kodėl prisiminiau tuos laikus ir ką jie bendro turi su dabartiniais 2024 m. LR Prezidento rinkimais?

Pasirodo, kad kai kurios rinkimų metodikos, grindžiamos melu ir pramanytais išvedžiojimais, nesensta dešimtmečiais. Dar 1993 m. Prezidento rinkimų kampanijos pradžioje teko išgirsti kalbas, jog „už Lozoraičio nugaros kyšo Landsbergio barzdelė“.

Jau vėliau, po rinkimų, paaiškėjo, kad tokias kliauzas skleidė būsimos konservatorių partijos veikėjai, o A. M. Brazausko rinkimų štabas sėkmingai jomis naudojosi.

Anuomet, 1993 m., tokios politinės intrigos suveikė, St. Lozoraitis pralaimėjo. Manau, kad dabar, jau žvelgiant į trijų dešimtmečių prabėgusį Lietuvos valstybės laikotarpį, anuomet su juo pralaimėjo ir Lietuva, ir jos piliečiai.

Dar nežinau, bet neatmesčiau, kad ir dabar tie patys konservatoriai skleidžia paskalas apie I. Vėgėlę, kaip „konservatorių projektą“. Tikslas, neabejotinai, analogiškas, kaip ir prieš tris dešimtmečius – kuo labiau pakenkti vienam rimčiausių pretendentų į LR Prezidento postą. Ir tuo, be abejo, suinteresuoti ne vien konservatoriai.

I. Vėgėlė nėra politikos naujokas. Jo politines pažiūras, vertybes, principingumą patvirtina istoriniai faktai, paneigiantys bet kokias oponentų politines blevyzgas. Būtent dėl I. Vėgėlės, dar 2008 m. pademonstruoto tvirto politinio stuburo, įsitikinimų, konservatoriai – o tai jiems yra būdinga, gali nekęsti Igno, kaip politinio varžovo, grįžtančio į didžiąją politiką.

Konservatoriams, 2008 m. siekiantiems pajungti į savo gretas tuometinius krikščionis demokratus, nepavyko vieno iš tuometinių krikdemų lyderių – I. Vėgėlės nei privilioti politiniu rojumi – šviesiu ir sočiu politiniu rytojumi (skirtingai nuo kitų – stundžių, saudargų ir co), nei sulaužyti jo politinių įsitikinimų.

Tai teigiu, gerai žinodamas faktus ir prisimindamas mūsų su Ignu 2008-2010 m. bendravimo laikotarpį, kuomet jis jautriai išgyveno krikdemų parsidavimą konservatoriams, o man dar galutinai nebuvo išblėsusi Socialdemokratų partijos parsidavimo LDDP istorija.

Ir tai nėra vien mano asmeniniai prisiminimai. Savo kritišką poziciją į merkantiliniais interesais grįstas konservatorių jungtuves su krikščionimis demokratais, I. Vėgėlė ne kartą išsakė ir viešai. Pacituosiu vieną iš jų (XXI amžiaus, 2008-03-14): „Šis nenatūralus susijungimas, tai pasekmė šiandieninės Lietuvos būsenos.

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje atsirado be galo daug laisvės visomis prasmėmis. Perėjimas iš būsenos – nieko negalima, į būseną – galiu viską, į paviršių išstūmė godumą, savanaudiškumą. Šiandien daug kas mūsų visuomenėje vadovaujasi vienu vieninteliu principu: naudinga tik tai, kas naudinga man asmeniškai.

Jei man nenaudinga, turi būti nenaudinga ir visiems kitiems. Vien asmeninės naudos siekimas – šių partijų susijungimo atspindys. Konservatoriai jau seniai elgiasi labai pragmatiškai. Jie siekia panaikinti konkurentus…“.

Tuomet, prieš 15 metų, savo politines nuostatas I. Vėgėlė grindė krikščioniškomis vertybėmis, socialine parama, atotrūkio mažinimu tarp ypač turtingų ir mažai uždirbančių, teigdamas, kad turi būti alternatyva sustabarėjusiam, neretai jokiai ideologijai neatstovaujančiam ir besirūpinančiam tik savo asmenine gerove parlamentarui (ten pat, XXI amžius, 2008-03-14).

Tai ar kas pasikeitė I. Vėgėlės politinėse pažiūrose, įsitikinimuose, vertybėse, ideologinėse nuostatose per tuos 15 metų, nuo jo pasitraukimo iš politikos iki dabartinio grįžimo? Tai ką Ignas kalbėjo anuomet ir tai ką girdžiu dabar, manau, kad ne.

Ar pamatinių politikos vertybių stabilumas, pažiūrų, įsitikinimų nuoseklumas, gali būti vadintini populizmo klasika, kuo I. Vėgėlės politiniai priešininkai bando jį šmeižti? Be abejo, kad ne. Tiesiog, I. Vėgėlės sumenkinimui politiniai priešininkai naudoja politinių manipuliacijų, pirmiausia, manipuliacijų žmonių sąmone, veikimo būdus.

Kadangi viešojoje erdvėje dominuoja su tikrove prasilenkianti informacija Igno Vėgėlės atžvilgiu, todėl, manau, Lietuvos žmonėms prieš Prezidento rinkimus reikalinga ir kitokia nuomonė.