infa.lt

Pagaliau pirmasis žmogus, žinomas verslininkas ir investuotojas, pripažino, kad oficialios finansinės institucijos mus mausto: sukelia dirbtinę infliacijos bangą ir tokiu būdu „nusavina“ žmonių sukauptą turtą.

Ilja Laursas „Žinių radijo“ laidoje pas Marių Dubnikovą aiškiai sudėliojo taškus ant „i“.

Laursas tiesiai pasakė, kad kaltę dėl aukštos infliacijos Europos Sąjungoje turi prisiimti pats Europos centrinis bankas (ECB). Per pandemiją prispausdinęs niekuo nepadengtų eurų ECB tik padeda nuskurdinti paprastus žmones.

Verslo rykliai, puikiai išmanantys šio „žaidimo“ taisykles, visada lieka nugalėję. Paprasti žmonės, smulkūs ir vidutiniai verslininkai, kurie ne visada supranta „žaidimo“ esmę, lieka pralaimėję.

Pikčiausia, kad šioje žmonių nuskurdinimo aferoje dalyvauja ir mūsų valstybė. ECB per pandemiją išleidusi nieko nepadengtus du trilijonus eurų 75 procentus šių lėšų „prasuko“ per šalių vyriausybes. Suprantama, kad tokio „grobio“ vyriausybės negalėjo praleisti pro šoną. Tačiau kartu jos padėjo nuvertinti žmonių santaupas.

Paties Laurso teigimu, valstybė turėtų daryti atvirkščiai – „rūpintis gyventojų gerove, saugoti jų turtą“.

„Infliaciją laikau mokesčiu pinigų turėjimui. Vien už tai, kad tu turi pinigų, tave apmokestina. Šis mechanizmas gal nėra iš pirmo žvilgsnio akivaizdus, nes apmokestinama netiesiogiai. Jei ekonomikoje egzistuoja šimtas valiutos vienetų ir valstybė bankui prispausdinus tiesiog padidina pinigų kiekį, tai praskiedžia visų likusių pinigų vertę.

Po kurio laiko matome padidėjusias kainas. Jei padidintas pinigų kiekis, jam atitenka mažiau vertės. Kaip pilietį mane nervina, kad profesinėse publikacijose pirštu rodoma į energetiką, pandemiją, politikus, bet nerodoma į tai, kad buvo prispausdinta pinigų ir dėl to kainos kyla.

Man tai atrodo neskaidru, manau, kad šiuolaikinės valstybės nemoka išgyventi vien iš mokesčių. Pinigų spausdinimą jie laiko kraštutine priemone, bet tuo naudojasi – tiesiog prispausdina, neįspėja visuomenės.

Tai nepririšta prie pajamų ir skriaudžia visus, nes apmokestinami visiškai visi, kurie turi pinigų. Kodėl sakau, kad tai neskanu? Nes tai – mokestis už pinigą, už kurį jau sumokėtas mokestis“, – „Žinių radijo“ laidoje „Ekonominiai pietūs“ sakė I. Laursas.

Kaip tai vyksta? Jūs dirbate kaip kokia skruzdėlytė ir nešate po centą, po eurą į krūvelę. Štai jau ir šimtas, štai tūkstantis ir kitas. Gyvenimas gerėja. Tada, suradus kokį nors ekonominį pasiteisinimą, įjungiama pinigų spausdinimo mašina, didinanti rinkoje kiekį pinigų, kurie nebespėja padengti sukuriamos vertės.

Tokiu atveju jų vertė krenta. Jūs sėdite susiėmęs už galvos ir galvojate, kad už banko sąskaitoje gulinčius pinigus nebegalite įsigyti to, ką suplanavote. Kol jūs ramiai miegojote, dalis jūsų pinigų buvo nusavinta.

Bet tai dar ne pabaiga. „Žuvytė“ dar ne tinkle. Ji pabaidyta ir išsigandusi, bet jau paruošta tolesnei kelionei į visų savo pinigų praradimą.

Ką „žuvytė“ galvoja dabar matydama, kad nesugebėjo išsaugoti banko sąskaitoje gulinčių pinigų vertės? Teisingai, ji galvoja, kad dėl visko kalta ji pati ir jos nenoras bei nemokėjimas investuoti.

Čia jau „įsijungia“ choras ekonomistų, kurie vieningai aiškina, kad pinigų sąskaitose laikyti neverta (beje, tam pritariu ir aš), bet juos reikia pelningai investuoti (tam aš visai nepritariu).
Anot protingų patarėjų, investuoti reikia į tai, kas duoda grąžą. (Aš jaučiu manipuliaciją, nes įtariu spaudimą į kiekvieno žmogaus silpnybę – norą praturtėti nieko nedirbant).

Jie ištraukia šimtus sėkmės pavyzdžių, kaip kažkur kažkas praturtėjo. Man jie primena internetinius sukčius, kurie vilioja jus lengvai uždirbamais pinigais, atakuoja kažkokiomis nuorodomis, žada greitą, lengvą ir didelį uždarbį (to negali būti iš principo), siūlo įtartino pigumo prekes, džiugina bala žino iš kur atsiradusio giminaičio ar visai nepažįstamo žmogaus palikimu ar noru pasidalyti kažkieno pinigais.

Tai dar vienas būdas suvaryti „planktoną“ į tinklą, kad didieji finansiniai rykliai galėtų pasisotinti paskutinį kartą prieš didįjį perkrovimą. Kad žmonės eilinį kartą praradę pinigus būtų ramesni, kai pasaulio galingieji pristatys naujosios pasaulio tvarkos viziją „nieko neturėsime ir būsime laimingi“.

Juk sutikite: lengviau priimti naująją tvarką, kai kišenėse ir sąskaitose švilpaus vėjai. Tada bus kaltinama neteisinga sistema, kurią siūlys pakeisti į dar neteisingesnę, bet kadangi visi jau būsime ubagai, mums bus vienodai.

Pinigų spausdinimas turi dar vieną šalutinį reiškinį. Per juos staiga atsiradęs pinigų perteklius kurį laiką leidžia džiaugtis lengvu uždarbiu. Ir tikrai. Staiga pas visus atsiranda pinigų, įsisuka statybos ir verslai. Pilni kurortai žmonių, kavinėse ir prekybos centruose stumdomasi pečiais ir kovojama dėl stalelio.

Namuose niekas nevalgo ir negamina, nes visi turi pinigų, tad gali valgyti restoranuose arba blogiausiu atveju užsisakyti maistą į namus.

Ir štai tada, kai atrodo, kad niekas nežadėjo bėdos, sustabdomas „deguonies“ (pinigų) tiekimas ekonomikai. Didinamos palūkanų normos ir per padidėjusias įmokas bankams ir išperkamosios nuomos bendrovėms iš ekonomikos išsiurbiamas „deguonis“ (pinigai).

Paaiškinama tai garbingu noru sumažinti infliaciją, kuri ir buvo SPECIALIAI sukelta.

Štai ką sako Laursas: „Kai institucija, kurios tiesioginis siekis – 2 proc. infliacijos, sąmoningai prispausdina daug pinigų, man nesinori tikėti, kad ten sėdi durniai, kurie nesupranta, kad tai neprives prie ženklios infliacijos. Taip nebūna. Jie tą daro sąmoningai, prieštarauja rašytam žodžiui, nusižengia visuomenės pavestai funkcijai.“

Ką tokiu atveju patiria ekonomika? Tą patį, ką ir ligonis, gulintis reanimacijos palatoje, kai jam atjungia deguonį. Ne kiekvienas verslas ir namų ūkis sugebės atlaikyti šiuos „amerikietiškus kalnelius“. Verslai bankrutuos, didės bedarbystė, gali būti pradėti turto už skolas nusavinimo procesai. Vėl įvyks dar vienas turto persiskirstymas.

Pažįstamas vaikinas, neseniai sukūręs šeimą ir susilaukęs vaikučio, pasiėmė paskolą ir nusipirko namą. Jo mėnesio įmoka buvo 800 eurų. Dabar jis moka 1 300 eurų. O kur dar komunaliniai. Teko susirasti dar vieną darbą.

Paskola 25 metams. Kiek ilgai atlaikys tokias „žiurkių lenktynes“ jis pats, žmona, šeima? Ar matys tėvą augantis vaikas?

Sistema dirba puikiai įvergindama žmogų. Taip, nebijau šio žodžio. Tai yra XXI amžiaus vergovė.

Sakysite – tai jau praeitis. Palūkanos stabilizavosi, jos nebekyla, kitais metais žada net simbolinį kritimą. Tai neišgelbės. Aukštų palūkanų smagratis jau paleistas ir simbolinės korekcijos procesų rinkose nebesustabdys.

Lengva man kalbėti, kai neturiu santaupų ir paskolų. Tik tiek, kiek reikia normaliam gyvenimui. Gyvenau ne dėl to. Tačiau jei šiandien reikėtų galvoti, kur dėti sąskaitoje esančius pinigus, pasirinkčiau šias kryptis: žemę, auksą, sidabrą.

Ateina neramūs laikai. Vertę turės amžini dalykai. Beje, kaip ir nematerialiosios gėrybės – išsilavinimas, garbė, moralė, žodžio laikymasis, principai ir pan. Žmonės ieškos atramos tuose, kuriais galima pasitikėti.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.