infa.lt

Švedijos policijos sraigtasparnis. Vaizdo įrašo kadras

Progresyviais idealais garsėjančioje Švedijoje ginkluoto smurto lygis yra vienas didžiausių Europoje, rašo „Financial Ttimes” leidinys. Prieš šešerius metus Švedija buvo viena saugiausių žemyno šalių, o dabar ji pirmauja mirtinų susišaudymų sąraše. https://www.ft.com/content/79f0d181-bdae-4c81-a971-861ccd8d512c

Namo vietoje liko tik griūvanti medienos, izoliacijos ir apdailos elementų masė, užgriozdinusi gatvę ir kaimynystėje esančią aikštę. Langai buvo išdaužyti, liko tik dantytos nuoskalos. Sprogimo banga visur ištaškė užuolaidas ir drabužius.

„Tai lyg karo kronika”, – sako vietinis gyventojas. – „Tai, ką paprastai matome per žinias iš Afganistano”.

Bet tai nėra karštasis taškas. Dar visai neseniai tai buvo ramus rajonas klestinčioje Upsaloje, ketvirtame pagal dydį Švedijos mieste. Dabar jį užgriuvo gaujų smurtas. Rugsėjo 28 d. per sprogimą žuvo 24 metų Soha Saad, ką tik baigusi studijas mokytoja.

Tačiau bomba buvo skirta ne jai, o kaimynui, kurio giminaitis, kaip įtariama, priklausė nusikalstamai gaujai.

Pasak jos draugės Saros Samaros, Soha buvo „ambicinga, miela, maloni ir dosni”. „Įdomu, kiek dar nutrūks nekaltų gyvybių”, – rašė ji instagrame*. – Taigi čia yra mano raginimas politikams: atsibuskite!”.

Pastaraisiais mėnesiais Švediją užgriuvo precedento neturinti smurto banga – ypač Upsalą ir jos pietinę kaimynę, sostinę Stokholmą. Pačiomis baisiausiomis rugsėjo ir spalio mėnesio savaitėmis nedaug dienų praėjo be šaudymo, savadarbių užtaisų ar net granatų sprogimų.

Vos per dešimt metų ši Skandinavijos šalis iš vienos saugiausių žemyne tapo Europos mirtinų susišaudymų reitingo lydere. Giliai įsišaknijusios nusikaltėlių gaujos (daugiausia vadovaujamos antros kartos imigrantų) žudo ne tik vieni kitus, bet vis dažniau ir giminaičius, o Saado ir kitų atveju – nekaltus praeivius. Daugelis nusikaltėlių yra jaunesni nei 14 metų paaugliai, iš kurių gangsteriai ruošia jaunąją kartą.

Rugsėjo pabaigoje per televiziją transliuotame kreipimesi į tautą premjeras Ulfas Kristerssonas (Ulf Kristersson) pateikė beprecedenčio smurto bangos diagnozę, tiesiogiai kaltindamas „neatsakingą imigracijos politiką” ir „nesėkmingą integraciją”.

„Negaliu pervertinti padėties rimtumo”, – pridūrė centro dešiniosios Nuosaikiųjų partijos lyderis. – Švedija dar niekada nėra mačiusi nieko panašaus. Ir jokia kita Europos šalis nieko panašaus nėra mačiusi.”

Problema sukrėtė visus visuomenės sluoksnius. „Tai tikrai socialinis žemės drebėjimas”, – sakė baldų milžinės „Ikea” mažmeninės prekybos padalinio vadovas Jesperas Brodinas (Jesper Brodin), vienas žinomiausių šalies verslininkų.

„Jei tai tęsis dar porą dešimtmečių, Švedijos nebeliks. Mes būsime suskaldyti”, – sakė parlamento teisingumo komiteto vadovas, kraštutinių dešiniųjų Švedijos demokratų partijos narys Rikardas Jomshofas (Rikard Jomshof).

Smurto tarp gaujų protrūkis jau sukėlė nemalonių pokalbių. Turtinga šalis, garsėjanti savo socialinės gerovės valstybe, per pastaruosius tris dešimtmečius priėmė daug pabėgėlių iš karštųjų taškų nuo Balkanų iki Artimųjų Rytų – daugiau nei dauguma Europos šalių.

Augantis smurtas pila vandenį ant kraštutinių dešiniųjų malūno, o kairiuosius nervina nesąžiningas imigrantų bendruomenių juodinimas. Tačiau abi Švedijos politikos pusės pripažįsta, kad šaliai nepavyko integruoti kai kurių (daugumos) naujai atvykusių piliečių.

Dabar nusikalstamos gaujos visoje šalyje nebeapsiriboja vien prekyba narkotikais. Daugėja įrodymų, kad jos įsiskverbė į viešąsias tarnybas, politines partijas ir net pačią baudžiamojo teisingumo sistemą.

Kai po kruviniausio mėnesio šalies istorijoje policija buvo perpildyta tyrimų, vyriausybė pažadėjo į pagalbą pasitelkti kariuomenę, kad ši kompensuotų darbuotojų trūkumą.
Taigi, kas nutiko ne taip? „Tai sisteminė klaida”, – sako Upsalos centro kairiųjų meras Erikas Pelingas.

Centro dešiniosios opozicijos vadovė Therese Almerfors sako taip: „Jei nesijauti saugus, vadinasi, nesi laisvas”. Kiekvieną dieną Upsalos gyventojai atsibunda ir nesijaučia saugūs.”

Ji sako, kad gyvenimą Švedijoje nuodija „vilties dėl ateities trūkumas”. „Mums nepavyko”, – pripažįsta nuosaikiosios partijos politikė. – Ir sutampant šiai problemai nėra greitų sprendimų”.

„Visiškai naujas pasaulis.”

Upsala garsėja seniausiu Skandinavijoje universitetu, didžiausia regiono katedra ir didinga karališkąja pilimi.

Tačiau pastaraisiais metais ji taip pat išgarsėjo kaip vienos kruviniausių Švedijos gaujų ir liūdnai pagarsėjusio jos vadeivos Rava Majido, pravarde „kurdų lapė”, kuris 2018 m. pabėgo į Turkiją po virtinės nuosprendžių už narkotikus ir smurtą, gimtasis miestas.

Policija teigia, kad pastarojo meto smurto protrūkį lėmė narkotikų gaujos „Foxtrot” skilimas. Manoma, kad Majidas, kurį Upsaloje užaugino tėvai imigrantai iš Irako, susiginčijo su savo buvusia dešiniąja ranka Ismailu Abdo, pravarde „Braškė”, kuris taip pat pabėgo į Turkiją.

Rugsėjo mėnesį Upsaloje buvo nušauta I. Abdo motina.

„Padėtis visuomenėje yra nežmoniška, nesuvokiama ir neišmatuojama”, – neseniai sakė Upsalos policijos vyresnioji pareigūnė Katharina Buvall. Upsalos ir Stokholmo policija atsisakė duoti interviu, motyvuodama tuo, kad yra užsiėmusi pastarųjų šaudynių tyrimais.

Upsalos ligoninės gydytojas Fredrikas Linderis (Fredrik Linder) turi tiesioginės smurto padarinių patirties. Kai jis pirmą kartą pradėjo dirbti skubios pagalbos skyriuje, per metus įvykdavo vienas ar du susišaudymai ir nė vienas iš jų nebuvo susijęs su nusikalstamomis gaujomis, sakė jis vietos televizijos stočiai. Dabar šaudoma vidutiniškai kartą per savaitę.

„Tai visiškai naujas pasaulis”, – pridūrė jis.

Spalio pabaigoje 10,5 mln. gyventojų turinčioje šalyje įvyko 48 mirtinos šaudynės. Praėjusiais metais buvo užfiksuotas niūrus antirekordas – 62 šaudynės (po 45 šaudynių 2021 m.).

Tačiau išpuoliai prieš artimuosius net ir prabangiuose rajonuose ir rekordinis sprogdinimų skaičius dar labiau sustiprino nesaugumo jausmą. „Tai atrodo beveik atsitiktinai – atrodo, kad tai gali nutikti bet kur ir tiesiogine prasme bet kam. Tam tikra prasme tai panašu į terorizmą”, – sako Manne Jerell, kriminologė, Malmės universiteto vyresnioji dėstytoja.

Vien Stokholmo policija turi 150 sostinės namų, kurie gali būti apšaudomi ar sprogdinami, sąrašą, pranešė valstybinis televizijos kanalas SVT. „Jei mano šeimai gresia pavojus, tai gresia ir visoms kitoms šeimoms”, – televizijai sakė vienas OCG narys.

Kitas pastarojo meto reiškinys – žudikai jaunėja, o nepilnamečiams Švedijoje dažnai skiriamos švelnios bausmės. Spalio mėnesį keli asmenys buvo nuteisti už du galingus sprogdinimus madingame Stokholmo rajone. 25 metų nusikaltėlis gavo penkerius metus kalėjimo, o du septyniolikmečiai buvo įkalinti 10 mėnesių.

Tai taip pat rizikinga. Policija praneša, kad gaujos aktyviai verbuoja pažeidžiamus jaunuolius būtent iš tokių įstaigų. „Mes žinome, kad tai gali tik pagilinti problemą, o ne ją išspręsti”, – sako Ula Jerimiasen, Upsalos socialinių paslaugų tarnybos viršininkė.

Meras Pellingas sako, kad tarp suimtųjų dėl pastarųjų žmogžudysčių yra ne daug vietinių upsaliečių, o jaunų žudikų iš už Upsalos ribų. „Upsalos miestui labai sunku užkirsti kelią šiems nusikaltimams”, – priduria jis. – Tai tikrai nacionalinė problema.”

Visuomenės susiskaldymas

Paklauskite švedo, kas jo šalyje nutiko ne taip, ir gausite įdomų nacionalinės politikos ir įsitikinimų skerspjūvį. Dešimtys apklaustų politikų, saugumo pareigūnų ir kriminologų skirtingai atsakė į klausimą, kas sukėlė gaujų smurto bangą.

Dešinieji kaltina imigraciją, dėl kurios per pastaruosius dešimtmečius šalies gyventojų skaičius padidėjo dviem milijonais žmonių. Kairieji nurodė daugiau socialinių veiksnių, įskaitant Švedijos socialinės rūpybos sistemos privatizavimą, dėl kurio pablogėjo paslaugų kokybė skurdesnėse vietovėse.

Didžiąją 2010-ųjų dalį nacionalistai iš Švedijos demokratų partijos buvo vienintelis balsas, pasisakantis prieš masinę imigraciją, ir visuomenės parama jiems augo beveik kartu su augančiu smurto lygiu.

Dabar ši kadaise marginalizuota partija tapo viena didžiausių šalies politinių jėgų. „Ilgą laiką buvome vieni. Buvome vadinami rasistais. Šiandien situacija yra labai bloga. Bet mes nebesame vieni”, – sako teisingumo komiteto narys Jomshofas.

Jomshofas, kuris liepą buvo paragintas atsistatydinti dėl savo kritiško požiūrio į islamą ir kurstančių epitetų pranašo Mahometo atžvilgiu, nori, kad Švedija sumažintų imigraciją ir deportuotų nusikaltėlius į jų gimtąsias šalis. Tačiau daugiausiai politikai sutinka su tuo, kad Švedijai nepavyko integruoti imigrantų bendruomenių.

Beveik visuose didžiuosiuose Švedijos miestuose yra bent viena vadinamoji „pažeidžiama zona”, kurioje imigrantai sudaro daugumą. Nusikalstamumo lygis ten paprastai būna aukštas, o mokyklų lankomumas mažas ir drausmė prasta.

„Nenoriu sakyti, kad tai – nevykusios migracijos problema. Greičiau sakyčiau, kad problema yra integracija”, – teigia baudžiamosios teisės advokatas Jensas Lapidusas, detektyvų autorius ir Netflix serialo „Paklydę pinigai” (Stray Money) scenaristas.

Jis sako, kad dauguma jo buvusių klientų ir šiandieninių OCG narių yra nebe neseniai imigravę, o gimę Švedijoje. „Jūs gimėte čia, bet vis tiek jaučiatės kaip svetimšalis. Gimėte čia, bet vis dar jaučiatės taip, tarsi durys jums būtų uždarytos ir jūs čia nebūtumėte laukiami”, – priduria jis.

Pasak Lapiduso, tai turi „psichologinį poveikį”: „Tikroji problema yra ta, kad mes nesugebėjome integruoti šių žmonių.”

Taha sutiko pasakyti tik savo vardą. Jis atvyko iš Irako prieš du dešimtmečius ir nuo to laiko tapo Švedijos piliečiu, tačiau galvoja persikelti į Jungtinę Karalystę.

„Švedai verčia tave jaustis svetimšaliu, net jei turi pasą ir turi čia gimusius vaikus”, – sako jis. – Jie dėl visko kaltina imigrantus. Tačiau šis gaujų smurtas taip pat kelia grėsmę man, mano šeimai ir draugams”.

Jis mano, kad Švedijos valdžios institucijos per ilgai neveikė. „Jos turėjo padaryti daugiau, daug daugiau ir jau seniai”, – sako jis.

Vietos politikai garsiai kalba apie segregaciją ir skambina pavojaus varpais dėl „paralelinių visuomenių”. Daugelis, ypač dešinieji, ragina Švediją nustatyti griežtesnius reikalavimus atvykėliams.

„Politikai buvo naivūs. Malmėje žmonės dešimtmečius gyvena iš pašalpų ir nekalba švediškai. Kodėl mes leidžiame jiems būti tokiems pasyviems?” – retoriškai klausia nuosaikiosios partijos vietos tarybos narė Farishta Suleiman.

Žodis „naivus” skamba daugelio lūpose. Buvęs teisininkas Lapidusas sako, kad švedai „naiviai tiki žmonių gerumu” ir lėtai suvokia, kad „pasaulyje yra ne tik gerų žmonių”.

Jomshofas, kurio vadovaujami Švedijos demokratai, be kita ko, teikia vyriausybei parlamentinę paramą, apgailestavo dėl vyriausybės lėtumo, pažymėdamas, kad kaimyninė Danija kovą su gaujomis pradėjo prieš 20 metų ir nuo to laiko pasiekė nemažai laimėjimų.

Kriminalistas Džerelis pritaria: „Niekas rimtai nežiūrėjo į nusikalstamumą ir organizuotą nusikalstamumą, kol nebuvo per vėlu”.

Tačiau Lapidusas atkreipia dėmesį į kitą visuomenės pokytį Švedijoje: „sprogstamą itin turtingų žmonių skaičiaus augimą”. Per pastaruosius tris dešimtmečius nelygybė Švedijoje augo sparčiau nei bet kurioje kitoje išsivysčiusioje šalyje.

„Visuomenėje, kurioje atskirtis per didelė, neišvengiamai didėja ir nusikalstamumas. Iš tamsesnio visuomenės dugno kylančių problemų tik daugės”, – mano jis.

Kairiuosius ypač neramina tai, kad nusikalstamos gaujos pasinaudojo dar vienu Švedijos visuomenės pokyčiu – plataus masto gerovės valstybės privatizavimu. Pastarąjį kartą nuosaikieji valdžioje buvo 2006-2014 metais. Per tą laiką dar daugiau mokyklų, ligoninių ir slaugos namų perėmė privatus kapitalas.

Policija ir vietos politikai pastebi vis daugiau įrodymų, kad nusikaltėliai vis dažniau pelnosi iš sukčiavimo ir net valdo kai kurias socialinės rūpybos struktūras. Vienais skaičiavimais, OCG pajamos iš socialinių paslaugų siekia 6 mlrd. švedijos kronų (570 mln. JAV dolerių) – maždaug dvigubai daugiau nei iš prekybos narkotikais.

„Turime sistemą, kurioje nusikaltėlių tinklai valdo mokyklas ir slaugos namus. Per 20 reguliavimo panaikinimo metų buvome pernelyg naivūs. Mūsų mokyklų sistema trukdo integracijai, didindama segregaciją”, – sako J. Pellingas, turėdamas omenyje paplitusį reiškinį, kad skurdžiuose rajonuose dažnai būna blogiausios mokyklos.

Niekas tiksliai nežino, kaip toli nusikaltėliai ištiesė savo tinklus. Saugumo pareigūnai mano, kad jų invazija paveikė net kai kurias politines partijas.

Neseniai prokurorai apkaltino vieną Attundos, esančios pusiaukelėje tarp Stokholmo ir Upsalos, apygardos teismo darbuotoją perdavus banditams slaptą informaciją. Moteris, kuri savo kaltę neigia, taip pat kaltinama leidusi nusikaltėliams naudotis savo darbo kompiuteriu.

„Mane gąsdina tai, kad bandome kovoti su nedemokratiškais piliečiais pagal demokratines taisykles”, – sako kraštutinių dešiniųjų politikas Jomshofas. – Dažnai savęs klausiu: ar to tikrai pakanka?”

„Šalyje kaip ir anksčiau vis dar saugu”

Daugelį metų gaujų smurto židinys buvo pietinis Malmės miestas. Įsikūręs kitoje Øresundo sąsiaurio pusėje nuo Danijos sostinės Kopenhagos, Malmė yra pagrindiniai imigrantų vartai. Čia įsikūręs vienas garsiausių šalies „getų” – liūdnai pagarsėjęs Rosengardas.

2010-aisiais smurtas Malmėje kėlė siaubą visai šaliai. Tačiau nuo to laiko padėtis mieste nurimo, o nusikaltėliai išsiskirstė į kitus miestus, įskaitant Upsalą.

Smurto pikas buvo pasiektas 2017 m., kai mieste įvyko 65 susišaudymai ir 58 sprogdinimai. Šiemet policija suskaičiavo 27 šaudymus ir septynis sprogimus. Rusengårdo policijos veteranas Glenas Sjogrenas sako: „Tuo metu jautėmės visiškai bejėgiai. Buvo jausmas, kad viskas, ką darysime, tik pablogins padėtį. Šiandien jausmas priešingas.”

Jis sako, kad kuo mažiau žmogžudysčių reikės tirti, tuo daugiau išteklių bus galima skirti gatvės nusikaltimų prevencijai.

Policija smurto mažėjimą aiškina nuo 2019 m. prasidėjusia kova su gaujų smurtu, kai pavojingiausi nusikaltėliai buvo įkalinti. Kovoje su nusikalstamumu valdžios institucijos taip pat pritaikė amerikietišką požiūrį – į kovą su nusikalstamumu įtraukė visą bendruomenę ir dėmesį nuo bausmių perkėlė į prevenciją.

„Šūkis toks: gyvas, sveikas ir neteistas. Kalėjimas griauna žmonių gyvenimus. Svarbiau užkirsti kelią nusikaltimams, o ne sodinti žmones į kalėjimą už jau padarytus nusikaltimus”, – sakė Sjögrenas.

Tačiau jis ir vietos politikai tvirtina, kad teisėtvarka yra tik dalis sprendimo. Dalis atsakymo slypi socialinėse priemonėse, ypač mokyklose.

„Norėdami iš tikrųjų pakeisti padėtį, turime sustabdyti gaujų vykdomą verbavimą. Jau dabar reikia dirbti su trimečiais, kad po dešimties metų jie neimtų į rankas ginklo”, – sako Džerelas.

Jis priduria, kad jei socialiniams sprendimams būtų skiriama tiek pat išteklių, kiek ir teisėsaugai, Švedija galėtų sau leisti kiekvienam rizikos grupės vaikui skirti po socialinį darbuotoją.

Vietos tarybos narys Suleimanas priduria: „Geriausias skiepas nuo nusikalstamumo yra vidurinė mokykla. O Malmėje yra daug vaikų, kurie net nebaigė pradinės mokyklos.”

„Tai svarbiausias dalykas, kurį galime padaryti”, – pritaria Upsalos saugumo skyriaus vadovas Andersas Friedborgas. – Mokyklos nebaigę vaikai dažniau patenka į nusikalstamas veikas”.

Dar vienas klausimas, dėl kurio retas sutinka, yra tas, kad gaujų problemos greitai išspręsti neįmanoma ir negalima. Prieštaringai vertinamos policijos priemonės, įskaitant telefoninių pokalbių pasiklausymą ir anoniminių liudytojų leidimą, gali sustabdyti smurtą tik trumpam.

Suderinta integracija, prieinamas mokymas rizikos grupės vaikams ir gangsterizmo išgyvendinimas iš socialinės rūpybos sistemos – šios priemonės užtruks ne vienerius metus.
„Tai užtruks”, – sako Almerforsas iš Upsalos. – Turime dirbti visi kartu, o ne vieni prieš kitus.”

Kiti, kaip Lapidusas, ragina švedus ir kitų šalių gyventojus nesižavėti dramatiškomis antraštėmis ir išlaikyti perspektyvą.

„Tame, kas vyksta, nėra nieko gero, – sako jis. – Tačiau tai ne Meksika ir net ne Amerika. Švedija vis dar yra viena saugiausių šalių pasaulyje”.

infa.lt: Įdomu tai, kad 2017 m. pirmąją vietą Europoje pagal žmogžudysčių skaičių užėmė Lietuva, teigia amerikiečių „Fox News” TV kanalas. Turėjome kuo pasigirti:

Lietuvos miestai užima pirmąsias tris vietas pagal didžiausią nužudymų skaičių Europoje. Klaipėdoje 2017 m. žmogžudysčių rodiklis siekė 3,9 nužudymų 100 000 gyventojų. 2017 m. šiame mieste gyveno 172 272 gyventojai.

Vilnius yra Lietuvos sostinė ir didžiausias šalies miestas. Daugiausia nusikaltimų užregistruojama Vilniaus senamiestyje, nes ten susitelkę turistai, tačiau dažniausiai gresia kišenvagystės ir be priežiūros paliktų daiktų vagystės. Vilniuje 2017 m. taip pat buvo užregistruota 3,9 nužudymų 100 000 gyventojų. Tais pačiais metais jame gyveno apie 697 691 gyventojas.

Kaunas yra mirtiniausias Europos miestas, kuriame 2017 m. nužudymų rodiklis buvo gerokai didesnis – 5,4 nužudymo 100 000 gyventojų. Kaunas yra antras pagal dydį Lietuvos miestas, kuriame tais pačiais metais gyveno apie 383 764 gyventojų. Tai mažiau nei dešimtadalis mirtinų žmogžudysčių skaičiaus JAV:
Luizo mieste (St. Louis, Mo.) 2018 m. nužudymų rodiklis buvo 60,9 nužudymų 100 000 gyventojų.

Šiandien galime niūriai pasiguosti, kad mirtiniausią estafetę iš Lietuvos užtikrintai perėmė Švedija, nors kažin ar čia yra kuo džiaugtis, na, nebent tuo, kad negyvename kaip Švedijoje, ką mums žadėjo V.Landsbergis po 10 metų dar nepriklausomybės aušroje. Ir nedaug apgavo, 2017 m. buvome net Švediją pralenkę, pasak „Fox News”.