infa.lt

JAV kariuomenė išleido vaizdo įrašą su raginimu stoti į kariuomenę, kuris sukėlė „woke’istų” pyktį, rašo „New York Post” leidinys. Vaizdo įraše vaidina tik baltieji vyrai – jokių moterų, tamsiaodžių ar transseksualų. Galbūt Pentagonas pagaliau suprato, kad politinis korektiškumas nepadeda laimėti, pastebi straipsnio autorius.

Praėjusią savaitę JAV kariuomenė „išleido kviečiantį įsidarbinti propagandinį vaizdo įrašą, kuris, pasak kritikų, yra tikras ženklas, kad ginkluotosios pajėgos ruošiasi karui”, – parašė žurnalo „Townhall” žurnalistė Leah Barkoukis.

„30 sekundžių trukmės klipe, kuriame rodomi baltieji vyrai, šokantys parašiutu iš lėktuvo, nėra nė užuominos apie įvairovę, lygybę ir įtrauktį”, pridūrė ji..

Daugelį metų aktyviai propagavusi „budrumo” (vokizmo ideologijos) ir įvairovės principus – ir indoktrinuodama karius, kad „jei esi baltasis vyras, vadinasi, esi problemos dalis” – JAV kariuomenė staiga pradėjo ieškoti „senojo stiliaus” karių iš tradicinių „šaltinių”.

Taip yra todėl, kad – patinka jums tai ar ne – jei jums reikia kovai pasirengusių karių, juos pirmiausia verbuosite iš baltųjų vyrų arba – dar blogiau, žvelgiant iš woke’istų perspektyvos – iš baltųjų vyrų iš Pietų ar Vidurio Vakarų.

Nors JAV kariuomenė apskritai tapo įvairesnė, taip jau atsitiko, kad į ginkluotąsias pajėgas daug dažniau stoja baltieji vyrai.

Ši tiesa yra tokia neginčijama, kad kariuomenė jau kurį laiką yra susirūpinusi dėl jos, nors daugiausia nerimauja dėl šios tendencijos poveikio mažumų ar moterų karininkų paaukštinimo galimybių, nes vyresnieji vadai dažnai ateina iš kovinių ar „taktinių” komandų gretų.

Jungtinės Valstijos šiuo metu dalyvauja – nors JAV kariai tiesiogiai ir nedalyvauja susirėmimuose – konfliktuose trijuose karo teatruose: Ukrainoje, Kinijoje-Taivane-Filipinuose bei Artimuosiuose Rytuose.

Didelė tikimybė, kad bent vienas iš šių teatrų Amerikai gali virsti karštuoju karu. Yra ir rimtesnė priežastis pradėti nerimauti.

Kyla klausimas, ar šie propagandiniai vaizdo įrašai bus veiksmingi.

Priežastis, dėl kurios baltieji vyrai iš Pietų ir Vidurio Vakarų pastebimai aktyviau stojo į ginkluotąsias pajėgas, buvo patriotizmo ir vyriškumo tradicija, kuri šiandieninėje kariuomenėje nėra labai pageidaujama (išsireiškimą „Tu esi problemos dalis” – vargu ar galima pavadinti pardavimo meno pavyzdžiu).

Dar blogiau, kad su kariais, nusprendusiais stoti į kariuomenę, karinė vadovybė elgiasi akivaizdžiai blogai. Gėdingas ir negarbingas pabėgimas iš Afganistano, po kurio šalyje buvo palikta daug amerikiečių, įsiutino daugelį karių.

Tai taip pat parodė potencialiems naujokams, kad kariuomenė ir civilinė šalies vadovybė patriotizmą ir pasiaukojimą giria tik tada, kai jiems tai patogu, ir, kad dėl trumpalaikės politinės naudos jie pasirengę visas šias aukas nuleisti į tualetą.

(Antrojo pasaulinio karo metais britų admirolas Endriu Kaningemas (Andrew Cunningham) sakė: „Laivynui pastatyti laivą reikia trejų metų. Tačiau naujai tradicijai sukurti prireiks 300 metų”. Matyt, dabartinė JAV karinė vadovybė nemano, kad tai toks jau ilgas laikas).

Veiksmingoje ir pajėgioje kariuomenėje lojalumas veikia abiem kryptimis. Tačiau pastaruoju metu pergalė nebėra prioritetas. Ir, žinoma, karių gerovė taip pat nebėra prioritetas.

Viena iš aštuonių karių šeimų Amerikoje turi kreiptis į maisto bankus ir maisto punktus, kad kaip nors sudurtų galą su galu. Vargu ar dėl to tarnyba kariuomenėje tampa patrauklesnė.
(Tuo tarpu kol amerikiečių karių vaikai badauja, kariuomenės vadovybė kažkaip randa milijonus dolerių kitų karių lyties keitimo operacijoms apmokėti).

Vienas kario giminaitis neseniai pasidalijo daugybe istorijų apie purvinas, griūvančias kareivines, alkanus karius ir abejingus karininkus.

Anksčiau maniau, kad rūpinimasis kariais turėtų būti svarbiausias kiekvieno karininko prioritetas. Tačiau praktikoje, atrodo, yra kitaip.

Taigi dabar stebime nepagarbų požiūrį į tą žmonių grupę, kuri tradiciškai užpildė kariuomenės gretas, nepagarbą karių pasiaukojimui ir jų kasdienių poreikių nepaisymą.

Vargu ar tai galima pavadinti sėkmingo kariuomenės verbavimo formule. Bet gal kariai gali tai kompensuoti kokiu nors kitu būdu?

Egzistuoja ištisa juodaodžių kareivių neįtikėtinos drąsos mūšiuose tradicija. Prisiminkime lakūnus iš Tuskegee arba sunkvežimių vairuotojus, dalyvavusius operacijoje „Raudonojo kamuolio ekspresas”.

Ir ne kartą matėme moterų drąsą mūšyje.

Tačiau naujieji JAV kariuomenės agitaciniai vaizdo įrašai rodo, kad, patyrusi spaudimą, ji grįžta prie savo verbavimo šaknų.

Bet kokiu atveju tikroji problema yra ne demografinė asmenų, verbuojamų į kariuomenę, sudėtis, bet tai darantys žmonės.

Per pastaruosius kelerius metus mūsų kariuomenė visais įmanomais būdais įrodinėjo, kad ją kur kas labiau domina įvairūs socialiniai klausimai nei tikrosios jos pareigos – sulaikyti ir sunaikinti Amerikos priešus.

Ir tai ne karių kaltė. Tai mūsų vadovų kaltė.

Kas norėtų stoti į kariuomenę, kuriai vadovautų žmonės, nenorintys dirbti savo darbo?

Politizuotos kariuomenės nesugeba laimėti karų ir nepritraukia karių, pasirengusių kovoti.

Ir pokyčiai turi prasidėti nuo viršaus, o ne nuo propagandinių laidų per televiziją.

Straipsnio autorius, Glennas Harlanas Reynoldsas yra Tenesio universiteto teisės profesorius.