infa.lt

1. Aš – niekas. Manęs nėra. Mano pėdsakas, DNR yra…
2. Aš – viskas, dulkė, žvaigždynas, yra, esantis…
3. Aš – rojuje, rujoju, rausvas, daugiausia virpesių per sekundę…
4. Aš – įsčiose įsikūnijantis…
5. Aš lopšelyje…
6. Aš darželyje…
7. Aš pradinėje…
8. Aš vidurinėje…
9. Aš Universitete…
10. Aš Akademijoje…
11. Aš nusikūnijantis…
12. Aš nusidvasinantis…
13. Aš – niekas. Manęs nėra. Mano pėdsakas, DNR yra…

Šias dvylika dyliktųjų galima palyginti su ratu: stebulė, 12 stipinų ir ratlankis. Galima į juos žiūrėti skirtingai. Pirmas nebūtinai turi būti „Aš – niekas“, pirmas gali būti penkta dvyliktoji „Aš lopšelyje“, ir nuo jo skaičiuoti toliau iš eilės visus stipinus.

Taigi rate stipinai yra visi pirmi ir visi jie gali turėti visus skaičius. Čia yra toks sutarimas. Galime mes į šitą ratą žiūrėti kaip į amžiną ratą, galime žiūrėti kaip į užburtą ratą, galime žiūrėti kaip į žiedą, galima žiūrėti kaip į vienas lygus dvylikai ir t.t. Norint toliau nagrinėti visą vaizdinį, šį visą ratą, turime priimti kai kuriuos įstatymus.

Pirmas įstatymas. Kiekviena dvyliktoji turi griežtą savo įstatymyną, teisyną, žodyną ir programyną. Ir galime dar pasakyti, kad kiekviena dvyliktoji menkai pažįsta save, o dar menkiau pažįsta visas kitas dvyliktąsias.

Iš kiekvienos dvyliktosios žiūrint į tą pačią dvyliktąją ji matoma skirtingai. Mes norėdami pažiūrėti į jas šiek tiek iš arčiau, šiek tiek giliau, pasirenkame tas dvyliktąsias, kurias labiausiai mes suprantame, pažįstame, matome ir jaučiame. Taigi pradėsime nuo penktos dvyliktosios „Aš lopšelyje“ iki devintos dvyliktosios „Aš Universitete“. O į jas žiūrėsime iš septintos dvyliktosios „Aš pradinėje“.

Iš septintos dvyliktosios žiūrint į penktąją dvyliktąją „Aš lopšelyje“ yra nevaikščiojantis, nekalbantis, nebendraujantis, nevertinantis, be tautybės, be pilietybės, nepažįsta jokių žmonių, yra bedievis, laukinis, neįgalus ir taip toliau. Pagal mūsų tautosaką „Žalčių Eglė“ trys mergos eina į balą maudytis ir nežino, kad joje yra žaltys.

Dabar pažiūrėkime į šeštąją dvyliktąją „Aš darželyje“. Moku vaikščioti, kalbėti, pažįstu tėvus, brolius, seseris, kaimynus, bet esu be pilietybės, be tautybės, be Dievo ir turintis specialų žodyną. Tą specialų žodyną turi tik mūsų Tauta, kitos tautos neturi.

Mes sakome paukštelis, žvėrelis, šunelis, vėjelis, takelis, mamelė, tėvelis, saulelė ir taip toliau. Tai yra mūsų žodynas. Pagal jįjį sakome, kad visi yra vienodi, visi yra lygiaverčiai, su visais galima susikalbėti.

Todėl iš septintos dvyliktosios žiūrint į „Aš darželyje“, matome, kad tai yra bedievis, pagonis, stabmeldys, nes jis kalbasi su gėlėmis ir su viskuo, kas yra aplink jįjį. Pasak mūsų tautosakos „Žalčių Eglė“, žmogus, moteris Eglė kalbasi su žalčiu, ginčijasi, sprendžia, ką daryti, ko ji nori, ko nenori. Kalbėjimasis su gyvūnu yra mūsų tautosaka.

Dabar panagrinėkime septintąją dvyliktąją „Aš pradinėje“. Pradinėje klasėje jau mes mokame ir skaityti, ir rašyti, ne tik vaikščioti ir kalbėti. Jau pažįstame daug skirtumų, žinome savo tautybę ir pažįstame vieną Dievą.

Tai yra tokios tautos kaip judėjai, mochametonai, turintys vieną Dievą. Mūsų tautosakoje „Žalčių Eglė“ ji ateina prie vandens ir randa jaunikaitį – žmogų. Jis visiškai yra panašus į ją, su ja gali gyventi, gali turėti šeimos, bendrauti, tiek, kiek ji išmano, tiek ir tas jaunikaitis išmano, tai reiškia, kad Dievo galimybės yra tokios kaip ir žmogaus.

Aštunta dvyliktoji „Aš vidurinėje“. Vidurinėje jau mes galime susipažininti su įvairiais dalykais. Pavyzdžiui, vėjas gali savo judėjimą paversti kitu judėjimu, vanduo gali miltus malti, gaminti elektrą.

Galime bendrauti su tais, kurių nematome, kurių neapčiuopiame, bet žinome, kad yra, ir galime bendrauti. Tai yra Dievo Trejybė: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, Dievas Šventoji Dvasia. Mūsų tautosakoje „Žalčių Eglė“ Žilvinas yra Dievas, Eglė – žmogus.

Jos vaikai gali bendrauti žodžiu, balsu, garsu su Žilvinu, su Tėvu. Tai yra Dievo Trejybė, balsas, žmogus ir Dievas. Tai tokia mūsų Trejybė.

Devinta dvyliktoji „Aš Universitete“. Iš septintos dvyliktosios žiūrint mes nedaug ką suprantame, ką jie ten Universitete veikia, koks yra jų teisynas, įstatymynas ir programynas, mes juos tik įvardijame ir viskas. Universitete yra specialistai, inžinieriai, mokslininkai, profesoriai, aiškiaregiai, kerėtojai, burtininkai, šamanai, poleontologai, istorikai ir t.t.

Žiūrėdami iš septintos dvyliktosios „Aš pradinėje“ menkai juos pažįstame ir daugiausiai paprastame gyvenime iš jų pasijuokiame. Pagal mūsų tautosaką „Žalčių Eglė“, Eglė yra galintis žmogus. Ji gali pasakyti žodžius, ir vaikus – žmogų paversti medžiais, gali ir atvirkščiai.

Gali akmenis paversti bandelėmis, vienu kviečio grūdu pamaitinti visą kariuomenę, vienu lino pluoštu apdengti visą Tautą. Tuo užsibaigia didžiausias mūsų pažinimas apie šeimyninę žmogaus galią.

Mes nenagrinėsime dešimtos dvyliktosios „Aš Akademijoje“, nes jau iš septintosios dvyliktosios žiūrint visai neturime jokio supratimo apie jų veiklą, apie jų gyvenimo būdą ir apie mūsų Tautą nieko beveik neišlikę.

Gal kur yra istoriniuose rankraščiuose užrašyta, bet mūsų Tautoje apie Akademijas nėra. Dešimtoje dvyliktojoje „Aš Akademijoje“ apie mūsų senovę tiek pasakyta, kad šita žmonių grupė nebuvo šeimyniniai, jie buvo žyniai, priklausę dešimčiai žynijų (vienuolynų), nes senajame mūsų tikėjime nebuvo vienuolių ir atsiskyrėlių, tokio net žodžio nebuvo, o buvo tik žyniai ir buvo 10 žynijų. Jos yra išlikę mūsų kalboje, gyvojoje kalboje, kai kur ir raštuose, apie kai kuriuos yra užsiminta įvairiose kronikose.

1. Dešimt žynijų ir žynių:
2. Gižai – Dievo amatininkai.
3. Nėniai – auklėjantys Tautą.
4. Ligažiniai – regintys dvasias, reiškia užėję pas ligonį gali pasakyti kokia jis liga serga.
5. Toliažiniai – tai yra ateitis, Dievo ateities regėtojai.
6. Valkatai – galėjo pakeisti kūną, vieną kūną kitu kūnu, panašiai kaip Kristus vandenį pavertė vynu.
7. Vaišniai – tai yra žemdirbystė, orai. Jiems priklausė klimatas.
8. Laužadžiai – jau pagal šitą žodį žinome, kad laužantys žodžius, tai yra užkeikimų, prakeikimų, užkalbėjimų, kerų naikintojai. Jie turėjo tokią dvasią, kad galėjo sunaikinti.
9. Vydžiai – kalbininkai. Jie, Dievo nurodymu, įvesdavo naujus žodžius ir esamus žodžius panaikindavo, bet tas panaikinimas nelabai gerai sekdavosi, nes įpratę žmonės juos vartodavo ir toliau.
10. Bagariai arba kalviai – tai patys galingiausi. Padavimuose sakoma, kad jie galėjo net žvaigždes danguje stumdyti, jas užgesinti arba įžiebti naujas.
11. Salakai – senovės regėtojai. Dabar mes sakome praeities, o senovėje sakydavo – senovės regėtojai. Jie galėjo pamatyti tiksliai kas ir kur tuo laiku įvyko. Jie priklausė dešimtai dvyliktajai „Aš Akademijoje“.

Šis mūsų dvylika dvyliktųjų pažiūrėjimas į žmogų – nieko ypatingo. Tai atrodo visai suprantama ir viskas aišku.

Bet mes pasižiūrėkime vietoj žmogaus į žmonių grupes. Pasižiūrėkime į gentis, į tautas ir į valstybes nuo penktos dvyliktosios „Aš lopšelyje“. Kaip mūsų keliautojai, kronikininkai apie šiuos žmones rašo. Jų buvo ir dabar jų yra.

Kaip jie aprašo šiuos žmones: laukiniai, bedieviai, be civilizacijos, ne žmonės, kuriuos reikia išnaikinti, na kiti sako, kad reikia pamokyti. Ar mes apie savo vaikus taip sakome, kai jie guli lopšy ir net nekalba, ir nevaikščioja, ir nešneka, ir, atrodo, nieko neišmano?

Ar mes taip kalbame? O apie tautas, apie gentis, apie valstybes, mes taip sakome. Tai yra baisu. Baisiau negali būti.

Kai mes žiūrime į tautas, gentis šeštos dvyliktosios „Aš darželyje“ aspektu, ką mes apie juos sakome? Sakome, kad tai yra stabmeldžiai, pagonys, be civilizacijos, be jokio supratimo. Juos reikia naikinti arba juos reikia mokyti ir t.t. Baisu, tai yra baisu, daugiau nieko negalime pasakyti.

O pilnos kronikos tokių dalykų prirašytos, ne tik kronikos, bet ir aprašymai, atsiliepimai apie tautas. Ir šios tautos naikinamos, iki šios dienos yra naikinami tie žmonės, tai yra baisu. Mes savo vaikų nenaikiname, kad jie grįžę iš darželio katinėliui, paukšteliui pasakoja, mes išgirdę džiūgaujame, o kad tauta taip kalba, tai ją reikia užmušti. Siaubas.

Septinta dvyliktoji „Aš pradinėje“ moka rašyti. Senovėje jie daugiausia buvo raštininkai, kronikininkai, Šventų Raštų rašytojai. Kiek Dievą jie pažinojo? Jie Dievą pažinojo kaip žmogų.

Mes pražioje sutarėme, kad dvylika dvyliktųjų rašysime iš septintos dvyliktosios „Aš pradinėje“. Ir dar sakėme, kad kiekviena dvyliktoji dyliktosios menkai pažįsta save. Tai yra menkiau arba visai nežino apie kitas dvyliktąsias.

Todėl mums aštuntoji dvyliktoji yra tamsus miškas, o ką jau bekalbėti apie devintąją ir dešimtąją dvyliktąsias. Bet mes turime daug įvardijimų: gudročiai, išmintinguoliai, specialistai, meistrai, aiškiaregiai, šamanai, kerėtojai, burtininkai, daktarai, profesoriai, akademikai, viršininkai, pirmininkai, prezidentai, sukčiai, apgavikai, savanaudžiai, skriaudikai.

Dėl šitų visų įvardijimų mes retkarčiais pradedame bruzdėjimus, streikus, maištus, sukilimus, revoliucijas ir net karus. Tai visiškai natūralus elgesys.

Dvylika dvyliktųjų klausia: „Kokia reikšmė ir nauda yra išklausius, perskaičius dvylika dvyliktųjų?“ Atsakymas: „Kiek skaitytojų ir klausytojų, tiek skirtingų atsakymų“. Todėl visus atsakymus dėstome į eilę, kurie vieni į kitus yra arčiausiai savo panašumu.

Išdėstę gauname visą eilę. Kraštą dešinėje ir kitą kraštą kairėje. Dabar paimame iš dešinės atsakymą ir žiūrime: „jokios reikšmės, jokios naudos, gaila sugaišto laiko. Reikšmė ir nauda absoliutus nulis“.

Dabar imame iš kairės pusės kraštinį atsakymą. Atsakymas: „dvylika dyliktųjų – kiekviena raidė, kiekvienas žodis, kiekvienas sakinys yra įstatymas, pagal kurį gyvenu ir bendrauju su Visata. Reikšmė ir nauda – absoliuti begalybė“.

1 priedas

Keletas vaizdelių iš Tautos ženklų albumo.

Trejybės stulpai
Trys stulpai – tvirta šeima:
Tėvas, motina, sūnus,
Vidurinio vartuose žila galva,
Kotą žalčio apsivijusi Tauta.

Šitam Dievo Trejybės ženklui mūsų tautoje yra apie 30 tūkstančius metų, žemėje šis ženklas įspaustas prieš 7 tūkstančius metų žynijų centruose.

Vytis
Amžino mėlio dangaus skliaute,
Kirvį suspaudęs Šiaurės žvaigždės delne.
Vytis šuoliuoja Grįžulo aukso balne.
Trejybė įspausta žemėje, danguje ir vėliavoje.

Ženklas yra jaunas. Jam apie 3000 metų. Vieną kartą buvo keistas. Iki 31-ojo karaliaus krikšto Vyčio delne buvo kirvis, Mažieji Grįžulo ratai – Dievo įstatymo ženklas. Iki 31-ojo karaliaus per krikštą karalius gaudavo pašventintą kirvį, nuo 32-o Tautos karaliaus krikšto Vyties delne buvo dviašmenis kalavijas, Dievo Tėvo tiesos žodis. Karalius per krikštą gaudavo šventintą dviašmenį kalaviją. Šis ženklas yra toks iki šios dienos.

Trispalvė
Pasaulio kryžkelė ant jūros kranto
Apsisiautusi Trejybės trispalve.
Vis lopšį supa ir dainas dainuoja
Sena sena nesenstanti kalba, Tauta.

Dievo Trejybės trispalvė yra gauta prieš 100 metų.

Vyčio kryžius
Viršuje kryžius – Dievo žodis.
Apačioje žaltys – Tautos kalba.
Šį Dievo įsčių ženklą neša
Tik Vytis ir Žirgas, Visata.

Šis ženklas taip pat yra senas apie 30 tūkstančių metų. Jis parodo Dievo kūrybos prasmę. Viskas ir niekas. Iš nieko – viskas. Viskas – į nieką. Tokia yra žiedo forma. Šitas ženklas yra ant visų vyčių kapinynų, įspaustas į žemę.

Saulutė
Iš vidurio šviesybės taško
Šešieji spinduliai,
Aplinkui sujungti į Saulės taką
Septintuoju namo namo
Ir jau namuos esu.
Ryte ir vėl į Saulės taką išeinu.

Šis Dievo Tėvo ženklas yra ir labai senas. Su juo kartu buvo duoti dar du ženklai. Tai kryžius – Dievo Kūnas, Dievo Sūnus, Dievo Žodis. Ir Dvasia – Dievo šviesa, Dievo žvaigždė, Dievo žvakė.

2 priedas

Keletas vaizdelių iš 24-ių Dievo didžiųjų Dvasių ženklų mūsų Tautoje.

Garnys
Haruda, Orionas, Garnys, Šienpjovys
– ypatingas dangaus šviesulys.
Garkalny išskleidęs dviejų mylių sparnus,
Neša mus, neša nuostabiausius vaikus.

Pirmasis didysis Dievo Dvasios ženklas yra garnys. Jam yra mūsų Tautoje apie 30 tūkstančių metų, bet Žemėje Garkalnyje jis yra įspaustas tik prieš 12800 metų. Jis yra ypatingas tuo, kad iš jo nugaros eina ryšys, šventtakiai su 6 skirtingomis galaktikomis, kurių vienoje iš jų kalbama mūsų Tautos kalba.

Aras
Ar, are, areli, tu viską žinai.
Į klausimus Tėvo visiems atsakai.
Seniausios kalbos trumpiausiu žodžiu.
Taip arba ne, arba tyliu.

Devintosios didžiosios Dvasios ženklas yra Aras. Ši Dvasia yra tarpininkas tarp visų visų esybių. Ir mes ją vartojame iki šios dienos – vardą sutrumpinta forma „Ar“.

Sakalas
Pailsęs, atsisėdęs krante,
Pėdas įmerkęs šiltam ežere.
Senovę pastūmęs truputį tolyn.
Salakas užsnūdo gilyn ir gilyn.

Pažadintas vėjo ošimo bangų
Apžvelgęs platybę naujų vandenų.
Suprato – senovė gelmėj
Ir salakų nebereikės.

Bet PATS parodė pirštu
Čia salako pėdsakas bus.

Dešimtasis didysis Dvasios ženklas yra sakalas. Tai yra praeitį reginti didžioji dvasia. Ir jos didžiausia ypatybė yra šiandien. Nuo šiandien dienos galima eiti neribotai į praeitį. Todėl ir ne sakalas jų žyniai ir žynija vadinasi, bet salakai.

Tauras
Dvidešimt keturių
Tauras vidurys.
Vidurius išplovus
Rasis žiedas obuolys.
O toliau daryk,
Ką aš tau sakiau.
Badalkį ir nežinią
Atitverk greičiau.

Dvyliktosios didžiosios Dvasios galia yra susisiekimas su visa Visata.

Apuokas
Tai juokias, tai verkia, tai ūbauja gūdžiai.
Pasitinka, išlydi namo.
Kiekvieną dvaselę pažįsta, supranta.
Apuokas nuovokus dvasregys.

Septynioliktosios didžiosios Dievo Dvasios ženklas yra Apuokas. Tai didžioji dvasia, reginti kitas dvasias. Šitą dvasią turintys ir žynija, ir žyniai vadinosi ligažiniais.

Gulbė
Visi guli, visi miega,
Ir nunešęs paguldai.
Kad po tūkstančio ar šimto metų
Eitų ten, kur tu liepei.
Visi turi vardą, laiką, taką.
Gulbė tik viena juos girdi, mato.

Dvidešimtoji didžioji Dievo Dvasia. Dvasios ženklo vardas yra Gulbė. Tik ši vienintelė dvasia mato ateitį: nuo gimimo iki mirties, nuo pastatymo iki sugriuvimo ir taip toliau.

Ungurys
Trisdešimt tūkstančių metų miegojęs
Vandenynų, dangaus ir žemės gelmėse.
Ungurys pažadintas pražiojo savo juodą žiaumę
Ir žemėje šviesu, ramu, švaru.

Dvidešimt trečiosios didžiosios Dievo dvasios ženklas yra Ungurys. Dvasia, ryjanti, naikinanti visą juodą esybę. Tai yra dvėselieną ir dvasialieną, ir nereikalingus dalykus.

Vėžys
Vyžius, skarabėjus, šūdvabalis
Aštuoniom porom apglėbęs
Turi danguje ir žemėj viską,
Balą, Baltiją ir Tato pieną.

Dvidešimt ketvirtosios paskutinės didžiosios Dievo dvasios ženklas – Vėžys. Jis turi dar apie 10 skirtingų įvardijimų. Vėžys – vyžio dvasia, turinti viską viską viską ir turės visko, ko reikės visiems, gali visko visiems duoti. Ji neturi dvasios atimti ir sunaikinti. Taigi ji nuo pradžios ir dabar tokia yra.

Ir visos 24-ios tokios dvasios bus visą laiką.

3 priedas.

24-ių didžiųjų Dievo dvasių ženklai.

Šitos 24-ios Dievo didžiosios Dvasios, skirtos mūsų Tautos žmonėms, ir jos, kokios buvo prieš 30 tūkstančių metų, tokios yra ir dabar, ir galima jomis pilnai pasinaudoti. Jų visas reikšmes, požymius, galias, jėgas, bendravimus su jomis galime rasti mūsų Tautos tautosakoje.

Tai yra pasakose, padavimuose, dainose, patarlėse ir gyvenimo aprašymuose. Tačiau turiu būtinai perspėti, kad vietoj košės, neprisivirtume makliošės, kaip kad atsitiko su Vėžiu.

Vėžys yra didžioji Dvasia, viską turinti ir viską galinti duoti, negali tik atimti ir sunaikinti.

Bet pasaulyje laikas nuo laiko ateina įvairių, pavyzdžiui, ligų, ir į tautas po maro atėjo visokių užkratų, epidemijų. Ketvirtoje, penktoje vietoje yra baisi liga, kurią tos kitos tautos įvardijo – vėžiu.

Galų gale ta liga pasiekė ir mūsų Tautą. Ir mes, kaip geri vaikai, nieko negalvodami, nieko neprotaudami išsivertėme į savo kalbą – vėžį.

Tą baisią ligą vadiname vėžiu. Vėžys nenaikina, nieko neatima, bet gali duoti tai, kas sunaikins bet kokią ligą ir visokias ateinančias ligas, kokios pasaulyje tik atsiras.

Vėžys turės visą laiką tai, kuo jas sunaikins.

Bet mes, išsivertę vėžį pažodžiui, kada liga ir mūsų šalį palietė, apsiginklavę šitie, mes šapeliai, švirkštais, nuodais, įvairiomis piliulėmis, mirties spinduliais, skalpeliais ir dar viskuo einame užmušti vėžį, einame nugalėti vėžį, sunaikinti vėžį. Juokingesnio dalyko nėra.

Net toks įvykis kaip pasaulio pabaiga negali jo sunaikinti, jokios Didžiosios Dvasios, taip pat ir Vėžio..

O mes, šapeliai, einame jo sunaikinti. Reikia atsidusti ir pagalvoti, kur mes per pastaruosius 500 metų nuėjome ir kiek mes vietoj košės prisivirėme makliošės.

Ir dar… Nemėgdžiokime nei graikų, nei romėnų, bet atsiminkime, kad yra Vienas Turėtojas, o 24-ios Dievo didžiosios Dvasios yra Turėtojo sandėlininkės.

Mums paprašius, jeigu turi – jos duoda, o jeigu neturi – neduoda.

Ir dar… Nedrumskime ramybę nei mirusiems, nei stabams. Jeigu mes be jų neapsieiname, tai mirusiems palinkėkime malda ramybės, o stabus nudažykime antikoroziniais, drėgmei atspariais dažais, nes mūsų didžiausieji, šviesiausieji ir juodžiausieji pasiekimai yra mūsų įtikėjimai. Tai įrodė Puntuko nešėjas.

Ir dar… Visi žinome – „AŠ be pradžios“. Bet pamėgdžiojame kitas tautas ir jų kalbas, Jam sakome: „Tavo motina ateina“.