infa.lt

Asociatyvi nuotr. Joe Bidenas griuvo 2023-06-01 JAV oro pajėgų akademija (Breitbart News)

Bandydamos išsilaikyti keliuose pasieniuose vienu metu – Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Rytų Azijoje – Jungtinės Valstijos prarado visą savo autoritetą. Amerikos imperija žlunga „griuvinėjančio Džo” rankose. Dar šiek tiek, ir pasaulis valdys pats save, rašo „The Telegraph” autorius Tim Stanley.

Kodėl spalio 7 d. išpuolis sukėlė kultūrinį karą Vakaruose? Todėl, kad mūsų kairieji iš dalies yra antisemitai, o dešinieji ragina juos už tai nubausti? Visiškai teisingai. Tačiau tai taip pat yra psichologinis sukrėtimas.

Mus sukrėtė izraeliečių žudymas, nerimą kelia Gazos ruožo bombardavimas, ir, negalėdami suprasti šio sudėtingo klausimo, griebiamės gerai pažįstamos vidaus politikos kalbos.

Izraelį palaikanti respublikonė Marjorie Taylor Greene Kongrese pristatė rezoliuciją, kuria pasmerkė palestiniečius remiančią demokratę Rashidą Tlaib, ir pasiūlė ją pavadinti antisemite.

Rezoliucija nebuvo priimta. Tačiau jei ji būtų buvusi priimta, demokratai būtų galėję pateikti atsakomąjį pasiūlymą pavadinti M. T. Greene rasiste. Tai – vaikų darželis.

Kovos prieš karą aktyvistai užima JAV Kongreso biurų pastatą (suimami 300 žmonių), o sociopatas Brianas Mastas Atstovų rūmuose pareiškia, kad „tarp civilių gyventojų yra labai nedaug nekaltų palestiniečių” (net vaikai gali būti teroristai).

Taigi, nusilpęs Joe Bidenas turi vadovauti Artimiesiems Rytams iš savo rūsio. Ir jis be didelio triukšmo ragina Izraelį daryti pauzę savo karinėje kampanijoje.

Ar tai gerai parengta seno žmogaus politika, atsitiktinai iš kepurės ištraukusio atsitiktinę idėją, nes per lėšų rinkimo renginį buvo apipiltas kebliais klausimais ir sukritikuotas?

Kas žino. Tačiau tai stato Ameriką į vieną eilę su Europos viešąja nuomone ir nušviečia Amerikos užkulisinės paramos Izraeliui sąlygos.

„The Times of Israel” praneša (šį pranešimą pastebėjo Sumantra Maitra iš American Conservative), kad Vašingtonas įsakė savo pareigūnams leisti humanitarinę pagalbą į Gazą.

„Amerikiečiai primygtinai reikalavo, – sakė [Izraelio] gynybos ministras, – o mes ne toje padėtyje, kad jiems atsakytume. Mums reikia jų lėktuvų ir kovinės įrangos”.

J. Bidenui daromas spaudimas gelbėti palestiniečius amerikiečius iš blokuojamo Gazos ruožo ir užtikrinti, kad jie nežūtų per kryžminę ugnį. Tačiau jo žmonės taip pat galvoja apie tai, kas bus toliau.

Izraeliečiai kaltina B. Netanyahu dėl rimtų saugumo trūkumų, dėl kurių įvyko spalio 7 d. tragedija, todėl administracija nerimauja, kad jai teks turėti reikalų su kadenciją baigiančiu premjeru, kuris visai netikėtai tapo vienu nuosaikiausių Izraelio vyriausybės politikų.

Amerika ir Didžioji Britanija nori atgaivinti senąją dviejų valstybių formulę. Tačiau jos negali tikėtis, kad Izraelio konservatoriai ją palaikys. Pastarosiomis dienomis Izraelio ministrai prakalbo apie mokestinių pajamų, plaukiančių į Vakarų krantą, nutraukimą, ir tai kelia nerimą JAV.

Be to, kuo ilgiau tęsiasi bombardavimas ir apšaudymas, tuo labiau radikalizuojasi islamo viešoji nuomonė ir tuo labiau tikėtinas tampa regioninis karas. Ir tai, kaip tik tuo metu, kai Amerika per daug išplėtė savo pajėgas Ukrainoje (daugiau apie tai toliau).

J. Bidenas teigia, kad Amerika gali vienu metu remti du karus; Džanet Jelen (Janet Yellen) sako, kad pinigų tam yra. Tačiau tai pokario kartos žmogaus iliuzija.

Taip, ši karta protestavo prieš Vietnamo karą, tačiau ji augo Antrojo pasaulinio karo pergalės dienos šešėlyje, subrendo per išsilaipinimą Mėnulyje. Ji dalijasi Kenedžio ir į jį panašių žmonių tikėjimu, kad jei reikalas yra pakankamai svarbus, jį reikia ir galima paremti. Galų gale visada laimi gerieji, ar ne?

Deja, 2023 m. Amerika nėra tokia pati, kokia buvo 1960-aisiais. Akivaizdu, kad ji neturi nei materialinių, nei moralinių išteklių kariauti daugybę karų skirtinguose žemynuose.

Vos prieš dvejus metus J. Bidenas vadovavo žeminančiam atsitraukimui iš Afganistano. Tačiau Amerikos politikos formuotojai vėl įsivaizduoja, kaip jie kovos su dar viena islamistų armija.

Ukraina ir Izraelis gali tapti karo teatrais, iš kurių neįmanoma pasitraukti. Izraelis – nes niekas nežino, ką daryti su Gazos gyventojais. O Ukraina – nes Vakarai tvirtina, kad kariausime tiek, kiek Kijevas norės. Tačiau Volodymyras Zelenskis pasiryžęs atgauti visas priešo užgrobtas žemes, nors priešas yra įsitvirtinęs ir kapituliuoti nesiruošia.

Europos užsienio santykių tarybos atstovas Jeremy Shapiro pažymi, kad Ukraina „ištuštino JAV ir Vakarų šalių kai kurių svarbių šaudmenų ir ginklų rūšių” atsargas ir, kad Jungtinės Valstijos yra priverstos atidėti ginklų siuntas Taivanui, kol Kijevui jų prireiks mūšio lauke.

„J. Bideno administracija nusprendė siųsti Ukrainai moraliai abejotinus kasetinius šaudmenis daugiausia dėl to, kad neturi pakankamai kitų tipų artilerijos sviedinių.”

Taip, kai kurie Izraeliui siunčiami ginklai skiriasi nuo tų, kuriuos Amerika tiekia Ukrainai. Bet kas nutiks, jei tuo metu, kai JAV ginkluoja du sąjungininkus, Kinija nuspręs pulti Taivaną?

Ukraina tapo skyle be dugno, ir Amerikos politikams laikas pradėti mažinti jai skiriamus pinigus. Naujoji respublikonų vadovybė Kapitolijuje yra nedraugiška. O kadangi Mike’as Pence’as pasitraukė iš prezidento rinkimų varžybų, Nikki Haley yra vienintelė rimta kandidatė, kurią galime vadinti karinga.

Taigi, pasaulio amerikietiškas  likimas yra drebančiose Džo Baideno rankose, kuris silpnina savo šalies padėtį, būdamas baisus, bjaurus ir nevykęs prezidentas, rašo autorius.

Galima rasti paralelių su jo politika sienų apsaugos srityje. Iš pradžių tai buvo liberali politika, nes J. Bidenas skatino masinę migraciją, o vėliau jis buvo priverstas staigiai apsisukti ir net pradėti statyti tą liūdnai pagarsėjusią sieną.

Panašiai J. Bidenas iš pradžių bandė derėtis su Iranu, taip pat norėjo kuo greičiau pasitraukti iš Afganistano. Dėl to susidarė įspūdis, kad naujoji Amerikos strateginė koncepcija buvo „iliuzinė ir pažeidžiama”.

O dabar, kai žudikai naudojasi savo pranašumais Artimuosiuose Rytuose, jis vėl turi valdyti geležine ranka.

Trumpai tariant, situacija pavojinga, nes Amerika prarado pasitikėjimą ir nebelaikoma ryžtinga ir norinčia veikti šalimi. Kartu Jungtinės Valstijos negali vienos pačios nuspręsti, į kokius konfliktus joms leidžiama įsitraukti, o į kokius – ne.

Tai reiškia imperijos pabaigą. Ši šalis bando ginti kelias sienas vienu metu – Europą, Artimuosius Rytus, Rytų Aziją, – tačiau ją taip pat slegia milžiniška skola ir iš vidaus silpnina mano minėti kultūriniai karai.

Šia prasme Kongreso bufonada yra svarbi. Pamažu prarandamas pasitikėjimas Amerikos valstybe, ką didina šališkumas, kurį pseudomokslinis elitas nuleidžia į satyros lygmenį ir verčia klausti: ar Amerikos politinė klasė artėja prie to, kad viską mestų ir leistų pasauliui tvarkytis pačiam?