infa.lt

Pirmą kartą straipsnis paskelbtas 2011 m. vasario 12 d. sarmatas.lt

Kas tapo pačio masiškiausio genocido aukomis pasaulio istorijoje?

Žmonių visuomenė, europiečių išnaikinta Karibuose , buvo moraliniu lygiu daug aukštesnė už pačius europiečius. Didžiųjų Antilų salų gyventojai buvo pasiekę aukštą savitarpio būvio su gamta suderinamumą. Jie išmoko gauti iš gamtos viską, kas jiems buvo reikalinga jos nenustekendami, o kultivuodami ir keisdami. Jie turėjo didžiules akvafermas, kuriose augino iki 1000 didžiulių jūros vėžlių (100 raguočių galvijų ekvivalentas).

Smulkią žuvį jie tiesiog „rinkdavo“ jūroje, naudodami tam augalines medžiagas, kurios ją paraližuodavo. Jų žemės ūkis buvo aukštesnio lygio nei europietiškasis ir buvo pagrįstas trijų lygių sodinių sistema, naudojant įvairių augalų tipus tam, kad sukurti labiausiai jiems priimtiną dirvos-klimato režimą.

Jų būstai, erdvūs, švarūs ir šviesūs būtų europiečių masinio pavydo objektu.

Amerikiečių geografas Karlas Saueris prieina prie tokios išvados: „Tropinė idilija, kurią mes randame Kolumbo ir Petro Mortiro aprašymuose iš esmės atitinka realybę“.

Apie Tainą (Aravaką): „Šie žmonės nejautė nepriteklių. Jie rūpinosi savo augalais, buvo meistriški žvejai, plaukiotojai kanoja, ir plaukiotojai apskritai. Jie statė patrauklius būstus ir prižiūrėjo, kad jie būtų švarūs. Estetiškai jie išreikšdavo save medyje. Jie turėjo pakankamai laisvo laiko, kad žaisti kamuoliu, šokti, klausytis muzikos. Jie gyveno taikoje ir draugystėje.

Bet Kolumbas, šis tipinis 15-16 amžiaus europietis turėjo kitokį požiūrį apie „gerą visuomenę“. 1492 spalio 12 , „Kontakto“ dieną jis savo dienoraštyje užrašė: „Šie žmonės vaikšto taip, kaip juos pagimdė motina , bet geraširdžiai…juos galima padaryti laisvais ir atversti į mūsų Šventą Tikėjimą. Iš jų gausis geri ir išradingi tarnai“.

Tą dieną dviejų kontinentų atstovai pirmą kartą susitiko salelėje, kurią vietos gyventojai vadino Guanachani. Anksti ryte smėlėtoje pakrantėje po aukštomis pušimis susirinko minia smalsių tainų.

Jie stebėjo, kaip keista valtis panaši į žuvies skeletą korpusu ir barzdotais nepažįstamaisiais joje priplaukė prie kranto ir įsibedė į smėlį. Iš jos išlipę barzdočiai užtraukė ją aukštyn ant kranto, toliau nuo bangų mūšos. Dabar jie stovėjo vieni prieš kitus.

Atėjūnai buvo tamsiaodžiai ir juodaplaukiai, suveltos galvos, užaugusios barzdos, pas daugelį veidai buvo sukapoti raupų – viena iš 60-70 mirtinų ligų, kurias jie atneš su savimi į vakarinį pusrutulį. Nuo jų tvoskė sunkus kvapas.

Penkioliktojo amžiaus Europoje niekas nesiprausdavo. Esant 30-35 laipsnių oro temperatūrai pagal Celsijų, ateiviai buvo apsirengę nuo galvos iki kojų. Viršum rūbų buvo prikabinti metaliniai šarvai. Rankose jie laikė ilgus plonus peilius, durklus ir blizgančius saulėje pagalius.

Laivo žurnale Kolumbas dažnai pabrėžia nuostabų salų ir jų gyventojų grožį – draugiškų, taikių ir laimingų. Ir jau po dviejų dienų, po pirmojo kontakto žurnale atsiranda grėsmingas įrašas „50 kareivių užtenka tam, kad juos visus pavergti ir priversti daryti viską, kas mums reikalinga“.

„Vietiniai gyventojai leidžia mums vaikščioti kur mes norime ir atiduoda mums viską, ko mes iš jų paprašome“. Labiausiai europiečius stebino jiems nesuprantamas šios tautos dosnumas. Ir nieko stebėtino.

Kolumbas ir jo bendražygiai atplaukė į šias salas iš paties tikriausio pragaro, kokiu tuo metu buvo Europa. Jie ir buvo patys tikrieji išperos (ir daugumoje atmatos) Europos pragare, virš kurio jau kilo kruvina pirminio kapitalizmo aušra.

„Kai baltieji ponai atėjo į mūsų žemę, jie su savim atnešė baimę ir gėlių vytimą. Jie subjaurojo ir sunaikino kitų tautų šviesą…plėšikautojai dieną, nusikaltėliai naktimis, pasaulio žudikai“

Majų knygos Čilam Balam

Remiantis šios dienos duomenimis galima pasakyti, kad kai 1492 metų spalio 12 dieną Kristoforas Kolumbas išsilaipino į vieną kontinento, neužilgo pavadinto „Naujuoju pasauliu salą, jo gyventojų kiekis siekė nuo 100 iki 145 milijonų žmonių(Standard).

Prabėgus dviems amžiams jų sumažėjo devyniasdešimčia (90) procentų. Šiai dienai tų, kažkada egzistavusių abiejų Amerikų tautų atstovai, kuriems labiausiai „pasisekė“ išgyventi iki šių dienų, sudaro ne daugiau nei 5% savo pradinio gyventojų skaičiaus. Pagal savo mastus ir veiksmo laiką (iki pat šių dienų) vietinių gyventojų genocidas Vakarų pusrutulyje neturi sau lygių pasaulio istorijoje.

Taip Espanjoloje, kur iki 1492 m. gyvavo apie 8 milijonus tainų, iki 1570 metų buvo belikę tik du apgailėtini vietinių salos gyventojų kaimeliai, apie kuriuos Kolumbas prieš 80 metų rašė, kad „geresnių ir meilesnių žmonių pasaulyje nėra“.

Truputis statistikos pagal vietoves.

Per 75 metus – su pirmųjų europiečių pasirodymu 1519 iki1594 m. – gyventojų skaičius Centrinėje Meksikoje, tankiausiai apgyvendintame Amerikos kontinento rajone, sumažėjo 95%, nuo 25 milijonų iki varganų 1 milijono 300 tūkstančių žmonių.

Per 60 metų po ispanų pasirodymo ten, Vakarų Nikaragvos gyventojų sumažėjo 99%, nuo daugiau nei 1 milijono iki mažiau, nei 10 tūkstančių žmonių. Vakarų ir Centriniame Hondūre per pusšimtį metų sunaikinta 95% vietos gyventojų.

Kordoboje, šalia Meksikos įlankos, 97% per šimtmetį su trupučiu. Kaimyninėje Chalapa provincijoje buvo sunaikinta irgi 97% gyventojų: nuo 180 tūkstančių 1520 m. iki 5 tūkstančių 1626 m. Ir taip visur Meksikoje ir Centrinėje Amerikoje. Europiečių atėjimas vietiniams, puikiai ten gyvenusiems daugelį tūkstantmečių žmonėms, reiškė staigų, beveik žaibišką ir pilną išnykimą.

Europiečių įsiveržimo į Peru ir Čilę išvakarėse, inkų tėvynėje gyveno nuo 9 iki 14 milijonų žmonių. .. Dar gerokai likus iki šimtmečio pabaigos, Peru liko ne daugiau 1 milijono gyventojų. O dar po kelių metų, – tik pusė šito skaičiaus. Buvo sunaikinta 94% Andų gyventojų, nuo 8,5 iki 13,5 milijonų žmonių…

Brazilija buvo ko gero tankiausiai apgyvendinta abiejų Amerikų vietove. Anot pirmojo portugalų gubernatoriaus Tome de Suza žodžių – vietinių gyventojų rezervai čia buvo neišsemiami „net jei mes juos mėsinėtume gyvulių skerdykloje“. Jis klydo. Jau po 20 metų, 1549 m. susikūrus kolonijai, epidemijos ir vergiškas darbas plantacijose atvedė Brazilijos tautas prie išmirimo ribos.

16 amžiaus pabaigoje į abi „Indijas“ persikėlė apie 200 tūkstančių ispanų. Į Meksiką,Centrinę Ameriką ir toliau į pietus. Iki šio laiko buvo sunaikinta nuo 60 iki 80 milijonų šių sričių vietos gyventojų.

Kolumbo epochos genocido metodai

Čia mes stebime pribloškiančias paraleles su nacių metodais. Jau antros Kolumbo ekspedicijos (1493m.) metu ispanai naudojo hitlerinių zonderkomandų analogą, naikinant ir verčiant vergais vietos gyventojus. Ispanų galvažudžių gaujos, su treniruotais užmušti žmogų šunimis, kankinimo įrankiais, kartuvėmis ir grandinėmis, ruošdavo reguliarias baudėjų ekspedicijas su neišvengiamomis masinėmis mirties bausmėmis.

Kolumbas įpareigojo visus gyventojus vyresnius nei 14 metų kas tris mėnesius priduoti ispanams antpirštį aukso smėlio, arba 25 svarus medvilnės (rajonuose kur nebuvo aukso). Išpildžiusiam šią kvotą ant kaklo buvo kabinamas varinis žetonas su nurodyta paskutinės duoklės davimo data.

Šis žetonas suteikdavo jo savininkui trijų mėnesių gyvenimo teisę. Pagautam be šio žetono, arba su praleistu duoklės laikotarpiu, atkirsdavo abiejų rankų plaštakas, kabindavo jas ant aukos kaklo ir išsiųsdavo mirti į savo kaimą.

Kolumbas iki tol užsiiminėjęs vergų prekyba išilgai vakarinės Afrikos pakrantės, matomai perėmė šį bausmės būdą iš arabų vergų prekeivių. Kol Kolumbas buvo Espanjolos gubernatoriumi tokiu būdu ten buvo nužudyta iki 10 tūkstančių indėnų. Išpildyti nustatytą kvotą praktiškai buvo neįmanoma.

Vietiniai gyventojai turėjo mesti augintis maistą ir visus kitus darbus, kad kasti auksą. Prasidėjo badas. Nusilpę ir demoralizuoti jie tapdavo lengvu grobiu ispanų atsineštoms ligoms. Tokių kaip gripas atvežtas su kiaulėmis iš Kanarų, kurias atvežė antroji Kolumbo ekspedicija.

Dešimtys o galbūt ir tūkstančiai tainų žuvo šioje amerikietiškojo genocido pandemijoje. Matęs viską savo akimis aprašo didžiules mirusių nuo gripo Espanjolos gyventojų krūvas, kurių nebuvo kam laidoti. Indėnai bandė bėgti kur akys mato: per visą salą į kalnus, net į kitas salas.

Bet išsigelbėjimo nebuvo niekur. Motinos užmušdavo savo vaikus, prieš tai kaip nusižudyti pačioms. Ištisi kaimai masiškai nusižudydavo, šokdami nuo uolų arba nusinuodydavo. Bet dar daugiau žūdavo nuo ispanų rankų.

Išskyrus žvėriškumus, kuriuos iš dalies buvo galima paaiškinti žmogėdrišku sistemingo pelno troškimo racionalumu, genocidas Antiluose, o vėliau ir kontinente turėjo savyje iracionalias niekuo nepateisinamas masines ir patologines prievartos, ir sadistines formas.

Kolumbo amžininkai aprašo, kaip ispanų kolonistai kardavo, iškepdavo ant iešmų, degindavo indėnus laužuose. Vaikus sukapodavo gabalais šunų maistui. Ir tai tada, kai tainai pradžioje visiškai nesipriešino ispanams. „Ispanai lažindavosi, kad sugebės vienu kirčiu perkirsti žmogų pusiau arba nukirsti jam galvą, arba išskrosdavo jam pilvą.

Jie už kojų atplėšdavo kūdikius nuo motinos krūties ir sudaužydavo jų galvas į akmenis… Kitus vaikus jie perskrosdavo savo ilgais kardais kartu su jų motinomis ir visais kas stovėjo priešais“

Iš nė vieno esesininko Rytų fronte nebuvo galima pareikalauti didesnio uolumo pastebi Vordas Čerčilis(Ward Churchill). Pridėsime, kad ispanai nustatė taisyklę, jog už vieną nužudytą krikščionį jie užmuš 100 indėnų. Naciams nereikėjo nieko išrasti. Jiems tereikėjo tik kopijuoti.

1492 metų Kristoforo Kolumbo Amerikos atradimas, davė pradžią žemyno kolonizacijai europiečių valstybėms. Europiečių kolonizatorių Amerikos apgyvendinimas buvo lydimas vietos gyventoju naikinimu ir išstūmimu. Būdinga tai, kad kažkoks vieningas planas naikinti vietiniams Amerikos gyventojams neegzistavo.

Aborigenų genocidas tesėsi ne mažiau trijų šimtmečių, įvairiais istoriniais kontekstais ir perimdamas įvairiausias formas skirtinguose Amerikos rajonuose: naikinimo technologija turėjo tokius metodus, kaip sąmoningą vandens šaltinių užnuodijimą, priverstinį darbą nepakeliamomis sąlygomis, žudynes, aborigenų deportaciją į netinkamus gyvenimui rajonus, maisto atsargų naikinimą, alkoholio platinimą, ir t.t.

Svarbų vaidmenį suvaidino ir inkvizicija, be visko išvardinto dar įvykdžiusi ir kultūrinį genocidą. Kolonizatoriai praktiškai sunaikino indėnų kultūrinį palikimą – daugelį unikalių kalbų ir kultūrų,

XIX amžiuje indėnų naikinimu Šiaurės Amerikos teritorijoje užsiėmė JAV kariuomenė. 1880 metais JAV ir Kanadoje buvo aktyviai įgyvendinama indėnų asimiliacijos politika. Šiuo tikslu indėnų vaikus priverstine tvarka atimdavo iš tėvų ir atiduodavo i specialias valstybines mokyklas-internatus.

Giminėms ir tėvams buvo draudžiama lankyti šias mokyklas, vaikus bausdavo, jei tie išdrįsdavo šnekėtis gimtąja kalba. Atplėšti nuo įprastos kultūrinės terpės indėnų vaikai greitai prarasdavo etninę savivoką. Iš palyginti nesenų Amerikos vietinių gyventojų genocido aktų galima pažymėti Gvatemaloje valdančiojo režimo 1960-1996 metų pilietinio karo metu indėnų majų išnaikinimą.

Amerikos vietos gyventojų pasipriešinimas kolonizatoriams nebuvo organizuoto pobūdžio, ką sąlygojo pirmiausia beviltiškas technologinis indėnų atsilikimas: jie nebuvo pažįstamas ratas, metalurgija irgi buvo labai žemo lygio.

Tikslus žuvusių skaičius nežinomas, kadangi nebuvo nustatytas vietos gyventojų skaičius kolonizacijos pradžioje. Vertinimai skirstomi nuo dešimčių iki šimtų milijonų. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, Amerikos indėnų išnaikinimas yra pats masiškiausias genocidas žmonijos istorijoje.

išvertė: Arvydas Daunys