infa.lt

„Hamas” tuneliai | vaizdo įrašo kadras

2014 m. Artimųjų Rytų širdyje susikūrė nauja valstybė. Ji turėjo sostinę, vyriausybę, kariuomenę ir beveik 12 mln. gyventojų – daugiau nei Jordanija ar Izraelis. Ji taip pat buvo pasiryžusi skerdynėms, žiaurumui ir fanatiškam smurtui, dėl kurių greitai užsitarnavo viso civilizuoto pasaulio priešiškumą, rašo „The New York Times” autorius, Ross Douthat.

Dėl šio visuotinio priešiškumo buvo sunku įsivaizduoti, kaip ši valstybė su daugybe pavadinimų – Islamo valstybė, ISIS, Daesh – galėtų ilgai išlikti.

Tačiau, galiausiai išsipildė labiau tikėtinas scenarijus. Atsisakydama net nuosaikumo, šokiruodama pasaulio sąžinę ir siekdama tiesioginės konfrontacijos su Vakarų galia, „Islamo valstybė” patyrė laikiną verbavimosi bumą, po kurio ją ištiko triuškinantis išnykimas. Net susilpnėjusi Amerikos imperija daugiapoliame pasaulyje sugebėjo nubrėžti ratą aplink jos barbariškumą ir ginklu išstumti ją atgal iš valstybingumo.

Ši priešistorė tvyro virš dabartinės Izraelio ir Palestinos krizės. Žiaurumai, kuriuos „Hamas” vykdė prieš nekaltus izraeliečius, filmai apie žiaurumą, žalojimą ir mėgavimąsi paprasčiausiu žiaurumu, iškart paskatino analogijas su „Islamo valstybės” vykdomais žiaurumais.

Taip pat kilo klausimas dėl „Hamas” strategijos. Ar tai buvo, kaip kai kurie manė, desperatiškas, bet apskaičiuotas šuolis į barbariškumą, kurio buvo imtasi remiantis teorija, kad tik tikras žiaurumas sukels tokią Izraelio reakciją, kokios reikia taikos tarp Izraelio ir jo arabų kaimynų sudarymui?

Arba tai buvo įrodymas, kad „Hamas” apskritai neturėjo normalaus strateginio plano? Galbūt „Islamo valstybės” žiaurumas atitiko ir to režimo savidestruktyvų kvailumą. Galbūt, kaip rašė „The Atlantic” žurnalistas Yairas Rosenbergas, žudynės buvo „paremtos ne strategija, o sadizmu”.

Nemanau, kad turime iki galo pasirinkti vieną iš šių alternatyvų. Radikalūs judėjimai dažnai būna daugiareikšmiai – ideologiškai motyvuoti sadistai ir strategiškai nusiteikę lošėjai, nepaisant šiek tiek skirtingo savęs supratimo, suartėja dėl to paties plano.

Tačiau yra ir kitas būdas mąstyti apie kraštutinį smurtą kaip apie strategiją, turintį platesnę reikšmę nei tik galimas jo poveikis Izraelio politikai ir Saudo Arabijos ir Izraelio suartėjimui.

Taip, judėjimas, sąmoningai einantis į kraštutinumus, rizikuoja įgyvendinti „Islamo valstybės” scenarijų, kai save taip izoliuojate, kad galiausiai pirmiausia moraliai deleguojate, o paskui įsivarote į kampą ir susinaikinate.

Akivaizdu, kad „Hamas” dabar rizikuoja būtent taip. Ji ne tik turėjo valdžią Gazos ruože, bet ir naudojosi tam tikru teisėtumu, tam tikru Vakarų kairiųjų sluoksnių ir arabų pasaulio palankumu, kurio Islamo valstybė niekada neturėjo ir nesiekė. O imdamasi barbariško smurto ji parodė, kad yra pasirengusi tą teisėtumą sudeginti.

Bet įsivaizduokime, kad uždegate degtuką, peržengiate ribą, paliekate civilizuotą pasaulį už nugaros, o daugelis jūsų sąjungininkų tiesiog… lieka su jumis? Tarkime, kad pietų Izraelį paverčiate skerdykla ir po to nesibaigsite kaip „Islamo valstybė”?

Tarkime, kad vietoj to, dauguma jūsų šalininkų tiesiog nueis į savo įprastus užkampius, vieni teisindamiesi ir menkindami smurtą, kiti visiškai atsidavę jūsų reikalo šlovei?

Tuomet, kaip šią savaitę nerimą keliančioje esė rašo Damiras Marusičius, jūs įgijote „revoliucinį teisėtumą”, kurio anksčiau neturėjote. Priėmėte radikalų amoralizmą ir privertėte savo šalininkus perrašyti savo pačių moralę, pateisinti arba priimti, arba (kaip dažnai nutinka) iš pradžių pateisinti, o paskui priimti.

Šis procesas, pažymi Marusičius, veiksmingai „uždusina bet kokią politinę programą, kuri yra mažiau kraštutinė nei revoliucinė darbotvarkė”. Be to, jis uždaro kelią jūsų sąjungininkams ateityje: Kiekvienas tolesnis žingsnis paskui tave į tamsą tampa natūralesnis, o kiekvienas žingsnis atgal – sunkiau įveikiamas.

Ar „Hamas” apskritai tai pasiekė? Ne: daugumoje Vakarų politinių institucijų jie aiškiai prarado ir tą kuklų teisėtumą, kuriuo anksčiau naudojosi, tuo sukeldami siaubą Europos lyderiams ir Izraeliui palankiai nusiteikusiems Amerikos centro kairiesiems, o Izraeliui siekiant juos išardyti, jie tapo geopolitiškai pažeidžiami.

Tačiau ne taip, kaip „Islamo valstybė”. „Hamas” ir grupuotės teroristai išlaikė arba išplėtė savo populiarią paramą visame musulmonų pasaulyje, dėl jų į gynybą suskubo tokios galingos figūros kaip Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, jie sukėlė protestuotojų protestus ir įkvėpė antisemitizmo bangą Vakarų miestuose, jie išlaikė įvairių formų simpatijas aktyvistų ir akademikų sluoksniuose.

Visa tai laikytina laikina pergale. Galbūt pergalė, kurią praris „Hamas” karinis ir politinis susinaikinimas, galbūt perversmas, nevertas tokios kainos.

Tačiau kol kas galima įžvelgti tamsaus strateginio triumfo, kurį galėjo pasiekti tik kraštutinis smurtas, kontūrus.

sarmatas.lt: NYT autorius pripažįsta „Hamas” pergalę pasaulio palaikymo lygmenyje, tačiau atmeta jos ilgalaikį poveikį, laikydamas ją trumpalaike. Autorius net neužsimena apie paties Izraelio vykdomus žiaurumus Gazoje, kurie aukų skaičiumi kelis kartus viršijo „Hamas”. Jis rašo apie „Hamas” kaip budelį, ir Izraelį kaip vienintelę auką, Tačiau didelė dalis pasaulio tą mato kitaip.

Ir to įrodymas – balsavimas JT asamblėjoje dėl rezoliucijos, kuria reikalaujama nutraukti karo veiksmus Gazoje, nesuteikiant Izraeliui jokios išimtinės teisės neišrankiam žmonių žudymui. Izraelio atstovas nesusivaldė ir po šio balsavimo įvardijo JT kaip neteisėtą instituciją.

Sekantis logiškas žingsnis iš Izraelio pusės turėtų būti pasitraukimas iš tokios institucijos, kurią jis laiko neteisėta. Tačiau tai neįvyko ir neįvyks. Ir tada Izraeliui teks viešai atsiprašyti. Tylomis to nuleisti nepavyks – žiniasklaida vargu ar tą praleis.

Grįžtant prie „Hamas” pergalės – prie jos daugiausiai prisidėjo pats Izraelis – iš Gazos ruožo soc tinklų eina dešimtys tūkstančių sužalotų ir mirusių, suplėšytų į gabalus bombų sprogimų vaikų vaizdo įrašai. Moterų, vaikų ir civilių vyrų. Net sužeistiesiems padedančių gydytojų. Net žiniasklaidos atstovų (žuvo jau 27 žurnalistai).

Ir tai su kaupu persveria „Hamas” įvykdytų žiaurumų mastą, kurių, beje, niekas neneigia.. Izraelis bombarduoja Gazą daugiau kaip 3 savaites, vykdydamas tą dieną-naktį ir nesupranta, kodėl vis daugiau pasaulio šalių ima reikalauti sukurti nepriklausomą Palestinos valstybę ir sustabdyti, šįkart jau Izraelio, smurtą.

Akivaizdu, kad vykdydamas beatodairiško bombardavimo prieš civilius veiksmus, Izraelis iš aukos virsta agresoriumi ir tuo įvaro save į kampą, kai negali nei sustoti tą daryti nepasiekęs savo paskelbto užsibrėžto tikslo – sunaikinti „Hamas” – nei tęsti ta pačia dvasia toliau, augant civilių gyventojų aukų skaičiui.

Šioje vietoje „Hamas” iš tiesų švenčia pergalę, nes ką dabar bepasirinktų Izraelis – niekas jam nebus gerai.