infa.lt

Pasaulyje vyksta sukrėtimai, nes senosios kultūros, sukūrusios šiuolaikinę civilizaciją, pasiduoda socializmui. Niekas nežino, kur tai mus nuves, kai bejėgiškai stebime mūsų anglocentrinių struktūrų griūtį, rašo „American Thinker” portalo autorius, Philip Crossing.

Akivaizdus hegemoninių progresyvistų tikslas – kolektyvizuoti nuosavybę ir žmones į visuotinį niekieno ir nieko fondą, o viduriniosios klasės privati nuosavybė (atsakingas savarankiškumas) ir prasmingų žmonių egzistavimas turi sumažėti iki nulio.

Socializmas dažnai klaidingai redukuojamas į ekonominį konstruktą arba į vieną iš jo mokslinių subteorijų, pavyzdžiui, marksizmą ar komunizmą. Tačiau savo esme jis yra dvasinė būsena su struktūriniu naratyvu, kurį galima apibendrinti taip:

Išrinktoji tauta pašaukta sunaikinti senąjį pasaulį ir išlaisvinti visuomenę iš jos kultūrinės nelaisvės, įvesdama naują aukso amžių.

To siekiama panaikinant privačią nuosavybę ir šeimą, priešiškai nusiteikus religijos atžvilgiu ir apskritai siekiant bendrumo arba „vienodumo”, kuris klaidingai vadinamas „lygybe”.

Pagrindinė socializmo motyvacija yra tikėjimo žmogaus vidine verte praradimas ir karštas dvasinis troškimas jį sunaikinti ir numarinti. Tai neišvengiamas humanistinio-egzistencialistinio požiūrio į žmogaus kilmę ir egzistenciją rezultatas.

Modernistinė pasaulėžiūra, kurią per pastaruosius porą šimtmečių perėmė Vakarai, atmetė antgamtinį krikščioniškąjį Dievą ir pasirinko imanentinę, racionalistinę, į žmogų orientuotą arba „humanistinę” tikrovės versiją.

Tai lėmė filosofinį žlugimą dėl neišsprendžiamos įtampos tarp „vieno” ir „daugumos”. Šioje pasaulėžiūroje asmuo negali būti ir individualus, ir bendruomeninis tuo pat metu, todėl tampa nereikšminga ir bereikšme „sąvoka”.

Nereikšmingas individas pritraukia galią ir valdžią į save kolektyvo sąskaita. Beprasmis kolektyvas palankiai vertina autoritarizmą kaip aukščiausios galios šaltinį individo sąskaita.

Tada valdžia sutelkiama vis mažesnio skaičiaus individų rankose, kurie autoritariškai kontroliuoja beprasmį žmonių kolektyvą.

Galbūt dėl to, kad savo gyvenimą praleido SSRS gniaužtuose, Igoris Šafarevičius savo tezėse apie socializmą nesugebėjo religiškai susieti socializmui būdingo nihilizmo. Tačiau iš krikščioniškos perspektyvos socializmas tampa suprantamas ir net išgydomas.

Socializmas, žvelgiant į jį krikščioniškame kontekste, tampa krikščionybės antiteze. Vartojant šį žodį plačiąja prasme, socializmas yra antikristas.

Akivaizdu, kad taip yra ontologine prasme, turint omenyje, kad kristologija yra susijusi su kūryba, gyvybe ir žmonijos meile, o socializmas siekia sunaikinimo, mirties ir žmonijos žlugimo.

Dar labiau stebina socializmo ir krikščionybės eschatologinės ir soteriologinės paralelės. Socializmas faktiškai pakeičia Dievo išganymą kaip žmonijos galutinės prasmės problemos sprendimą.

Krikščioniškoje aksiomoje beprasmio žmogaus problema išsprendžiama atmetant mirtį ir prikeliant žmoniją esminiam gyvenimui. Dievo išrinktasis yra raktas į išlaisvinimą per nuolankią auką, vedančią į maištingos mirties kultūros sunaikinimą, kad Dievas galėtų atnaujinti kūriniją pagal Dievo taisykles. Šioje naujoje visuomenėje atgailaujantys ir ištikimi paveldės žemę.

Pagal humanizmo aksiomą beprasmiško žmogaus problema išsprendžiama atmetant esminį gyvenimą ir redukuojant žmogiškumą į mirtį (lygybę). Savarankiškai pasirinkti žmonės yra raktas į išsigelbėjimą per autoritarizmą, vedantį į paniekintos gyvenimo kultūros sunaikinimą, kad žmonės galėtų sukurti utopiją pagal žmonių taisykles.

Šioje naujoje visuomenėje galingieji ir neištikimieji paveldės žemę.

Krikščioniškoji alternatyva tam, ką Šafarevičius siūlo kaip nepagydomą dvasinę būseną, nėra tik maloni kontroversija, bet yra pagrįsta unikalia trinitarine filosofija, skatinančia žmonijos ir kultūros klestėjimą.

Remiantis Šventuoju Raštu, ontologinė Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios trejybinė prigimtis perteikiama bibliniame apreiškime ir pačioje kūrinijoje. Evangelija pagal Joną yra išskirtinis šios Trejybės visuminės tikrovės pavyzdys.

Jėzus yra Žodis, per kurį sukurtas pasaulis; jei pažįsti Sūnų, pažįsti Tėvą; jei matei Sūnų, matei Tėvą; Jėzus yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.

Vienis ir Daugelis vienas kito nebepaneigia ir ištirpsta. Priešingai, jie egzistuoja harmoningoje tikrovėje, kurioje individas išlieka skirtingas nuo kolektyvo, tačiau abu yra vienodai ir neatskiriamai žmogiški.

Gamtoje dalys ir visuma, atributai ir prasmė harmoningai priklauso vienas nuo kito ir egzistuoja vienas kitame, nes jų kūrėjas yra trejybinis. Filosofinei ir loginei harmonijai palaikyti ne tik būtina antgamtinė priežastis, bet ir ta priežastis būtinai turi būti trejybinė iš prigimties. Neatsitiktinai visos krikščionių erezijos kyla iš Trejybės asmenų subordinacijos.

Kai žmonija puolė į nuodėmę, ši tobula simbiozė nutrūko, ir žmonijos veltui keliamas uždavinys – vėl ją sulipdyti. Mes tai darome per savo šeimas, bažnyčias, visuomeninius klubus ar kaip tautos.

Visa tai nepateisinama iš egzistencinės humanistinės filosofijos, kuri, nors ir įvertindama šių santykių privalumus, neišvengiamai juos sugriauna, pasitelkdama dar daugiau socializmo.

Taigi matome, kad socializmas yra nuodėmingo žmogaus priešnuodis, pirma, ontologinei kristologijos reikšmei, antra, jos soteriologinei praktikai Kristuje ir, galiausiai, trinitarinei filosofijai kaip vieno ir daugelio dialektikos sprendimui. Tai dvasinis žmonijos sprendimas Kristui – dvasinis antikristas.

Jei socializmas tėra bergždžias nuodėmės bandymas pakeisti išganymą, o Triasmenis Dievas yra vienintelė filosofinė išeitis besiskaldančiam žmogui, tuomet vaistas nuo socializmo ligos tampa aiškus.

Kad žmogus galėtų sėkmingai pasipriešinti dabartiniam socializmui, krikščioniškojo antisocializmo siekis yra savaime suprantamas dalykas. Tai reiškia, kad reikia pripažinti Dievo sukurtą visų asmenų šventumą ir gyventi atitinkamai, paklūstant Dievui ir su pasiaukojančia meile visiems žmonėms.

Tai taip pat reikalauja noro tarnauti ir prisidėti prie korporacinių subjektų, kuriuose randame kolektyvinę prasmę. Kolektyvo šaknys glūdi Dievo Bažnyčioje, jungiančioje asmenis bendram reikalui ir prasmei, kaip vieną kūną.

Nors Vakarų Bažnyčią užvaldo apatija ir socializmas, Dievo prigimčiai ji skiria nedaug dėmesio. Ankstyvojoje Bažnyčioje dėl jos kelis šimtmečius vyko diskusijos, o šis klausimas visiškai išspręstas 456 m. po Kr. vykusiame Chalkedono susirinkime, atnešusiame šiuolaikinės Vakarų civilizacijos atsiradimą.

Chalkedonas patvirtino Dievo prigimtį Trejybėje ir Jėzaus kaip tikro žmogaus ir tikro Dievo prigimtį, nors abi jo prigimtys išlieka ir skirtingos, ir kaip viena.

Iš Bažnyčios, ant kurios buvo pastatyta mūsų civilizacija, istorijos ir jos socialistinės antitezės žinome, kad susitelkimas į trejybinį Dievą yra vienintelis būdas atkurti tvirtą ir laisvą civilizaciją.

Tuomet Jėzus tarė Jį įtikėjusiems žydams: „Jei pasiliekate mano žodyje, jūs tikrai esate mano mokiniai. Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus”. Jn 8, 31-32 (NKJV)