infa.lt

REUTERS

Popiežiaus Pranciškaus apaštališkąjį paraginimą „Laudate Deum” sunku apibūdinti. Exhortacijos turėtų padrąsinti katalikus jų tikėjime. Tačiau šiame dokumente kalbama apie ekologinius klausimus ir jis skirtas „visiems geros valios žmonėms klimato krizės klausimu”, „American Thinker” portale rašo John Horvat.

Taigi veikalas labiau primena ekolamentaciją, rašytinę diskusiją ar Jungtinių Tautų ataskaitą, o ne teologinį traktatą. Jame laužomos visos taisyklės. Trūksta šventųjų ir teologų citatų. Jo stilius gali būti primygtinis, neleidžiantis jokių kitų nuomonių klimato kaitos atžvilgiu.

Tekste komentuojami pastarojo meto susitikimai ir įvykiai, atimant iš ankstesnių pontifiko pasisakymų, skirtų patarti ateities kartoms, atemporalų toną ir rimtumą.

Be to, popiežiaus dokumentuose paprastai nebūna techninių dalykų, kaip šiame dokumente, kuriame aptariamas anglies dioksido išmetimas, pasaulinės temperatūros rodmenys ir klimato statistika.

Dokumentas nėra originalus. Jis buvo paskelbtas kaip ankstesnės popiežiaus aplinkosaugos enciklikos Laudato si’ antroji dalis. Tačiau šis daug trumpesnis 7500 žodžių priedas mažai ką prideda, nes devyniolika kartų cituoja ankstesnįjį veikalą.

Niūrus verksmas dėl nepavykusios ekologinės darbotvarkės

„Laudate Deum” prasideda kaip apgailestavimas, kuriame smerkiama pasaulio bendruomenė, nesiimanti veiksmų, kad įsiklausytų į 2015 m. popiežiaus perspėjimą. Popiežius Pranciškus užsimena, kad laikas bėga. Vandenynų lygis kyla, o ledo dangos tirpsta. Žmonija yra atsakinga už šią katastrofą ir privalo nedelsiant imtis veiksmų.

Tai piktas dokumentas, nes nepavyko įtikinti skeptiškai nusiteikusios visuomenės. Susidaro įspūdis, kad pirmoji dalis parašyta tarsi asmeninė diskusija su nežinomu, nematomu (tikriausiai amerikiečiu) klimato atšilimo neigėju, kurio racionalūs ir moksliniai argumentai yra pernelyg įtikinami, kad popiežius galėtų juos paneigti.

Iš tiesų, neseniai Viešojo religijos tyrimų instituto atlikta apklausa parodė, kad tik 27% amerikiečių tiki, jog klimato kaita yra krizė. Tarp religingų amerikiečių visose kategorijose tikinčiųjų klimato kaita yra mažiau nei trečdalis, o daugelyje grupių šis skaičius gerokai sumažėjo.

Galbūt todėl popiežius Pranciškus negailestingai puola šią nematomą debatų tribūną, smerkdamas tuos, kurie tyčiojasi, „neigia, slepia, nutyli ar reliatyvizuoja problemą”.

Popiežius prašo savo skaitytojų nekreipti dėmesio į šiuos neapsišvietusius. Jis evangelizuoja su atšiauriu uolumu, ragindamas visus atsiversti į klimato kaitos evangeliją.

Popiežius Pranciškus su mokslinio neklystamumo ryžtu patvirtina klimato kaitos tikrovę. Todėl dokumentas perpintas tokiomis frazėmis kaip „niekas negali to ignoruoti”, „tai galima patikrinti” arba „tuo nebeįmanoma abejoti”. Niekas negali suabejoti klimato nerimo dogma, net ir smulkiausiomis jos detalėmis.

Mokslininkai abejotojai, o jų yra daug, įskaitant Nobelio premijos laureatus, nesulaukia jokio pripažinimo kelyje į tvarumą.

Pasaulinė vyriausybė kaip sprendimas

Prie niūrios nuotaikos prisideda ir didelis skyrius, kuriame aprašomos įvairių Jungtinių Tautų klimato konferencijų, vadinamų COP, nesėkmės per pastaruosius dešimtmečius. Savo pranešime jis mini būsimą COP28 konferenciją Dubajuje (kuri taip pat tikriausiai pasmerkta žlugti) kaip galimybę įgyvendinti reikšmingus pokyčius.

Tam popiežius Pranciškus primygtinai teigia, kad dabartinės „tarptautinės politikos nepakanka klimato problemai spręsti”. Todėl jis cituoja savo 2020 m. encikliką „Fratelli tutti”, kurioje ragina sukurti tam tikrą teisiškai reglamentuotą pasaulinę valdžią, „turinčią galią pasirūpinti visuotiniu bendruoju gėriu, bado ir skurdo panaikinimu ir užtikrinta pagrindinių žmogaus teisių gynyba”.

Daugelis kritikų abejoja šia miglota pasauline sistema, kuriai suteiktos milžiniškos galios, regis, turinčios viršenybę prieš nacionalinį suverenitetą ar religinius ryšius. Jie gerai žino, kad šios Pandoros skrynios atidarymas gali sukelti dar didesnių problemų, ypač jei ji įgyvendinama be moralinio vadovų atsivertimo į Dievą ir Jo Bažnyčią.

Dvasinė pusė

Raginime bandoma pateikti dvasinę problemos pusę. Tačiau be antgamtinio turinio, natūralistinė dokumento vizija yra miglotas įsakymas žmonėms susivienyti su gamta. Žmogaus gyvenimas „nesuvokiamas ir netvarus be kitų būtybių”.

Nėra apeliavimo į mylinčią Dievo Apvaizdą, kad ji pasirūpintų žmonių poreikiais, įsikištų dėl tikinčiųjų ir taip užkirstų kelią klimato katastrofai. Neminima Švenčiausioji Motina, angelai ir šventieji, kurie yra žmogaus gyvenimo tikrovės dalis ir į kuriuos galima kreiptis.

Nė žodžiu neužsimenama apie pašventinimą, kuris turėtų būti pagrindinė bet kurio apaštališkojo paraginimo tema, o ne apie anglies dvideginio pėdsakus.

Ideologijos pėdsakai

Galima būtų analizuoti ir daugelį kitų dokumento aspektų. Tačiau verta paminėti vieną svarbią ypatybę, kuri neįtikina katalikų. Visame kreipimesi juntamos ideologinės gijos, kurios įsipina į dokumento pasakojimą, kad būtų pateikta ryžtinga žinia, nesusijusi su moksliniais pagrindais.

Popiežius Pranciškus konservatorius pavadino blogio ideologijų pasekėjais. Ir vis dėlto šiame dokumente galima aptikti daug šiuolaikinių ideologijų, kurios yra tokia svarbi katalikiškosios kairės darbotvarkės dalis.

Klasių kovos, išsilaisvinimo teologijos, natūralizmo, giliosios ekologijos, prieš rinką nukreiptos retorikos ir indigenizmo pėdsakai susijungia į ideologinį dokumento žinios pasauliui pagrindą.

Kai kurie katalikai mano, kad tekstas neįtikina dėl antivakarietiško (ir piktinančio antiamerikietiško) nusistatymo, kuriame puolami tam tikri šiuolaikiniai piktnaudžiavimai, taip pat daugybė tvarkos ir pažangos elementų.

Bažnyčia kaip sprendimas

Apaštališkasis paraginimas sukelia liūdesio jausmą dėl to, ko jame trūksta. Norint įtikti „visiems geros valios žmonėms klimato krizės klausimu”, dokumente nepateikiama Bažnyčios išmintis. Tikimasi biblinių ir religinių nuorodų, šventųjų citatų ir moralinių principų, o ne Jungtinių Tautų šablonų.

Bažnyčia gali daug ką pasiūlyti valdymo ir meilės Dievo kūrinijai srityje. Iš tiesų Bažnyčia yra geriausiai pasirengusi įveikti bet kokią tikrą ekologinę krizę.

Tikintieji, gyvenantys pagal Bažnyčios moralinį mokymą ir prigimtinį įstatymą, būtinai bus geriausi žemės valdytojai.

Krikščioniškoji civilizacija yra geriausias įmanomas bet kokios ekologinės krizės sprendimas, nes ji nepamiršta Dievo kūrinijos ir pagrindinio žmonijos vaidmens išmintingai ir dorai ją valdyti.

Apaštališkojo paraginimo tragedija yra ta, kad jis apleidžia tai, ką turėtų daryti: Skatinti tikinčiuosius praktikuoti dorybes ir artimo meilę. Jis įsitraukia į techninius ir mokslinius argumentus, kuriuos geriausia palikti šios srities specialistams.

Ji verčia neįtikintus tikinčiuosius atsidurti liūdnoje padėtyje – gintis nuo kairiųjų, kurie gali pasinaudoti popiežiaus dokumentu, kad įgyvendintų savo griaunamąją darbotvarkę.