infa.lt

infa.lt

Tūkstantmečio kartos atstovė Charlie Gowans-Eglinton, britų „The Times” leidinyje pasakoja, kodėl jų kartos moterys vis dažniau atsisako motinystės.

Jei būtumėte paklausę manęs, kai man buvo 28-eri, būčiau atsakiusi, kad tikrai noriu vaiko. Nė akimirkos nedvejodama, be jokios abejonės. Ir būčiau galvojusi rimtai. Net paauglystėje, kai nebuvau tikra, ką noriu studijuoti ar kokiu karjeros keliu eiti, buvau tikra, kad noriu vaikų.

O dabar? 2022 m. gimusių kūdikių skaičius [Britanijoje] buvo mažiausias per du dešimtmečius. Mūsų populiacija – tai apversta piramidė, kurios vis siaurėjanti viršūnė – jaunimas – remia senstančias kartas, kurios gyvena ilgiau nei bet kada anksčiau.

Mano tėvai gimė kūdikių bumo laikotarpiu; bet kokie potencialūs anūkai, kuriuos galėčiau jiems padovanoti, vis dar balansuoja ant svarstyklių lėkštelės bumo be kūdikių eroje.

Ideali audra, kurią sukėlė keli nuosmukiai (pirmasis iš jų kilo man studijuojant universitete), būsto už prieinamą kainą trūkumas, dažnai nereguliuojama privati nuomos rinka ir pragyvenimo išlaidų augimas, gerokai prasilenkiantis su darbo užmokesčiu, lėmė, kad mano karta yra ta, kuri niekada neužaugo.

2021 m. surašymo duomenimis, daugiau nei kas dešimtas 30-34 metų amžiaus jaunuolis gyvena namuose su tėvais – 11,6%, lyginant su 8,6% prieš dešimtmetį. Gaudami vidutinį ar net didesnį nei vidutinis atlyginimą, esame išstumti iš kito gyvenimo etapo.

Kai buvau paauglė, mano idealus amžius susilaukti kūdikio buvo 28 metai. Tokio amžiaus mano mama susilaukė pirmojo vaiko po aštuonerių metų santuokos be vaikų pagal pasirinkimą.

Kai man iš tikrųjų sukako 28-eri, jaučiausi gerokai per jauna. Buvau ką tik tapusi vieniša ir vėl gyvenau bendrame name, nes iš savo 25 000 svarų sterlingų metinių pajamų negalėjau sau leisti vieno kambario buto. Tuose pasmerktuose santykiuose buvome mylias nutolę nuo kūdikių kūrimo, vietoj to susikoncentravome į hipoteką ir mini atostogas.

Taigi aš, kaip ir daugelis mano draugų, peržengiau idealaus amžiaus ribą.

Būdamas 28-erių metų, maniau, kad 31-oji yra skambutis. 31-erių, 34-eri skambėjo teisingai – ir, svarbiausia, jauniau nei 35-erių, t. y. amžius, kai, kaip jau seniai sakoma, moterų kiaušialąstės ima leistis nuo „vaisingumo uolos”.

Dabar man 35-eri. Esu viena iš vis daugiau moterų, kurioms klausimas apie vaikus pasikeitė iš „kada” į „jei”.

Jei dabar būčiau nėščia, tai būtų laikoma geriatriniu nėštumu, bet jausčiausi kaip paauglė mama. Jei mano vaisingumas nebūtų problema – jei būčiau vyras – kūdikio kūrimą atidėčiau iki 45 metų. Bet aš nesu vyras, todėl sprendimą turiu priimti dabar. Dabar. Tikriausiai prieš kelerius metus.

Kai mano draugės pasakoja, kad dabar yra nėščios, net tos, kurios turi ilgalaikius partnerius ir hipoteką, net tos, kurios bandė susilaukti kūdikio, turiu slėpti savo tiesioginę vidinę reakciją, kuri yra tokia pati, kaip ir tada, kai draugė pastojo būdama 16 metų ir apie tai man pasakė mokyklos koridoriuje: „F***, ką tu ketini daryti?”

Per dešimtmetį iki 2021 m. abortų skaičius labiausiai išaugo 30-34 metų amžiaus moterų grupėje – nuo 17,2 iki 22,1 tūkstančiui moterų. Sprendimas užbaigti neplanuotą nėštumą – net ir tiems, kurie jau turi vaikų, namus ir gyvenimo būdą – nėra savaime suprantamas dalykas.

Be to, dabar laiką dažniau lemia pinigai, nes šeimos palieka pakankamai didelį amžiaus skirtumą tarp vaikų tam, kad vyriausiam vaikui pradėjus lankyti pradinę mokyklą, vienu metu tektų mokėti tik už vieną darželį.

Atrodo, kad dabar tik labai turtingi žmonės renkasi turėti daugiau nei vieną vaiką. Tarp mano amžiaus draugų pirmoji mano pažįstama pora, kuri susilaukė vaiko, ir viena iš nedaugelio mano pažįstamų porų, kuri susilaukė antro vaiko, buvo bankininkai.

Kiti draugai atsisakė antro vaiko, nes nerimauja, kad negalės sau to leisti. Ir ne tik trumpuoju laikotarpiu. Mano karta žino, kad mūsų pensijų neužteks pragyvenimui ir kad NHS gali neužtikrinti mūsų senatvės.

Turėti vaiką – ar net antrą – yra ne tik skirtumas tarp vienų ar dvejų atostogų per metus, bet ir skirtumas tarp to, ar galėsime sau leisti pagyventi senatvėje, ar ne.

Viena mano draugė už dideles išlaidas užšaldė savo kiaušinėlius, ir ši pramonė klesti – 2021 m. buvo atlikta kiek daugiau nei 4 200 vitrifikacijos ciklų, o 2019 m. – apie 2 500. Prie to prisidėjo teisiniai pokyčiai, leidžiantys moterims ilgiau saugoti savo kiaušinėlius.

Mano nuostabus sūnėnas kelerius metus buvo laikomas lede, kol mano trisdešimtmetė sesuo gydėsi nuo vėžio. Tačiau jis buvo užšaldytas kaip apvaisintas embrionas, o ne kiaušialąstė, ir skirtumas tarp sėkmės rodiklių yra didžiulis. Su 35 metų amžiaus kiaušialąstėmis šansai dar prastesni, todėl, jei 5 000 svarų sterlingų minimumas jums nėra smulkmena, sunku pateisinti išlaidas.

Myliu savo sūnėną, krikštatėvį, geriausių draugų vaikus. Valandų valandas praleidžiu su jais viena, gaudydama juos nuo kalnelio apačioje, padėdama jiems dirbti su šuniuko irklu, skaitydama jiems.

Maitinau juos, giedojau jiems, kad užmigtų, ir net nušluostydavau jiems užpakaliuką. Jei reikia kaimo, tai aš esu kaimo žmogus, ypač draugui, kuris gyvena už kelių valandų kelio nuo šeimos pagalbos.

Nesu tikra, ar to užteks. Galiu atsibusti sulaukusi 45, 55 ar 65 metų ir gailėtis sprendimų, kuriuos dabar priimu. Galiu persigalvoti, ir gali būti per vėlu ką nors daryti.

Bet kuo ilgiau lauksiu, tuo labiau man teks pasiduoti. Nors būdama dvidešimties galėjau paaukoti daugiau socialinio gyvenimo, mano karjera tik prasidėjo ir buvo ilgų darbo valandų, siaubingų viršininkų ir baisių pinigų bėgimo takelis.

Mano namų akcijos buvo nusidėvėjusios ir nuvertėjusios. Įprastinis partneris, vaikas ir pradinis butas buvo daug patrauklesni, nes ko iš tikrųjų būčiau atsisakiusi, jei ne svaigalų ir pažinčių programėlių?