infa.lt

2023 m. Nobelio medicinos premijos laureatai Catalin Carico ir Drew Weissman
Nuotrauka: Bastiaan Slabbers, Reuters

Nobelio fiziologijos ir medicinos premija paskirta amerikiečių biochemikui Driu Veismanui (Drew Weissman) ir vengrų mokslininkei Katalinai Kariko (Catalin Carico).

Nuo 1990-ųjų iki 2013 m. jie dirbo kurdami naujos kartos vakcinas – paremtas susintetinta mRNA. Po dešimtmečio jų darbas leido bendrovėms „Pfizer” ir „Moderna” sukurti vakcinas nuo COVID-19.

Nobelio premija paskirta 68 metų Katalin Kariko, kilusiai iš Solnoko (Vengrija) (ji eina „BioNTech RNA Pharmaceuticals” vyresniosios viceprezidentės pareigas), ir 64 metų Drew Weissmanui, Pensilvanijos universiteto medicinos profesoriui.

Jų darbas atliko „lemiamą vaidmenį” kuriant COVID-19 vakcinas pandemijos metu, sakoma Nobelio komiteto pranešime:

„Laureatai savo atradimais, kurie iš esmės pakeitė supratimą, kaip matricinė RNR sąveikauja su mūsų imunine sistema, prisidėjo prie precedento neturinčio vakcinų kūrimo tempo” (.PDF).

Skiepai stimuliuoja žmogaus imuninės sistemos atsaką į įvairius patogenus, primena Nobelio komitetas.

Pirmosios buvo vakcinos, kurių pagrindą sudarė inaktyvuoti arba susilpninti virusai – taigi dar 1951 m. Maksas Taileris (Max Tayler) iš Pietų Afrikos Respublikos gavo premiją už skiepus nuo geltonojo drugio.

Kitas žingsnis buvo vektorinės vakcinos, pagrįstos atskirais virusų komponentais – baltymais, koduojančiais jų genetinį kodą.

Devintajame dešimtmetyje buvo sukurta vadinamosios informacinės arba matricinės RNR (mRNA) naudojimo vakcinacijai koncepcija.

„Mūsų ląstelėse genetinė informacija, užkoduota DNR, perkeliama į mRNR, kuri naudojama kaip matrica baltymų gamybai”, – aiškino komitetas.

Tačiau pirmieji eksperimentai su mRNA sinteze in vitro parodė jų nestabilumą: žmogaus imuninė sistema jas suvokė kaip visaverčius virusus, kurie sukėlė nepageidaujamas uždegimines reakcijas.

Šią problemą nuo 1990-ųjų bandė spręsti Pensilvanijos universiteto docentė Katalina Kariko (Catalin Carico) ir jos kolega universitete Veismanas (Weissman).

2005 m. jie rado nukleozidų komponentus, atsakingus už RNR nestabilumą ląstelėje.

Pakeitę nukleozidus, mokslininkai gavo priemonę, kuri iš tikrųjų leido jiems apgauti žmogaus ląsteles: jos nebepainiojo mRNA su virusu.

Catalina Carico sugebėjo „nustatyti skirtumus, lemiančius skirtingą RNR, išskirtos iš ląstelių, ir RNR, gautos in vitro, elgseną”.

„Šią informaciją ji panaudojo sintetinei RNR, kuri savo savybėmis nesiskyrė nuo RNR, išskirtos iš ląstelių, pagaminti.

Tai atvėrė kelią kurti RNR vakcinas, leidžiančias veiksmingai sintetinti tikslinius baltymus žmogaus organizme”.

2006 m. ir 2013 m. Catalinai Carico ir Drew Weissmanui buvo suteikti patentai už modifikuotų nukleozidų naudojimą siekiant sumažinti antivirusinį imuninį atsaką į mRNA.

Po dešimtmečio jų atradimai leido bendrovėms „Pfizer” ir „Moderna” gaminti vakcinas nuo COVID-19.