infa.lt

©infa.lt

Kai 2007 m. „MacWorld Expo” konferencijoje Stivas Džobsas (Steve Jobs) pirmą kartą parodė „iPhone” telefoną, jis net neįsivaizdavo, kur jis mus nuves. „iPhone” anaiptol nebuvo pirmasis išmanusis telefonas (dar 1992 m. IBM paskelbė apie įtaisą, kurį galima vadinti išmaniuoju telefonu).

Tačiau jis aukštai iškėlė išmaniųjų nešiojamųjų įrenginių kartelę ir daugeliu atžvilgių nulėmė jų vystymosi vektorių, taigi ir ateities galimybes – ne tik išmaniųjų telefonų, bet ir socialinių tinklų, žaidimų ir įvairių tuo metu dar neegzistavusių paslaugų.

Vos po kelerių metų paaiškėjo, kad plokščioje „dėžutėje” telpa visas pasaulis, o šiandien ši metafora atrodo vis grėsmingesnė.

Depresijos epidemija: kaltininkas rastas?

Jau kelerius metus JAV kalbama apie paauglių psichikos ligų epidemiją, kuri prasidėjo 2010-aisiais. Mokslininkų prielaidos dėl jos priežasčių skiriasi: vieni kaltina 2008 m. pasaulinę finansų krizę, kiti mano, kad viskas prasidėjo nuo šaudynių Niutauno pradinėje mokykloje, kai žuvo 27 žmonės. Ir vieni, ir kiti prastai paaiškina problemą, nes ji yra tarptautinė.

Pavyzdžiui, Niujorko universiteto socialiniai psichologai Džonatanas Haidtas (Jonathan Haidt) ir Zacharis Raušas (Zachary Rausch) nustatė, kad penkiose anglakalbėse šalyse – JAV, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje – paauglių psichikos sveikata blogėja maždaug tuo pačiu tempu ir panašiais scenarijais: nuo 2010-ųjų pradžios labai padaugėjo paauglių nerimo ir depresijos sutrikimų, daugiau Z kartos (gimusių 1995-2010 m.) atstovų patenka į psichikos sveikatos klinikas dėl savęs žalojimo (pvz., bandžiusių nusinuodyti ar susipjaustyti).

Ypač kenčia mergaitės: 2020 m. JAV jos buvo hospitalizuojamos dėl savęs žalojimo beveik tris kartus dažniau nei 2010 m., Kanadoje per septynerius metus (2010-2017 m.) tokių hospitalizacijų padaugėjo 138%, o Jungtinėje Karalystėje per dvejus metus (2011-2013 m.) – 79,4%.

Naujojoje Zelandijoje daugėja nerimo ir depresijos atvejų: 2007 m. nerimu sergančių 15-24 metų amžiaus mergaičių dalis buvo apie 3%, o 2020 m. mergaičių su tokia diagnoze skaičius išaugo iki 24,8 proc.

Iš dalies šie skaičiai tokie todėl, kad psichikos sutrikimai apskritai tapo geriau diagnozuojami ir šiandien žmonės apie juos daug geriau žino – o mūsų senelių laikais, kaip žinome, depresijos „visai nebuvo”.

Tačiau ir depresijos paplitimo didėjimo negalima sieti su tuo, kad „anksčiau jos tiesiog nebuvo diagnozuojamos”: net ir bandant diagnozuoti šiuolaikiniais principais, mūsų dienų medžiotojams-rinkėjams depresija beveik niekada nebuvo nustatyta.

Be to, mintis „mums tiesiog geriau diagnozuojama” nepaaiškina, kodėl tokie procesai vienu metu vyksta skirtingose šalyse, nors ir vienijamose anglų kalbos. Haidtas ir Ruschas teigia, kad pagrindinė priežastis yra „telefoninė vaikystė”, perėjimas nuo mygtukinių mobiliųjų telefonų prie išmaniųjų telefonų ir lavininė socialinių tinklų plėtra, arba, dar tiksliau, priklausomybės nuo išmaniųjų telefonų formavimasis.

Jis tapo „greituoju protiniu maistu”, tradicinių socialinių kontaktų pakaitalu. Viena vertus, telefonas suteikia mums, kaip atrodo, daugybę bendravimo galimybių ir neribotą interneto turinį.

Kita vertus – žmonės, kurie daug laiko praleidžia „atsijungę” nuo socialinių kontaktų, pasižymi radikaliai mažesniu psichikos sveikatos problemų lygiu nei tie, kurie „sėdi” prie „bendravimo išmaniuoju telefonu”.

Įdomu tai, kad terminą „priklausomybė nuo interneto” (iš pradžių kaip pokštą) 1995 m. sugalvojo amerikiečių psichiatras Ivanas Kenetas Goldbergas: praėjus metams po to, kai buvo pristatytas pirmasis išmanusis telefonas IBM Simon.

Šiandien pernelyg didelis prisirišimas prie išmaniojo telefono dar nėra oficialiai klasifikuojamas kaip psichikos sutrikimas (tačiau priklausomybė nuo internetinių ir neinternetinių vaizdo žaidimų buvo įtraukta į Tarptautinę ligų klasifikaciją dar 2018 m.).

Tačiau priklausomiems nuo išmaniųjų telefonų asmenims būdingi pagrindiniai priklausomybę sukeliančio elgesio požymiai: kaip ir alkoholikai ar kleptomanai, užsiimdami mėgstama veikla jie gauna fiziologinį „atlygį” – dopamino išsiskyrimą – ir patiria abstinencijos simptomus, jei malonumo netenka.

Ši priklausomybė gali būti pridengta kitomis priklausomybėmis, pavyzdžiui, priklausomybe nuo žaidimų arba „priklausomybe nuo ryšių su visuomene”, kaip buvo pasiūlyta vadinti priklausomybę nuo savęs pozicionavimo socialiniuose tinkluose.

Rodydamas savo atvaizdą interneto bendruomenei, žmogus laukia pritarimo, kuris ypač reikalingas jaunystėje, ir kartu stebi kruopščiai suredaguotą savo bendraamžių gyvenimo versiją.

Kad ir kas būtų palanku lyginimui, lyginamąjį asmenį tai įsuka į užburtą ratą: nuo narcisizmo iki savęs žalojimo ir vėl atgal. Dabar Haidtas ir Ruschas rengia antrąją savo tyrimo dalį, kurioje daugiausia dėmesio skirs Skandinavijos šalims.

Tuo pat metu mokslininkai visame pasaulyje tiria, kaip priklausomybė nuo išmaniųjų telefonų veikia jaunų žmonių gyvenimą, ir dažnai jų išvados keliančios nerimą.

Pavyzdžiui, turkų psichiatras Kadiras Demirčis (Kadir Demirci) su kolegomis dar 2015 m. tyrė ryšį tarp išmaniųjų telefonų naudojimo dažnumo ir studentų depresijos bei nerimo lygio.

Rezultatai parodė, kad, pirma, merginos yra labiau priklausomos nuo išmaniųjų telefonų nei vaikinai, antra – kuo daugiau žmogus sėdi prie išmaniojo telefono, tuo didesnė depresijos ir nerimo tikimybė ir tuo prastesnė jo miego kokybė. Panašios išvados 2017 m. priėjo ir Libano mokslininkai.

2021 m. didelė Korėjos mokslininkų grupė tyrė priklausomybės nuo išmaniųjų telefonų ir paauglių nerimo ryšį. Kitai Kim ir jo komanda priėjo prie išvados, kad padidėjęs nerimas susijęs su keliais veiksniais: priklausomybe nuo telefono, vienišumu, kofeino ir alkoholio vartojimu ir tuo, kad yra moteris.

Galbūt paaugliai ir jaunuoliai yra tiesiog pažeidžiami, o suaugusiesiems tokios problemos negresia?

Visai ne – kaip parodė tarptautinės mokslininkų grupės, vadovaujamos Zubairo Ahmedo Ratano (Zubair Ahmed Ratan), atlikta sisteminė mokslinių publikacijų apžvalga. Mokslininkai padarė išvadą, kad egzistuoja nuoseklus ryšys tarp priklausomybės nuo išmaniųjų telefonų ir sveikatos – tiek fizinės, tiek (ypač) psichinės.

Kaip priemonė bendrauti tapo priemone nuo bendravimo

Priklausomybės nuo išmaniųjų telefonų ir vienatvės ryšys buvo minėtas pirmiau. Atrodytų: viskas turėtų būti priešingai. Juk socialinių tinklų ir žinučių siuntimo priemonių dėka galime nuolat bendrauti, net jei pašnekovas yra kitoje pasaulio pusėje! Jei priklausomas asmuo mažai laiko praleidžia realybėje, jis gali tiesiog draugauti internete.

Amerikiečių mokslininkas Davidas A. Sbarra (David A. Sbarra) ir jo kolegos mano, kad prieštaravimo tarp teiginių „išmanusis telefonas suteikia mums bendravimo galimybę” ir „išmanusis telefonas veda mus į vienatvę” iš tiesų nėra.

Per tūkstančius metų žmonės išvystė įvairias elgesio adaptacijas, kurios padeda jiems užmegzti ir palaikyti artimus santykius su žmonėmis, kuriuos jie mato kiekvieną dieną. Tai, savo ruožtu, padėjo užtikrinti išlikimą ir didesnį reprodukcinį tinkamumą.

Išmanieji telefonai nedalyvavo šioje evoliucijoje ir šiandien taip pat prie jos nepritampa – jie griauna tai, kas buvo kuriama taip ilgai. Viena vertus, atrodo, kad jie padeda užmegzti romantiškus santykius, greičiau pažinti vienas kitą, būti arti vienas kito nepaisant atstumo.

Tačiau jie taip pat padeda santykiams nutrūkti daug greičiau nei įprastai, kaip parodė 2017 m. Esros Ümit atliktas Turkijos studentų tyrimas. Kai pirmasis žavesys nuslūgsta, abipusis fubingas (įprotis bendravimo metu būti išsiblaškiusiam prie telefono) išprovokuoja kivirčus, priklausomybė „atitraukia” partnerius nuo realybės, socialiniai tinklai sukuria ir padaugina pasitikėjimo problemų.

Neapsigaukite manydami, kad tai asmeninė problema. Kai kitą kartą lankysitės restorane ar kavinėje, tiesiog apsižvalgykite prie gretimų staliukų. Labai dažnai ten pamatysite jauną vyrą ir jo merginą, tačiau beveik pusę vakaro jie nežiūrės vienas į kitą – tik į telefono ekraną.

Panašūs tyrimai, kuriuose dalyvavo susituokusios ir romantiškos poros, buvo atlikti Indijoje ir JAV. Jų dalyviai pripažįsta, kad išmanieji telefonai į santykius įneša nesantaikos: vyrai ir moterys vienodai piktinasi dėmesio stoka, kai jų „antrosios pusės”, užuot palaikiusios gyvą dialogą, vienos klaidžioja po internetą, – tačiau pyksta, jei patys būna atitraukti nuo telefono.

Galbūt mes užfiksavome naujos žmonių bendravimo „evoliucinės šakos” pradžią, ir mūsų proproanūkiams bendrauti netrukdys išmanieji telefonai (arba tai, kas juos pakeis).

Tačiau gali būti ir atvirkščiai: kalbame apie daugiau ar mažiau laikiną madą. Pavyzdžiui, Naujųjų laikų Europos universitetuose studentų dvikovos buvo madingos iki pat XX a., o Vokietijoje studentas su randais ant veido buvo gana dažnas reiškinys net XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje.

Ar galime sakyti, kad žmonės turėjo laiko prisitaikyti prie tokio „bendravimo” mechanizmo? Vargu: kaip ir daugelis socialinių madų, dvikovos paprasčiausiai paseno iki išnykimo.

Išmanusis telefone, eik lauk

Akivaizdu, kad išmanieji telefonai niekur nedings, bent jau tol, kol jų nepakeis geresnės technologijos. Kad galėtume su jais gyventi ir neįklimpti į priklausomybę, turime kuo daugiau tyrinėti jų poveikį ir geriau suprasti priklausomybės nuo išmaniųjų telefonų trūkumus, sako mokslininkai.

Ir, žinoma, reguliuoti išmaniųjų telefonų naudojimą tam tikrose sferose, o čia vargu ar apsieisime be draudimų. Džonatanas Haidtas ragina atimti telefonus iš amerikiečių moksleivių, ir vieną dieną tai tikriausiai įvyks: 2020 m. 77% amerikiečių mokyklų buvo draudžiama arba ribojama naudotis mobiliaisiais telefonais.

Ir JAV čia jokia išimtis. Prancūzijoje nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. gimnazijose ir vidurinėse mokyklose uždrausta naudoti bet kokius prietaisus su interneto prieiga. Kai kuriuose Ispanijos regionuose išmaniųjų telefonų neleidžiama naudoti klasėse.

Australijos Naujojo Pietų Velso valstijoje mobilieji telefonai uždrausti gimnazijose, o nuo 2023 m. – ir vidurinėse mokyklose. Vokietijoje, Bavarijos žemėje, išmaniuosius telefonus visiškai uždrausta naudoti mokyklose.

Panašiai šį klausimą sprendžia Azerbaidžanas, Graikija ir Tadžikistanas. Nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. Rusijos mokyklose prieš pamokas bus surenkami telefonai – tačiau nemažai mokytojų ignoruoja šią ministerijos rekomendaciją.

Kiek tokios priemonės yra naudingos? Londono ekonomikos mokykla apskaičiavo, kad metinis mobiliųjų telefonų draudimo mokykloje poveikis prilygsta vienai papildomai mokymosi savaitei.

Danijos mokslininkai 2021 m. atliktame tyrime nustatė, kad uždraudus išmaniuosius telefonus per pertraukas padidėja vaikų fizinis aktyvumas. Norvegijoje prieš dešimtmetį patvirtinta, kad moksleiviai geriau supranta ir įsimena informaciją, kai skaito iš popieriaus lapo, o ne iš ekrano.

O Kalifornijos universiteto mokslininkai, atlikę tyrimą, padarė išvadą, kad jaunesniųjų klasių moksleiviai tampa empatiškesni, jei iš jų atimsite išmaniuosius telefonus ir nusivešite į aktyvias atostogas: dešimtmečiai eksperimento dalyviai penkias dienas praleido lauke be jokių prietaisų.

Korėjos mokslininkų tyrimo rezultatai taip pat patvirtina, kad priklausomybės nuo išmaniųjų telefonų įveikimas gali padėti paaugliams kovoti su depresija, stresu ir ADHD, taip pat pagerinti santykius su tėvais.

Taip pat svarbu tai, kam vaikas naudoja išmanųjį telefoną: labiausiai prie priklausomybės prisideda vaizdo įrašų žiūrėjimas ir socialinių tinklų svetainės. Vadinasi, net ir selektyvios intervencijos, pavyzdžiui, priemonės, specialiai draudžiančios žiūrėti vaizdo įrašus arba ribojančios laiką socialiniuose tinkluose, gali būti veiksmingos.

Galbūt prasminga apriboti arba uždrausti naudotis išmaniaisiais telefonais ir darbo vietoje? Juolab kad Ruro universiteto Bochume (Vokietija) mokslininkai nustatė, jog išmaniųjų telefonų atsisakymas vos vienai valandai per dieną pagerina gyvenimo kokybę, ypač sumažina nerimą ir depresiją.

Išmanieji telefonai jau uždrausti daugelyje organizacijų, pavyzdžiui, ambasadų teritorijose, riboto naudojimo objektuose, kariniuose daliniuose, gamyklose ir įmonėse, kuriose vykdoma nuolatinė gamyba, ir medicinos įstaigose.

Paprastai tai daroma ne dėl rūpesčio darbuotojų sveikata. Priešingai, darbdaviai rūpinasi savo interesais: saugumo reikalavimais, komercinių ar valstybinių paslapčių išsaugojimu.

Jei jūsų įmonės vadovybė taip pat nusprendė apriboti naudojimąsi išmaniaisiais telefonais, įstatymas reikalauja, kad ji turėtų rimtą priežastį – vien susirūpinimo dėl priklausomybės nuo išmaniųjų telefonų nepakanka.

Tabako keliu?

Kaip mūsų santykiai su išmaniaisiais telefonais klostysis toliau? Galimi trys scenarijai. Pirmasis – išmaniųjų telefonų privalumai nusvers priklausomybės nuo išmaniųjų telefonų trūkumus, o išvados apie priklausomybės nuo išmaniųjų telefonų pavojų bus pripažintos perdėtomis.

Juk viduramžiais meilė skaitymui taip pat buvo laikoma sutrikimu ir kaip tokia buvo įtraukta į medicinos vadovėlius – o šiandien piktinamės, kad vaikai mažiau skaito.

Antroji galimybė: pasak rinkodaros komunikacijos bendrovės „Comunicado” įkūrėjo Richardo Foutso, išmanieji telefonai nustos būti „visatos centru”, o kai kurias jų funkcijas perims kiti įrenginiai.

Trečiasis variantas – mes patys sumažinsime išmaniųjų telefonų vertę savo gyvenime. Prieš dvidešimt metų buvo sunku įsivaizduoti, kad rūkymas vieną dieną taps nemadingas – gal vieną dieną iš mados išeis naršymas internete? O telefonas būtų tiesiog telefonas, kaip ir praėjusiame amžiuje.

Juk priklausomybės nuo tabako ir išmaniojo telefono mechanizmai ne tokie jau ir skirtingi: telefono dopamino porcijos, nikotino poveikis smegenų dopamino struktūroms. Taip, kol nežinojome šių panašumų, „Tu esi savo iPhone” skambėjo gaiviai ir solidžiai. Tačiau žmogus, žinantis apie žalą, vargu ar rinksis reklaminį šūkį, praktiškai lygiavertį „Tu esi savo cigarečių pakelis”.

JAV, kur garsiausiai skamba pavojaus signalai dėl paauglių depresyvumo, Z kartos atstovai dažnai renkasi paprastus mygtukinius telefonus, nes yra pavargę nuo ekranų.

Vargu ar tai yra pagrindinis problemos sprendimo būdas. Tačiau iš šio pavyzdžio akivaizdu, kad žmonės puikiai supranta, jog telefonas jiems tapo problema, o jos sprendimui reikia imtis drastiškų priemonių. Žmonijai belieka tik nuspręsti, kokių priemonių imtis.