infa.lt

lvzs.lt nuotr.

Plyšta širdis, kad Lietuvos regioniniai miestai ir kaimo gyvenvietės tiesiog nyksta akyse. Ar tikrai regionų tuštėjimą galima sieti vien su sudėtinga ekonomine situacija šalyje ir demografinėmis problemomis?

Juk, Europos Sąjunga skiria pakankamai lėšų regioninės politikos įgyvendinimui Lietuvoje, tačiau neturint tikslios krypties ir strategijos gairių, matyt, net pakankamai solidžios lėšos negali padaryti stebuklo regioninėje politikoje.

Ar dabartinė Lietuvos vyriausybė suformuos viziją šalies regioninei politikai, kad ši galėtų spręsti aštrėjančią pajamų nelygybės problemą tarp didesnių miestų ir regioninių miestelių, spręsti nedarbo problemą ar įveikti demografinę regionų krizę, kai regioninėse gyvenvietėse lieka gyventi daugiausia tik vyresnio amžiaus žmonės?

Pasak Oficialiosios statistikos portalo, 65-erių metų ir vyresnio amžiaus žmonių skaičius, tenkantis šimtui vaikų iki 15-ikos metų amžiaus, šiemet Sostinės regione buvo vienas mažiausių ir sudarė 103,   tuo tarpu visoje šalyje toks demografinės senatvės koeficientas siekė 134, o Vidurio ir Vakarų Lietuvos regione buvo vienas didžiausių – 149.

Tiesa, vadovaujantis statistiniais duomenimis, didžiausi demografinės senatvės koeficientai fiksuoti Utenos (214),  Alytaus (190) ir Panevėžio (185) apskrityse.

Ar galime susigrąžinti į Vidurio ir Vakarų Lietuvos regioną tuos, kurie dėl didesnio atlyginimo ir darbo vietos iškeitė savo gimtąjį miestelį į Vilnių, Kauną, Klaipėdą ar užsienio šalį? O gal regioninę politiką turėtume planuoti taip, kaip buvo daroma Airijoje, kur europinės investicijos buvo skiriamos vien aplinkinių teritorijų integracijai, o ne sostinei Dublinui ar Korko uostamiesčiui?

Šlubuojanti regioninė politika

Tam, kad Lietuvoje būtų galima užtikrinti darnų vystymąsi, o šalies ekonomika ir socialinė sritis pasivytų senųjų Europos Sąjungos valstybių lygį, naudojamasi ES Sanglaudos fondo lėšomis.

Sanglaudos lėšomis remiamos investicijos apima transporto infrastruktūros, vandentiekio ir atliekų apdorojimo modernizavimą, energijos vartojimo efektyvumo didinimą ar skatinimą diegti bei naudoti atsinaujinančius energijos išteklius.

Ne paslaptis, kad didžiausią tiesioginių užsienio investicijų dalį Lietuvoje sudaro investicijos, gaunamos iš Europos Sąjungos. Vadovaujantis Oficialios statistikos portalo duomenimis, tokių investicijų dalis auga – pernai metų ketvirtąjį ketvirtį tiesioginės investicijos siekė 23 997,80 mln. eurų, šių metų pirmąjį ketvirtį sudarė 25 669,75 mln. eurų.

Džiugu, kad paaugo ir tiesioginių užsienio investicijų dalis, tenkanti vienam gyventojui, kuri laikotarpio pabaigoje šių metų pirmąjį ketvirtį sudarė 11 089 eurų, pernai metų ketvirtąjį ketvirtį – 10 407 eurus.

Paradoksalu, kad didėjant tiesioginėms užsienio investicijoms šalyje, pajamų nelygybė  tarp gyvenančių Lietuvos didžiuosiuose miestuose ir regioniniuose miesteliuose ar kaimo vietovėse vis labiau auga.

Pasak Valstybės duomenų agentūros, vidutinis mėnesinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių Sostinėje šių metų antrąjį ketvirtį sudarė 2 219,6 eurų, skaičiuojant tokį užmokestį be individualių įmonių.

Skirtingai nei Vilniaus gyventojai, kurie patenka į Sostinės regiono sudėtį, Vidurio ir Vakarų Lietuvos regione toks vidutinis užmokestis buvo gerokai skurdesnis ir tesudarė 1 819,3 eurus prieš mokesčius.

Taigi, darbo užmokesčio atotrūkis šių metų antrąjį ketvirtį sudaro bet 400,3 eurus, nors maisto, kuro ar paslaugų kainos regioniniuose miesteliuose yra tokios pačios kaip Vilniuje.

Matant tokius gaunamų atlyginimų skirtumus, kyla klausimas – ar Europos Sąjungos investicijos pasiekia šalies regionus ir yra naudojamos tikslingai?

Vilnių keičia į jaukų ir neužterštą regioninį miestą

Nors šiandien Sostinės regionas vis dar smarkiai pučiasi gyventojų skaičiumi, jis nepasiveja ir gal nepasivys savo gyventojų skaičiumi Vidurio ir Vakarų Lietuvos regiono, kuris apima Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių ir Utenos apskritis.

Šiemet Sostinės regione gyveno 848 724  žmonių, o Vidurio ir Vakarų Lietuvos –  net 2 008 555 gyventojai. Kodėl teigiu, kad Sostinės regionas pagal gyventojų skaičių daugiau neaugs?

Ogi dėl to, kad būsto įsigijimas ar nuoma Vilniuje daugumai žmonių tapo neįkandama. Maža to, sausakimšas miestas, kuriame stokojama modernaus susisiekimo, mokyklų ir darželių, daugumai jaunų šeimų tapo atgrasus.

Žmonės, pasisėmę idėjų ar pavargę nuo triukšmingo Vilniaus grįžta į išpuoselėtus Lietuvos regioninius miestelius. Net neabejoju, kad tokių sugrįžtančiųjų būtų dar daugiau, jei panaudodami ne vien Sanglaudos, bet ir kitų Europos Sąjungos fondų lėšas regionuose sukurtume išmanių technologijų ir verslo klasterius.

Tokiuose klasteriuose, kurie būtų išsidėstę visoje Lietuvos teritorijoje, bendradarbiautų įmonės ir mokslininkai, siekiantys, kad atitinkamo regiono konkurencingumas didėtų ir būtų siekiama orientuotis į aukštos pridėtinės vertės produktų gamybą.

Tarptautines ir lietuviško kapitalo įmones taip pat būtų galima paskatinti kurtis šalies regionuose, pasiūlant papildomas finansines paskatas ar, tiesiog, atleidžiant tam tikrą laikotarpį nuo mokesčių. Neabejotinai, tai leistų sugrąžinti žmones į gimtuosius miestelius, nes jie galėtų dirbti ir kurti savo krašte.

Nėra padėties be išeities, tik reikia noro ir kryptingo darbo, kad būtų galima spręsti regionų tuštėjimo problemą. Žinoma tam, kad sugrąžinti žmones į regionus ar sukurti juose patrauklias gyvenimo sąlygas, neužtenka vienos Vyriausybės ar Seimo kadencijos.

Turime siekti, kad suformuota ir pasitvirtinta regioninė politika būtų įgyvendinama nuosaikiai, kas keturis metus neįvedinėjant naujų bereikalingų pertvarkų.