infa.lt

Arvydas Daunys

Keletą metų po teismus tampyta Evelina Geležiūnienė dar 2021 metais įrodė tai, kas buvo aišku nuo pat pradžių – po Aukščiausio teismo verdikto jos šeimos atžvilgiu pradėta byla dėl vaiko sumušimo baigėsi visišku jos išteisinimu.

O dabar, Vilniaus apylinkės teismas byloje dėl žalos atlyginimo tenkino mamos ieškinį (iš dalies). Buvo priteistas ir turtinės, ir neturtinės žalos atlyginimas bei nurodyta, kas tuos pinigus turėtų sumokėti.

Nestebina tai, kad byla vyko už uždarų durų, apie ką rašo TV3 portalas, pirmasis paskelbęs šią žinią.

Tačiau kaltaisiais paskelbti ne konkretūs žmonės, kurpę skundus, teikę „įrodymus”, rašę apeliacijas aukštesnėms instancijoms, priėmę sprendimus atskirti vaiką nuo mamos ištisiems pusei metų, o vėliau pusmetį „leidę” susitikinėti pagal specialų grafiką – kaltosiomis paskelbtos įstaigos, kurias tie žmonės atstovavo – tad teismo priteistas kompensacijas nukentėjusia pripažintai mamai – mokės Lietuvos mokesčių mokėtojai.

Teismas kaltaisiais įvardino Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, iš kurių priteista 1,6 tūkst. eurų turtinės žalos atlyginimas.

Taip pat priteisė šeimai ir 8 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimą bei teismo išlaidas, kuriuos, vėlgi, turės padengti Lietuvos mokesčių mokėtojai.

Teismo sprendime nepažymėti nei vaiko teisių tarnybos darbuotojai, nei globėjai, teikę „įrodymus” – dienoraščio įrašus, kurias rėmėsi prokurorai ir apygardos teismas, atmesdami kitus įrodymus ir paties vaiko pasisakymo garso įrašą, kuriame vaikas pasakojo, kaip globėja jį rišo lipnia juosta.

4 metus trukusioje byloje žymų vaidmenį atliko ir žiniasklaida, plačiu frontu puolusi mamą ir skelbusi tikrovės neatitinkančius teiginius, palankius jos kaltintojams. Šiandien ji turėtų atsiprašyti, t.y. turėjo atsiprašyti dar 2021 metais. Ar kas nors matėte tokį atsiprašymą?

Reikėtų paminėti, kad pirmosios instancijos teismas moterį išteisino, tačiau prokurorė Renata Oželienė, prašiusi motinai skirti 1,5 metų kalėjimo bausmę, jos vykdymą atidedant metams, su juo nesutiko ir padavė apeliaciją į aukštesnį teismą, kuris nuteisė Eveliną Geležiūnienę. Liko aukščiausias teismas – paskutinė instancija, kuris 2021 m. ir padėjo tašką šioje byloje, atmetęs visus kaltinimo „įrodymus”.

Visos tos tarnybos, ir konkretūs jų darbuotojai, persekioję šeimą, liko teismo sprendimo šešėlyje – nei vardų, nei pavardžių, nors būtent jie ir vykdė mamos persekiojimą, kuris galiausiai kainavo daug nemigo naktų, ašarų, skausmo ir išlaidų pačiai Evelinai Geležiūnienei, jos vaikams ir visai šeimai, o Lietuvos valstybei pelnė šeimų persekiotojos etiketę (kaltosiomis įvardintos valstybinės įstaigos) bei išlaidas jos mokesčių mokėtojams.

Reikėtų pridurti, kad „nesaugioje šeimoje”, iš kurios buvo atimtas vienas jos narys, liko kiti vaikai, kuriems, tarnybų požiūriu, joje buvo visiškai saugu. Kas yra visiškas teisinis nonsensas, prilyginant situacija prie degančio namo, iš kurio išvedamas tik vienas žmogus, argumentuojant, kad kiti likę saugūs.

Visa tai buvo atliekama remiantis „Vaiko teisių apsaugos įstatymu”, kurį Seime prastūmė valstiečiai (LVŽS), šiandien prisistatantys, kaip labiausiai šeimos vertybes ginanti partija.

Šis įstatymas pagrinde gina vaikus nuo jų tėvų ir, paraidžiui jį taikant – galima prikibti prie kiekvienos šeimos. Jau nemažai tėvelių praėjo jiems visiškai nereikalingus „Pozityvios tėvystės” kursus, kuriuos neretai dėsto savo vaikų neturintys lektoriai. Vien tam, kad atgautų savo vaikus ar išsigandę grasinimų, kad tie vaikai gali būti atimti.

Visi tie kursai, – tai pinigų siurbimo iš valstybės ir žmonių – verslo planas, ne daugiau. Teko kalbėtis su viena iš motinų, pas kurią buvo atimtas vaikas ir kuri praėjo tuos kursus.

Ji atvirai pasakė – aš nieko juose neišmokau, nieko kas būtų tikrai naudinga, tačiau jų lankymas buvo viena iš sąlygų, kad galėčiau atgauti savo vaiką. Man reikėjo pažymos, kad juos lankiau.

Kaip sugriauti šeimą? 

Suskaldyti ją į dedamąsias dalis, imant ginti kievieno jos nario teises atskirai nuo likusiųjų.

Vaiko teisės, moters teisės – tai skaldymo įrankiai. Kuriais puolama ginti tas teises nuo visų likusiųjų – vaiką ginti nuo jo šeimos, motiną – nuo vyro. Bendrosios žmogaus teisės kažkur ištirpsta.

Šeima tampa ta vieta, kur jau nebėra saugu. Tokią atmosferą kuria galiojantys įstatymai. Vaikui siūloma skųsti tėvus, motinai, ginant savo teises – vyrą. Visus šeimoje kilusius konfliktinius klausimus – spręs valstybė, patiems išsiaiškinti – vietos nepalikta.

Aukščiausiasis teismas: apšmeižta mama, esą žalojusi savo vaiką – nekalta

Ir nors Baudžiamajame Kodekse viskas numatyta – prireikė atskiro „teisių” gynimo, kur įsijungia ne Baudžiamojo proceso institucijos..

Kaip tai  sprendžia jos – pamatėme drąsios mamos, Evelinos Geležiūnienės, dėka – ji nenuleido rankų nė minutei ir galiausiai nugalėjo, atskleisdama visą ydingą sistemą.

Bet, ar kiekviena mama ir/ar tėtis turės tiek pasiryžimo kelerius metus eiti per visas instancijas?

Per visus pragaro lygius. Kentėti valdžios apmokamos žiniasklaidos puolimą, kuris suformuoja tokį patį puolimą socialiniuose tinkluose?

Eiti į priekį net tada, kai atrodo nebėra  jėgų, jokių vilčių, atrodo, kad sistema sutraiškys ir bus tik blogiau?

Gal jau laikas pasakyti šiai Valstybinei sistemai su visomis jos „teisėmis” – ŠALIN RANKAS NUO ŠEIMOS IR MŪSŲ VAIKŲ!!!?