infa.lt

lvzs.lt nuotr.

Sveikatos apsaugos reforma, išvirtusi į rimtą šalies sveikatos sistemos krizę, ketinantys streikuoti mokytojai ir skurdžios senatvės pensijos, kurios palyginti su darbo pajamomis yra vienos mažiausių Europos Sąjungoje, byloja apie tai, kad valdžia nesugeba išskirti prioritetinių finansavimo sričių.

Įklampinome valstybės viešąsias paslaugas į gilią duobę, neturėdami vizijos – einame Jungtinių Amerikos valstijų, kur kokybiška medicina ir švietimas yra privatūs, keliu, ar taikome valstybinės medicinos ir kitų paslaugų modelį.

Netiesa, jog stokojame lėšų – tikiu, kad jei tik valdžia norėtų, tokias lėšas būtų galima atrasti tiek sveikatos, tiek švietimo ir socialinės apsaugos sektorių finansavimui, tačiau ar tą norima daryti?

Matyt, kad ne, nes ir toliau išlaidos bendrosioms viešosioms paslaugoms išlieka itin mažos. Lietuva skiria beveik perpus mažiau lėšų nuo BVP viešosioms paslaugoms, lyginant su Europos Sąjungos vidurkiu.

Ar Lietuvos gyventojai moka mažus mokesčius?

Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, vien šių metų gegužę į šalies biudžetą iš gyventojų sumokamo pajamų mokesčio (GPM) pavyko surinkti 2,133 mlrd. eurų. Pridėtinės vertės mokestis (PVM), kuris Lietuvoje siekia net 21 proc. ir yra mokamas tų pačių gyventojų, kai pastarieji perka prekes ir paslaugas, papildė šalies biudžetą dar 2,596 mlrd. eurų.

Paradoksalu, kad gyventojams tenkančių mokesčių surinkimo rodikliai gerėja – kasmet sumokame vis didesnes sumas valstybei, tačiau gauname iš valstybės mainais duobėtus ir avaringus kelius, turime laukti mėnesiais vien tam, kad pakliūtume pas gydytoją ar vesti savo vaiką arba anūką į privatų darželį, nes valstybiniame vietos, tiesiog, nebėra.

Kur teisybė, kad sąžiningai mokantis mokesčius valstybei žmogus papildomai turi pirkti gydymo ir kitas paslaugas iš privataus sektoriaus?

Pasak Oficialiosios statistikos portalo, pernai metais įmonės ir šalies gyventojai viso sumokėjo mokesčių už daugiau nei 14,972 mlrd. eurų, kai 2021 metais ši suma buvo mažesnė ir siekė 12,453 mlrd. eurų.

Pernai metais iš gyventojų pajamų mokesčio (GPM) valstybė gavo net 5,118 mlrd. eurų pajamų į biudžetą, pridėtinės vertės mokestis taip pat sugeneravo 5,736 mlrd. eurų įplaukų.

Negana to, valstybės biudžetas pernai metais solidžia suma pasipildė ir iš akcizų mokesčio, taikomo alkoholiui, tabakui ir energiniams gėrimams. Viso iš akcizų 2022 metais buvo surinkti 1,669 mlrd. eurų lėšų.

Taigi, oficialūs skaičiai parodo, kad šalies gyventojai moka pakankamai didelius mokesčius, įvertinus tai, kad minimalus mėnesio užmokestis (MMA) Lietuvoje vis dar gerokai atsilieka nuo senųjų Europos Sąjungos šalių gyventojų užmokesčio.

Europos statistikos tarnybos („Eurostat“) duomenimis, MMA Lietuvoje šiemet sudarė 840 eurų neatskaičius mokesčių, kai Prancūzijoje toks minimalus užmokestis siekė net 1747,20 eurus, Airijoje – 1909,70 eurus ir Vokietijoje – 1997,00 eurų sumą.

Vertinant tai, kad lietuviai gauna dvigubai mažesnes pajamas nei kiti europiečiai, kyla natūralus klausimas – kaip išgyventi, kai maisto ir paslaugų kainos yra tokios pačios kaip tose šalyse, kur užmokestis yra gerokai didesnis?

Kosmetinė mokesčių reforma

Vargu, ar valdžios buldozeriu brukama mokestinė reforma išspręs viešojo sektoriaus nepakankamo finansavimo bėdą.

Maža to, ar surinkta didesnė dalis mokesčių, apmokestinus gaunančius pajamas iš individualios veiklos, taikant 20% gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifą, kai uždirbama nuo 15 iki 35 tūkst. eurų per metus bei sumažinus pajamų ribą iki 20 tūkst. eurų tiems žmonėms, kurie dirba su verslo liudijimais, leis surinkti į biudžetą tiek lėšų, kad jas panaudojus būtų galima sukurti kokybiškas viešąsias paslaugas?

Daugiau lėšų biudžete, apkraunant papildomais mokesčiais gyventojus, savaime nereiškia, kad valdžia skirs didesnį finansavimą sveikatos, švietimo ir socialinei apsaugai. Ne daugiau lėšų biudžete, o kaip tokios lėšos yra perskirstomos per biudžetą lemia solidesnį vienos ar kitos srities finansavimą.

Mokesčių reformos valstybėje turėtų būti rengiamos atsakingai ir tinkamai išdiskutuotos su visuomene. Maža to, valdžia, nusprendusi reformuoti mokesčių sistemą ar įvedinėdama naujus mokesčius turi įsipareigoti šalies gyventojams, jog tokius mokesčius panaudos šalies visuomenės gerbūvio kūrimui.

Pavyzdžiui, už surinktus mokesčius valdžia su savivaldybėmis pastatys daugiau valstybinių mokyklų ar darželių, padidins darbo užmokestį pedagogams, išspręs eilių pas gydytojus problemą bei pasiūlys kitas šalies gyventojams reikalingas paslaugas.

Kas gali būti motyvuotas mokėti didesnius mokesčius, kai nepaisant sumokamų mokesčių turi užsisakyti vizitą į privačią kliniką ar mokėti už vaiko kokybišką išsilavinimą?

Pragyvenimo lygis žmonėms per pastaruosius metus smarkiai išaugo, todėl nėra teisinga vien apsiriboti mokesčių kėlimu iš darbo santykių, nekoreguojant apmokestinimo tarifų, taikomų pajamoms, gaunamoms iš kapitalo.

Negana to, neaišku, ar numatomi didesni mokesčiai nepablogins Lietuvos verslo aplinkos, pakenkiant šalies konkurencingumui. Nesame tikri, ar mokesčių reforma nepaskatins ir šešėlinės ekonomikos augimo.