infa.lt

Klasikinėje graikų mitologijoje išdidumas yra lemtinga yda, neišvengiamai vedanti į tragediją. Kad ir kaip žavėtųsi herojumi, bet kuris mirtingasis, išdrįsęs elgtis kaip dievas, galiausiai yra nubaudžiamas. Panašu, kad žmonija niekada neišmoksta šios pamokos, rašo J.B. Shurk „American Thinker” portale.

Kiekvienos kartos „elitas” apgaudinėja save tikėdamas, kad yra antžmogis ir iš prigimties skiriasi nuo tų, kuriuos laiko žemesniais už save. Taip nėra. Viskas, kas ištinka paprastus žmones, galiausiai ištiks ir tuos, kurie stato ekstravagantiškas šventyklas, turinčias prilygti Olimpo kalnui.

Jokia „elito” ideologija nesukėlė tiek kančių kaip komunizmas dėl paprastos priežasties: tai klaidinga doktrina, kuri maitinasi išdidumu. „Komunizmas prasideda ten, kur prasideda ateizmas”, – rašė Marksas. Jis leidžia „elitui” save sudievinti. Dėl šios iliuzijos jis tebėra „šmėkla”, kuri vis dar „persekioja” pasaulį.

Visur, kur tik marksizmas pakėlė savo bjaurią galvą, jis galiausiai atnešė mirtį ir neviltį. Visur, kur komunistinis „elitas” tiki, kad gali valdyti valstiečių kraštą, išlikdamas saugus už pilies sienų, tos užtvaros galiausiai pasirodo esančios tokios pat trapios, kaip ir bet koks Potiomkino kaimas, pastatytas iš tuščių pažadų ir atviro melo.

Nesvarbu, kiek šimtų milijonų gyvybių sunaikino socializmas ir komunizmas, Vakarų „elitas” ir toliau žavisi marksizmu. Bet kuri sistema, panaikinanti privačią nuosavybę visiems, išskyrus kelis aristokratus, ir ugdanti vergišką atsidavimą valstybei, yra patraukli arogantiškiems žmonėms, manantiems, kad jų prigimtinė teisė yra valdyti kitus.

Šiandien pasaulį persekiojanti „komunizmo šmėkla” yra Pasaulio ekonomikos forumo „Didžiojo perkrovimo” (Great Reset) arba Jungtinių Tautų planuojamos technokratinės tironijos pavidalu. Ji egzistuoja ten, kur viena „ekspertų” grupė mano turinti moralinę prerogatyvą nurodinėti visiems kitiems, kaip gyventi ir ką daryti.

Vladimiras Leninas teigė, kad „medicina yra socializmo skliauto kertinis akmuo” ir kad „centrinio banko įsteigimas yra devyniasdešimt procentų tautos komunizavimo”. Kartu centriniai bankai ir pasaulinės sveikatos apsaugos institucijos yra vartai į komunizmą.

Partija pasirūpins visais jūsų poreikiais. Pasaulinė sveikatos organizacija nuspręs, ar galite palikti savo namus. Klimatologai nurodys, kiek maisto galite valgyti ir kiek kuro galite naudoti, kad sušiltumėte. Kiekvienoje marksistinės puikybės iteracijoje pažadas formuluojamas šiek tiek kitaip. Kad ir kaip jis būtų suformuluotas, jis visada atneša tragediją.

Marksistinis socializmas, komunizmas, planinis tvarumas, naujoji pasaulio tvarka, pasaulinė vyriausybė – kad ir kaip ji būtų vadinama, ji vis tiek lieka „elito valdžia”. Bet kokią sistemą, kuri atsisako ginti asmens laisves ir suteikia teisę nedidelei valdžios institucijų koalicijai kontroliuoti visus kitus, reikėtų vadinti tiesiog „elitizmu”.

Skirtumas tarp politinių partijų tampa beprasmis, kai „elitas” sužino, kaip sakė Leninas, kad „geriausias būdas kontroliuoti opoziciją – tai jai vadovauti”. Pamirškite respublikonus ir demokratus. Tikrosios varžybos vyksta tarp paprastų žmonių ir privilegijų besivaikančio „elito”, kuris išlaiko valdžios kontrolę.

Toks mąstymas smerkiamas kaip pavojingas „populizmas”. Kaip didžioji dauguma žmonių drįsta formuoti nuomonę, atmetančią „valdančiosios klasės” pageidavimus? Argi ne keista, kad Vakarų „elitas” gražiai kalba apie „demokratijos” privalumus tik tada, kai jų valdomi žmonės daro būtent tai, ką jie sako? Tikrai ne.

„Demokratinė revoliucija yra būtinas pasiruošimas socialistinei revoliucijai, – mokė Mao Dzedongas, – o socialistinė revoliucija yra neišvengiama demokratinės revoliucijos tąsa”. Galutinis tikslas, kurio siekia visi komunistai, yra sukurti socialistinę ir komunistinę visuomenę”.

Kitaip tariant, tironija veiksmingiausia, kai piliečiai iš tikrųjų balsuoja už savo grandines. Kai žmonės mąsto patys ir atmeta „elitizmą”, reikalaujantį jiems paklusti, tada valstybė išsklaido bet kokias pretenzijas, kad jai rūpi, ką žmonės galvoja.

Šiuolaikinė „demokratija” Vakaruose yra viduramžių feodalizmo bastardizacija, kai vergai dirba apgaudinėjami, kad jie esą balsavo už tai, kad taptų valstybės vasalais.

Kartkartėmis – ypač tada, kai neverti „valdovai” sukelia visuotinį vargą, – vergai ima prisiminti, kad būtent jie teisėtai yra savo gyvenimo valdovai ir kad valstybė turi būti vasalas jų valiai ir valdžiai.

Kai „elitas” smerkia „populizmą”, jis iš tikrųjų skambina pavojaus varpais, kuriuos turi išgirsti kitas „elitas”. Tai pats tikriausias „valdančiosios klasės” baimės požymis, kad žmonės ėmė busti iš miego tik tam, kad atrastų savo pačių įkalinimą.

Tuomet prasideda pragaras. Piliečiams įbauginti sutelkiama šimtatūkstantinė IRS (mokesčių inspekcija) agentų armija. Atsisakoma nešališko teisingumo iliuzijos, kad valstybė galėtų greitai įkalinti savo politinius priešus. Reguliuojančioji biurokratija skiria baudas ir baudžia visus, kurie nesilaiko nuolat judančios vyriausybės nustatytos tvarkos.

Atimamos laisvės (žodžio, savigynos, tinkamo teismo proceso), o dėl šių laisvių vagystės kaltinamos aukos. Jei jie sakytų teisingus dalykus, mums nereikėtų jų nutildyti! Jei jie iš tikrųjų norėtų taikos, tuomet atiduotų vyriausybei visus savo ginklus!

Jei jie neturi ko slėpti, tada jie neturėtų prieštarauti, kad mūsų agentai juos šnipinėtų be įtikinamų priežasčių ar orderių! Kai tironija pradeda dusinti šalį, nekaltasis laikomas kaltu, kol neįrodyta priešingai.

Galite būti tikri, kad „komunizmo šmėkla” plinta, kai „elitas” nustoja apsimetinėti, kad jam galioja bet kokia teisinė valstybė, ir vietoj to projektuoja savo valdžią, griebdamasis atvirų grasinimų smurtu.

„Visa politinė valdžia kyla iš ginklo vamzdžio”, – žinojo Mao. „Komunistų partija turi valdyti visus ginklus, tada jokie ginklai niekada nebus naudojami partijai valdyti”. Amerikoje Antroji pataisa garantuoja paprastiems piliečiams politinę galią (leidimas laisvai pirkti ginklą).

Ginklų kontrolė niekada nebuvo susijusi su gyvybių gelbėjimu ar visuomenės saugumo užtikrinimu; ji visada buvo susijusi su gyvybių kontrole ir „valdančiosios klasės” saugumo užtikrinimu. Gerai ginkluota visuomenė gali apsaugoti savo laisves; gerai ginkluota valstybė rūpinasi tik savo valdžios apsauga.

Galbūt dabar taip ir neatrodo, bet šiems „elito” atstovams tai nesibaigs gerai. Daugybė istorikų ir politikos teoretikų yra suformulavę išplėstinių argumentų, kuriais bandoma paaiškinti valdymo sistemų žlugimą. Arčiausiai tikslo lieka matematiko ir fiziko Izaoko Niutono trečiasis judėjimo dėsnis: kiekvienam veiksmui yra lygiavertis ir priešingas atoveiksmis.

Marksistai globalistai, stumiantys Pasaulio ekonomikos forumo „Didįjį perkrovimą” į Vakarus, mano, kad gali vaidinti dievus – naikinti maisto ir degalų atsargas, naikinti privačią nuosavybę, plėsti invazinį sekimą, nuvertinti fizinius pinigus, įvesti skaitmenines valiutas ir net pakeisti žmoniją dirbtine gyvybe.

Tuo pat metu jie visame pasaulyje skleidžia iracionalią „klimato kaitos” baimę, o mainais už visos žmonijos paklusnumą žada ją išgydyti.

Tačiau tai, ką šie netikri dievai paleidžia į pasaulį, atsidurs prie jų durų. Alkaniems, nuskurdusiems, beviltiškiems žmonėms nebus sunku tiksliai žinoti, kas kaltas dėl chaoso kamuojamos planetos.

Žmonių pamoka jų kankintojams bus paprasta: ką pasėsi, tą ir pjausi.

Turėkite omenyje šią tiesą: nė karto istorijoje žmonės, verčiantys kitus paklusti, nebuvo niekuo kitu, kaip tik galutiniais neapsakomo blogio vykdytojais.

„Elitizmas” – marksistinis-socialistinis, „didžiojo persitvarkymo” ar bet kokia kita forma – visada sukelia milžinišką tragediją.

Tačiau, kaip aiškiai rodo daugybė senovės graikų mitologijos pasakojimų, „elitas” niekada nerasdavo pakankamai saugios prieglaudos, kurioje jis galėtų pasislėpti nuo savo mirtinos puikybės padarinių.