infa.lt

rugsėjo 23 mitingas

Kraštutiniai dešinieji žygiuoja per Europą, kuri per savo istoriją patyrė įvairių sukrėtimų, rašo „SCMP” autorius, su nerimu įspėdamas apie gresiančią ES reformaciją . Dabar ultradešinieji vykdo politiką, kurioje atsižvelgiama į daugumos norus. Ir jei jiems pavyks, Senojo pasaulio laukia nauji sukrėtimai, perspėja autorius.

– Europos politinio kraštovaizdžio poslinkis į dešinę atspindi pokyčius ES politinės paramos ir strategijos pagrinduose.
– Remdamiesi šia tendencija, galime daryti prielaidą, kad kitais metais vyksiantys Europos Parlamento rinkimai lems naujus politinius sukrėtimus ir kraštutinių dešiniųjų pergales.

2023 m. kraštutiniai dešinieji žygiuoja per Europą. Neseniai įvykusių rinkimų rezultatai parodė, kad daugelis radikalių dešiniųjų partijų gavo daugiau balsų ir vietų vyriausybėse visame regione. Vakarų Europos valstybėse, tokiose kaip Italija, Austrija, Prancūzija, Vokietija, Nyderlandai ir Graikija, išaugo šios ideologijos šalininkų palaikymas.

Žemyno rytuose esančiose šalyse, pavyzdžiui, Vengrijoje ir Lenkijoje, kraštutinių dešiniųjų partijos jau seniai kontroliuoja vyriausybes. Dešiniųjų judėjimai stiprėja ir Šiaurės Europoje, pastaruoju metu – Švedijoje ir Suomijoje.

Dar svarbiau tai, kad 2022 m. rugsėjį Italijoje įvykę pirmalaikiai visuotiniai rinkimai žymi naują erą šalies politikoje – kraštutinių dešiniųjų koalicinei vyriausybei vadovauja naujoji ministrė pirmininkė Giorgia Meloni.

Į naująją koaliciją įėjo jos kraštutinių dešiniųjų partija „Italijos broliai”, taip pat kita kraštutinių dešiniųjų frakcija „Lyga”, vadovaujama Matteo Salvini; vyriausybę parėmė konservatyvioji centro dešinioji partija „Forza Italia”.

Dar labiau stebina tai, kad nuo 1945 m., pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, šalyje pasikeitė 68 vyriausybės – vidutiniškai 1,1 per metus.

Europos kraštutinių dešiniųjų partijos istoriškai susitelkdavo ties trimis pagrindiniais tikslais. Pirma, jos propaguoja nativizmą, akcentuodamos savo etninės grupės gynimą nuo tariamų „svetimų” sluoksnių, pavyzdžiui, imigrantų.

Antra, šios partijos yra linkusios vykdyti autoritarinę politiką, pavyzdžiui, griežtai kovoti su nusikalstamumu ir skatinti teisinės valstybės ir griežtesnės teisėtvarkos principus.

Trečia, kraštutinių dešiniųjų partijos Europoje dažnai naudoja populistinius naratyvus, pavyzdžiui, teigia esančios paprastų žmonių atstovai ir priešinasi tiems, kurie vadinami korumpuotu visuomenės politiniu elitu.

Taigi, kuo skiriasi Europos žemyne kylantys nauji kraštutiniai dešinieji? Anksčiau buvo manoma, kad jiems rūpi tik vienos konkrečios srities klausimai, pavyzdžiui, antiimigracinė politika arba pasipriešinimas Europos Sąjungai.

Tačiau dabar viskas kitaip. Europoje matome strateginę kraštutinių dešiniųjų partijų diversifikaciją. Kraštutiniai dešinieji visame žemyne nebėra nusiteikę vien tik prieš imigrantus ar prieš ES.

Daugelis jų pakeitė savo politines strategijas, siekdamos padidinti savo patrauklumą rinkėjų akyse. Naujieji politikai daugiausia dėmesio skiria, pavyzdžiui, tokiems klausimams kaip ekonacionalizmas, tačiau siekia apriboti imigraciją arba atkurti nacionalinį suverenitetą už ES ribų.

Antroji strategija, kurią šiuo metu propaguoja kelios kraštutinių dešiniųjų partijos Europoje, pavyzdžiui, Marine Le Pen „Nacionalinio susivienijimo” frakcija Prancūzijoje ir „Lyga” Italijoje, yra atsisakyti „staigaus” pasitraukimo iš ES propagavimo, kuris politikos moksle vadinamas „kraštutiniu euroskepticizmu”.

Vietoj to jie siekia reformuoti ES iš vidaus, pasisakydami už švelnesnę euroskepticizmo formą, mažinant bloko įtaką.

Kaip į kraštutinių dešiniųjų keliamą iššūkį reaguoja pagrindinės Europos kairiojo ir dešiniojo politinio spektro partijos?

Neseniai atliktame tyrime, kurio bendraautoriumi buvau, daugiausia dėmesio skirta tam, kaip per 2015-2018 m. Europos pabėgėlių krizę regiono valdančiosios centro dešiniosios partijos (konservatoriai ir krikščionys demokratai) įžvelgė kraštutinių dešiniųjų keliamą grėsmę imigracijos klausimu ir sugriežtino migracijos politiką, siekdamos užtikrinti, kad rinkėjai „neišeitų pas konkurentus”.

Trumpuoju laikotarpiu ši centro dešiniųjų partijų rinkimų strategija buvo sėkminga: kai kurioms iš jų pavyko išlikti valdžioje ir nacionaliniuose parlamento rinkimuose pralenkti radikalus. Tačiau ilgainiui ji yra pavojinga, nes kyla pavojus, kad pagrindinės partijos pakeis savo ideologiją ir taps pernelyg panašios į kraštutinių dešiniųjų partijas, kurias jos siekia nugalėti.

Savo tyrime taip pat nustatėme šią „pagrindinės srovės tendenciją”, turinčią svarbių pasekmių liberalios demokratijos ateičiai Europoje. Vengrijoje buvusi tradiciškai centro dešinės konservatyvioji partija „Fidesz” dabar tapo visaverte kraštutinių dešiniųjų partija, vykdančia griežtą antiimigracinę politiką.

Vadovaujant Ministrui Pirmininkui Viktorui Orbanui, Vengrija nutolo nuo demokratijos ir dabar laikoma palikusia šią stovyklą. Tokią pačią ideologinę transformaciją matėme ir Lenkijoje, kai atsirado partija „Teisė ir teisingumas”. Visa tai nežada nieko gero Europos politikos ateičiai, ypač turint omenyje kelių Vidurio ir Rytų Europos partijų posūkį į radikalią dešinę.

Europos politinio kraštovaizdžio poslinkis į dešinę atspindi politinės paramos ir strategijos pagrindų pokyčius Europos Sąjungoje, kurioje vyrauja sunkumai. Ekonomikos krizė, „Brexit”, migrantai, bėgantys nuo karų ir aplinkos niokojimo, demokratijos atsisakymas Rytų Europoje ir „klimato kaita” – visa tai yra tiesioginis iššūkis tiek centro kairiųjų, tiek centro dešiniųjų partijų galiai, konstatuoja autorius.

Politinės ir ekonominės COVID-19 pandemijos pasekmės buvo naujausias ir potencialiai ilgalaikėje perspektyvoje skaudžiausias smūgis Europos liberaliosioms demokratijoms, apgailestauja autorius, nenorėdamas prisiminti, kad žlugdančius sprendimus ir priėmė patys liberaldemokratai.

Vis labiau artėja 2024 m. birželį vyksiantys EP rinkimai, kurie gali lemti naujus politinius sukrėtimus ir kraštutinių dešiniųjų pergales visame žemyne, įspėja jis.

Autorius: Dr. Jamesas F. Downesas yra Honkongo sostinės universiteto Politikos ir viešojo administravimo programos vadovas. Jo naujausi tyrimai skirti Europos populizmui, ES ir Kinijos ekonominiams santykiams ir Kinijos projektui „Viena juosta, vienas kelias”. Kartu su Dr. Valerio Alfonso Bruno ir Dr. Alessio Scopelliti jis yra knygos „The Rise of Radical Right in Italy”, kurią planuojama išleisti 2024 m., bendraautorius.