infa.lt

Globalizmas pralaimi

INFA.LT
2023.07.24 14:50

Prostitucija, šokis ant stalo

Technokratija, klimato kaitos keliamas aliarmas ir tapatybės politika pasėjo Vakarų nuosmukio sėklą, rašo „Spiked” leidinio autorius Džoelis Kotkinas (Joel Kotkin). Pagal perkamąją galią BRICS šalys – Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir Pietų Afrika – savo bendru turtu lenkia G7. Kur globalizmas pasuko klaidingu keliu?

Ne taip seniai Vakaruose siautė audringos fantazijos apie „istorijos pabaigą”, turint omenyje, kad jau nieko negali įvykti ir viskas vystysis numatyta linkme.. Francis Fukuyama, Thomas Friedmanas, Ken’ichi Ohmae ir kiti pranašavo amžiną pasaulinės neoliberalios tvarkos triumfą.

Jie įsivaizdavo sėkmingą sistemą, kuriai vadovaus vis didėjanti technokratų ir profesionalų armija, susitelkusi saujelėje kosmopolitinių megapolių, akcentuojančių „pažangias” pramonės šakas ir paslaugas.

Tačiau pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Šiandieninis pasaulis, suskaldytas geopolitikos, primena Samuelio Huntingtono svarstymus 1993 m. išleistame esė „Civilizacijų susidūrimas”.

Pasirodo, ne visos šalys pritaria šiai pasaulėžiūrai. Rusija apsisukusi savyje vėl atsigręžė į savo amžiną pravoslaviją ir pseudocarizmą. Kinija, kuri penkių šimtmečių eigoje didžiausios galios pasiekė kapitalizmo ir kapitalistų dėka, dabar grįžta prie modelio, siekiančio ir jos imperinę praeitį, ir CK KP pirmininką Mao.

Kituose pasaulio kraštuose primityvistinės nuotaikos, nesvarbu, ar jos būtų musulmoniškos, ar evangeliškos, vėl pakėlė galvas.

Tačiau būtent tokios šalys kaip Kinija, o ne liberalizmo apologetai, yra kylančios. Per pastaruosius 20 metų G7 (Kanada, Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija, Jungtinė Karalystė ir JAV) dalis pasaulio ekonomikoje sumažėjo nuo 65% iki 44%.

Šiandien Kinija pagamina beveik tiek pat pramonės prekių, kiek JAV, Japonija ir Vokietija kartu sudėjus. Tai viena iš priežasčių, kodėl Pekine dabar gyvena daugiau milijardierių nei Niujorke.

Atsižvelgiant į bendrą pasaulio ekonomikos silpnumą, sparčiausiai auga Indijos, taip pat išteklių turtingos Saudo Arabijos ir kai kurių Afrikos šalių ekonomikos.

Pagal perkamąją galią BRICS šalys, kuriose yra plačiausiai atstovaujamos pasaulio pietų šalys – Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir Pietų Afrikos Respublika, – kartu turi daugiau turto nei G7 šalys.

Be to, naujos realijos keičia turto ir galios geografiją net ir turtingose šalyse.

Ne taip seniai buvo rimtai manoma, kad didieji žaidėjai valdys pasaulį, nes ekonomikos augimas bus sutelktas saujelėje „superžvaigždžių” miestų. Dabar net laikraštis „The New York Times” niūriai pranašauja miestų „nuosmukio kilpą”, pažymėdamas, kad vien 2020-2022 m. Amerikos didmiesčiuose gyventojų sumažėjo dviem milijonais.

Naujasis pasaulis nebus Londono, Niujorko ir Berlyno elito žaislas. Šiems miestams teks konkuruoti ne tik su Dalasu, Finiksu ir Hjustono priemiesčiais, bet ir su Rytų centrais – Pekinu, Dėliu ir Mumbajumi.

Kurioje vietoje globalizmas pasuko klaidingu keliu?

Savo laiku savim pasitikintys globalistai nepastebėjo trijų esminių dalykų: nepakeičiamos materialinės sferos svarbos, lemiamo demografinių pokyčių vaidmens ir galiausiai kultūros svarbos.

Karas Ukrainoje atskleidė materialinės ekonomikos svarbą. Pasaulinė konkurencija dėl maisto, energijos ir pagrindinių naudingųjų iškasenų tik sustiprėjo. Tai savo ruožtu padidino nesutarimus visame pasaulyje, taip pat ir pačiuose Vakaruose.

Pažymėtina tai, kad tik kelios ne Vakarų šalys įvedė sankcijas Rusijai, – tai padiktuota interesu į jos didžiulius gamtinius išteklius. Indija, didžioji Lotynų Amerikos ir Afrikos dalis noriai perka Rusijos žaliavas su nuolaida.

Nors Vakarai demonizuoja anglį, naftą ir dujas dėl jų poveikio aplinkai, dauguma besivystančių šalių neprieštarauja, kad jų ekonomika būtų plėtojama išgaunant ar importuojant iškastinį kurą.

Tokios šalys kaip Indija ne tik aktyviai stato anglimi kūrenamas elektrines, bet ir įsipareigojo priešintis tam, ką vadina Vakarų „CO2 imperializmu”.

Pasaulio ekonomikos forumas, Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga ir gausiai finansuojamos ne pelno siekiančios organizacijos gali kiek tik nori svajoti apie visišką iškastinio kuro naudojimo atsisakymą. Tačiau – daugiausia dėl paklausos besivystančiose šalyse – šio kuro naudojimas tik didėja: iš šio kuro pagaminama didžioji dalis pasaulio energijos.

Vakarai ir jų klimato karai

Vakarų elito aplinkosauginis fanatizmas jau tapo rimta problema. Kaip parodė Robertas Bryce’as, 2021 m. žaliosios ne pelno organizacijos gavo daugiau nei keturis kartus didesnį finansavimą nei tos, kurios pasisako už tolesnį branduolinio ar iškastinio kuro naudojimą.

Šių organizacijų propaguojama „grynojo nulio” politika jau turėjo katastrofiškų padarinių tokiose šalyse kaip Vokietija, kurios pramonės bazė atsidūrė ties žlugimo riba. Kai kurie mano, kad ją jau aplenkė net Rusijos ekonomika.

Nulinės taršos siekis ne tik padidino energijos kainas, bet ir sukėlė didelį politinį atgarsį. Jis suteikė antrą kvėpavimą dešiniesiems populistams Vokietijoje ir sukėlė rimtą susirūpinimą valdančiosioms partijoms Prancūzijoje, Nyderlanduose, Švedijoje ir Italijoje.

Šie vidaus politiniai konfliktai kilo tarp tų, kuriems įperkama energija yra gyvybiškai svarbi – gamyklų darbininkų, ūkininkų, vežėjų – ir klimato kaitos apsėstų visuomenės sluoksnių (o šiuos dažniausiai sudaro žiniasklaidos, universitetų ir korporatyvinis elitas).

Daugelį šių konfliktų lemia geografija, ypač didelėse išteklių turtingose šalyse, pavyzdžiui, JAV. Jų didžiulėse teritorijose dominuoja nuo energijos priklausomos pramonės šakos – žemės ūkis, kalnakasyba ir gamyba.

Šios valstijos pasiekė didžiulį darbo vietų augimą. Pernai Teksase, Nevadoje, Floridoje ir Arkanzase gyventojų pajamos šalyje šoktelėjo labiausiai, o žaliosios – Kalifornija, Merilandas, Masačusetsas ir Niujorkas atsidūrė lentelės apačioje.

Per pastarąjį dešimtmetį šešios sparčiausiai augančios pietinės valstijos – Florida, Teksasas, Džordžija, Karolina ir Tenesis – prie šalies BVP pridėjo daugiau nei šiaurės rytai, kurie kadaise atrodė kaip amžinas „akumuliatorius”.

Depopuliacijos bomba

Tačiau pagrindiniu ištekliumi išlieka žmonės, o dideles pajamas gaunančiame pasaulyje jų vis labiau trūksta. Vakarų šalims vis labiau trūksta kvalifikuotų ir energingų jaunų žmonių, kurie taip pat kritiškai vertintų naujoves.

O šalyse, kuriose gimstamumas mažas, ekonomikos augimas anksčiau ar vėliau sumažėja. Tai akivaizdžiai rodo Japonijos pavyzdys, kurios darbo jėga nuo 1990-ųjų nuolat mažėja ir iki 2035 m. sumažės net trečdaliu.

Panaši dinamika veikia ir Vakaruose. Mažėjant darbo vietų ir didėjant pagyvenusių žmonių poreikiams, kai kurios šalys, pavyzdžiui, Vokietija, jau didina mokesčius darbingo amžiaus gyventojams, kad išlaikytų didėjančias pensininkų gretas.

EBPO šalyse demografinės naštos santykis (nedirbančių ir dirbančių žmonių santykis) neabejotinai padidės nuo 33 proc. 2023 m. iki 53 proc. 2050 m. Dabartiniai jauni darbuotojai, išėję į pensiją, nebegalės džiaugtis tokiu pat pragyvenimo lygiu net tokiose sėkmingose šalyse kaip Singapūras.

Su panašia problema ateityje susidurs ir Kinija. Tikimasi, kad iki 2040 m. jos pagyvenusių žmonių skaičius išaugs nuo 250 mln. iki daugiau kaip 400 mln. Tuo tarpu darbingo amžiaus (15-64 metų) gyventojų skaičius pasiekė aukščiausią tašką 2011 m. ir prognozuojama, kad iki 2050 m. jis sumažės 23 procentais.

Šalių, kurios anksčiau buvo skurdžiausios, ypač Indijos, padėtis dabar yra geriausia. Šiuo metu daugiausiai gyventojų turinčioje pasaulio šalyje ekonomika nuosekliai auga sparčiausiai iš visų didžiųjų ekonomikų.

Skirtingai nei Rusija, Ukraina ir didžioji Vakarų dalis, Indija turi pakankamai žmogiškųjų išteklių, kad užpildytų tiek kariuomenės gretas, tiek pramonės ir technologijų įmonių darbo jėgos poreikį.

Panašų pranašumą galėtų įgyti ir Afrika bei kai kurios Artimųjų Rytų šalys, ypač jei jos sumažins korupciją ir atsispirs išorės kontrolei – tiek iš Kinijos, tiek iš Vakarų pusės.

Tos pačios šalys gali išgelbėti Vakarus nuo skaudžių demografinės stagnacijos pasekmių. Kanada sąmoningai vykdo tokią politiką, ir laukiama, kad vien iki 2025 m. migrantų skaičius šalyje padidės maždaug 1,5 mln.

JAV migrantai paskatino spartų Saulės juostos miestų Hjustono, Dalaso ir Majamio augimą. Dabar į šiuos miestus atvyksta daug daugiau atvykėlių iš užsienio nei per gerai pažįstamus Los Andželo, Niujorko, Čikagos ir San Francisko vartus. (klausimas išlieka tik dėl naudos ir žalos santykio iš migracijos)

Be to, šie brangūs, griežtai reguliuojami didmiesčiai praranda tūkstantmečio kartos (gimusių maždaug 1981-1996 m.) jaunimą. Šie jauni žmonės iš istorinių aglomeracijų keliasi į patogesnes gyventi ir lengviau pasiekiamas užmiesčio vietoves.

Svarbus veiksnys – populiarėjantis nuotolinis darbas. Čikagos universiteto tyrimas parodė, kad beveik 35% amerikiečių darbuotojų – ir beveik pusė Silicio slėnio darbuotojų – gali dirbti ne biure. Dauguma naujosios bangos įmonių jau perėjo prie nuotolinio darbo.

Tai rodo, kad ateityje Amerika taps labiau išsibarsčiusi ir mažiau urbanizuota. Iš tiesų: per pastarąjį dešimtmetį Manhatane gimusių kūdikių skaičius sumažėjo beveik 15 procentų.

Demografas Wendellas Coxas apskaičiavo, kad priemiesčiuose (ypač pasiturinčiuose) namų ūkių, kuriuose yra 5-17 metų amžiaus vaikų, procentinė dalis yra beveik tris kartus didesnė nei miesto centre ar pakraščiuose.

Nusikalstamumo kamuojamame ir ištuštėjusiame San Franciske jau dabar daugiau šunų nei vaikų, o Sietle šeimų, kuriose auga katės, yra daugiau nei dvikojų atžalų.

Vakarų kultūros krizė

Ir kaip tik tuo metu, kai Vakarai silpnėja, globalistai pradėjo kultūrinį karą prieš savo pačių visuomenę. Universitetų profesoriai, elitiniai žurnalistai ir korporatyviniai hegemonai nesivaržo atvirai nepaisyti ir nacionalinių tradicijų, ir daugumos savo bendrapiliečių nuomonės.

Globalistai į Vakarų kultūrą žvelgia tik per žiaurumo, neteisingumo ir žalos aplinkai prizmę. Tai pakirto tradicines vertybes, tokias kaip patriotizmas, ypač tarp jaunimo ir labiausiai išsilavinusių žmonių. Mažiau nei trečdalis 18-29 metų amžiaus amerikiečių mano, kad jų šalies istorija yra „kažkas, kuo galima didžiuotis”.

Globalistinio elito karingas požiūris į rasę, lytį ir klimato kaitą pakerta pasitikėjimą jais didžiojoje pasaulio dalyje. Net dauguma amerikiečių nepritaria rasinėms kvotoms ir lyties keitimo operacijoms vaikams ar mano, kad Amerika yra blogio įsikūnijimas.

Nenuostabu, kad pasitikėjimas pagrindinėmis globalistinėmis institucijomis – vyriausybinėmis biurokratinėmis struktūromis, žiniasklaida, švietimo įstaigomis ir verslo milžinėmis – mažėja visame pasaulyje. Daugiau nei trys penktadaliai amerikiečių nepasitiki federaline vyriausybe, pažymi Gallupo institutas.

Ši kultūrinė dinamika kelia grėsmę ne tik neoliberaliai tvarkai, bet ir visiems Vakarams gilesniu lygmeniu. Civilizacija išlieka tik tada, kai jos pagrindinėms vertybėms pritaria dauguma jos narių – ypač galingiausiųjų.

Europa, jei jau prakalbome apie tai, nuėjo dar toliau kultūrinės dekonstrukcijos keliu nei JAV. Juk būtent ES aktyviai vykdo postnacionalinį projektą, kuriuo siekiama savotiško visos Europos „pabudimo” (woke).

Vykdydamos tapatybės politiką, Europa ir Šiaurės Amerika atsisakė liberalių žodžio ir mokslo laisvės pažadų, kurie kadaise atvedė jas į pasaulinį dominavimą. Politinis korektiškumas ir „woke” užvaldė universitetus ir net mokslo institucijas, o mokslininkai dabar yra varžomi ideologinių ribų ir verčiami laikytis „įvairovės, lygybės ir įtraukties” kriterijų bei apsimesti, kad egzistuoja ne dvi, o daug daugiau lyčių.

Tokioje aplinkoje pažanga ir inovacijos neišgyvena.

Galima baisėtis Kinijos ar net Indijos vyriausybių autokratinėmis tendencijomis. Tačiau būtent šios šalys turi raktą į sėkmę – jos siekia užkariauti materialųjį pasaulį, nesigėdija savo istorijos ir giliai tiki savimi. Nenuostabu, kad indai ir net afrikiečiai optimistiškiau žvelgia į ateitį nei vakariečiai ar japonai.

Globalistinis elitas griauna Vakarus, bet taip sėja savo pačių žlugimo sėklą. ateitis yra, bet už ją teks pakovoti.

Džoelis Kotkinas ((Joel Kotkin)) yra „Spiked” apžvalgininkas, Čapmano universiteto miestų ateities tyrėjas ir Miestų reformų instituto vykdomasis direktorius. Jis yra knygos „The Coming of Neo-Feudalism” autorius.

→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt

→ Naujienlaiškis

→ Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 260

Žymos:

Komentarų: 0

Rašyti komentarą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Laikrodis

Apklausa

Ar pritariate visuotiniam privalomos karo tarnybos įteisinimui?


Rodyti rezultatus

Loading ...

Kūno masės ir ūgio indekso (KMI) apskaičiavimas

    Europos Sąjunga ekskomunikuoja savo piliečius: sankcijos be teismo, be kaltinimo, be vilties

Europos Sąjunga ekskomunikuoja savo piliečius: sankcijos be teismo, be kaltinimo, be vilties

Komentarų: 1 Skaityti visą įrašą
    Jolanta Blažytė. Taika per stiprybę ar karas per trydą?

Jolanta Blažytė. Taika per stiprybę ar karas per trydą?

komentarai 2 Skaityti visą įrašą
    Gintaras Furmanavičius.  Kokie reikalai su Krymo tiltu?

Gintaras Furmanavičius. Kokie reikalai su Krymo tiltu?

Komentarų: 1 Skaityti visą įrašą
    Kiek gyvenimo atiduodame mokesčiams

Kiek gyvenimo atiduodame mokesčiams

komentarai 2 Skaityti visą įrašą
    Tęsinys: Informacinis badas, augimo iliuzija ir sisteminis disonansas

Tęsinys: Informacinis badas, augimo iliuzija ir sisteminis disonansas

komentarai 3 Skaityti visą įrašą
    Algimantas Rusteika. Labas rytas, Lietuva

Algimantas Rusteika. Labas rytas, Lietuva

Komentarų: 0 Skaityti visą įrašą
    Algimantas Rusteika. Lietuvio vidinis monologas (Metai iki pirmojo pogromo)

Algimantas Rusteika. Lietuvio vidinis monologas (Metai iki pirmojo pogromo)

komentarai 3 Skaityti visą įrašą
    Linas Karpavičius. Dar kartą apie didžiausią, bet ne vienintelį dirbtinai sukurtą mitą.

Linas Karpavičius. Dar kartą apie didžiausią, bet ne vienintelį dirbtinai sukurtą mitą.

Komentarų: 1 Skaityti visą įrašą
    Apie „piktą raganą, miegančiąją gražuolę ir „gerąją fėją“ (alegorija)

Apie „piktą raganą, miegančiąją gražuolę ir „gerąją fėją“ (alegorija)

komentarai 2 Skaityti visą įrašą
    Gintaras Furmanavičius. Apie žymiausio Lietuvos anūko veiklos palikimą

Gintaras Furmanavičius. Apie žymiausio Lietuvos anūko veiklos palikimą

komentarai 3 Skaityti visą įrašą
    Įstatymas nevaisingų porų vardu – toms, kurios nėra nevaisingos. Partnerystė pro šonines duris

Įstatymas nevaisingų porų vardu – toms, kurios nėra nevaisingos. Partnerystė pro šonines duris

Komentarų: 1 Skaityti visą įrašą
    Valdžia efektyvina privataus verslo [su]valdymą: Pinigų užteks visiems!

Valdžia efektyvina privataus verslo [su]valdymą: Pinigų užteks visiems!

komentarai 3 Skaityti visą įrašą
    „Žaliasis kursas“ ir tikroji taršos anatomija: kas iš tiesų teršia planetą ir kas už tai moka?

„Žaliasis kursas“ ir tikroji taršos anatomija: kas iš tiesų teršia planetą ir kas už tai moka?

Komentarų: 1 Skaityti visą įrašą

tai ju nebus ir buti negali! Niekas nerizikuos atsakyti uz kita neturedamas jokiu garantiju,kad tas...

ar tiesiog pametete skaiciu,kiek tokiu jau buvo? Norite vilties? Atimkite is ju lovi - privilegijas,nepagristai...

Europa prisipazista,kad yra kariaujancioji puse!?...

Karas manau tam ir reikalingas masonams, kad jo priedangoje bandytų įvesti visuotinį sekimą bei kontrolę,...

jam be rothschild'ų iš paryžiaus ir london city niekaip...

„Branduoliniame kare laimėtojų būti negali“, kai skelbia tokius dalykus, tai matomai stipriai ruošiasi taip kariauti....

iš daugelio komentarų matosi, kad geriau būti "amžinu sumaniu komentuotoju", negu, paprasčiausiai, pasidžiaugti tikrai viltinga,...