infa.lt

Kolonijinė Europos praeitis sugadino jos aukščiausiojo lygio susitikimą su Lotynų Amerikos lyderiais.

Briuselyje vykusiame Europos ir Lotynų Amerikos vadovų aukščiausiojo lygio susitikime sugrįžo kolonijinės istorijos šmėklos, praneša „Politico” leidinys.

Svečiai prisiminė keturis šimtus metų trukusį Europos kolonijinį valdymą, ekonominį išnaudojimą ir vergovę. Tuo tarpu susitikimo šeimininkams terūpėjo – Rusijos karas prieš Ukrainą čia ir dabar.

Nuomonių skirtumai buvo tokie dideli, kad abi pisės sunkiai suderino savo mintis pirmajame per aštuonerius metus aukščiausiojo lygio susitikime, ypač siekdamos rasti žodžius, kuriais būtų galima pasmerkti Rusijos agresyvų karą baigiamajame komunikate.

Dėl to dvi dienas trukęs susitikimas sukėlė nusivylimą visiems suinteresuotiesiems subjektams, bet ypač naujausių ES valstybių narių vadovams iš Rytų Europos, kurie turi karčių prisiminimų apie sovietų imperinį valdymą ir Rusijos agresiją.

„Iš tikrųjų tai yra kolonizacijos karas”, – apie 16 mėnesių trunkantį Ukrainos konfliktą sakė Latvijos ministras pirmininkas Krišjānis Kariņš.

„Yra buvusi kolonizatorė Rusija ir buvusi kolonija Ukraina. Ir buvęs valdytojas bando susigrąžinti savo kažkada turėtą nuosavybę. Manau, kad daugelis pasaulio šalių gali su tuo susitaikyti”.

Nors prieš viršūnių susitikimą buvo kalbama apie bendras abiejų žemynų vertybes, ES vadovams sunkiai sekėsi įtikinti Lotynų Amerikos ir Karibų jūros regiono valstybių bendriją (CELAC), kuriai priklauso tokios tradicinės Maskvos sąjungininkės kaip Nikaragva, Kuba ir Venesuela, aiškiai pasmerkti Rusijos karą.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis – nuolatinis svečias Briuselyje – šį kartą nebuvo pakviestas. Ginčai dėl bendros deklaracijos formuluočių užtęsė susitikimo pabaigą keliomis valandomis, nes vadovai stengėsi užpildyti spragas. Galiausiai nepritarė tik Nikaragva.

„Niekas niekam neketina sakyti pamokymų”, – sakė Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles Michel, siekdamas nuraminti savo svečius. „Taip nėra, mes labai gerbiame tas šalis, jų tradicijas, kultūrą, ir idėja visada yra bendrauti abipusės pagarbos dvasia.”

Keturi šimtai metų

Ispanija, rotacijos tvarka pirmininkaujanti ES Tarybai, žvelgia į Lotynų Ameriką ir mėgsta pabrėžti glaudžius jų kultūrinius ir kalbinius ryšius.

Tačiau šie ryšiai siekia Ispanijos – ir Europos – kolonijinę praeitį. Ispanijos karalystė nuo 1493 m. kolonizavo didžiąją Lotynų Amerikos dalį ir per kitus 400 metų, išnaudodama jos žemes ir žmones, įgijo didžiulius turtus.

Dėl Europos prekybos vergais į Lotynų Amerikos ir Karibų jūros regiono vergiją buvo priverstinai išvežti milijonai afrikiečių.

Europos vadovai tikėjosi sumažinti geopolitinę įtampą, o jų kolegos iš Lotynų Amerikos prie derybų stalo atėjo su aiškia žinia: ES vėl žvelgia į išteklių turtingą regioną, šį kartą siekdama paskatinti ekologinį perėjimą.

„Ištekliai, gauti iš prekybos vergais ir vergovės, padėjo skatinti pramonės revoliuciją, kuri padėjo pagrindą daugeliui Vakarų Europos turtų”, – antradienį nedidelei grupei žurnalistų sakė Ralphas Gonsalvesas.

Tai buvo dalis jo argumentų dėl plano, kuriuo siekiama „atitaisyti istorinį atsilikimo palikimą, atsiradusį dėl vietinių gyventojų genocido ir Afrikos žmonių pavergimo”, kaip jis sakė pirmadienį prieš aukščiausiojo lygio susitikimą.

Įtampa prekybos srityje

ES ir MERCOSUR, vienijančios keturias didžiąsias Lotynų Amerikos ekonomikas, prekybos derybos taip pat atspindėjo platesnę įtampą dėl to, ką iš tikrųjų reiškia Europai pradėti iš naujo lygiateisius santykius.

Baigiamajame pareiškime tik paviršutiniškai paminėtas Mercosur susitarimas, tačiau derybos su Brazilija, Argentina, Urugvajumi ir Paragvajumi liko nuošalyje, nors anksčiau tikėtasi, kad aukščiausiojo lygio susitikimas gali suteikti naujos energijos deryboms dėl prekybos susitarimo užbaigimo.

Tačiau Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen po aukščiausiojo lygio susitikimo pasakė, kad „mūsų siekis yra … užbaigti derybas ne vėliau kaip iki šių metų pabaigos”.

Pramonės atstovai ir pilietinė visuomenė iš esmės skirtingai interpretuoja, kiek susitarimas padėtų šalims tapti lygiavertėmis savo partnerėmis Europoje.

Verslo atstovų nuomone, susitarimas turi būti sudarytas, kad regionas išliktų ES politiniame ir ekonominiame žemėlapyje.

„Mums [prekybos] susitarimai yra svarbūs. Mums reikia stabilumo ir nenorime būti priklausomi nuo politinių pokyčių”, – sakė pramonės lobistų grupės „BusinessEurope” atstovė Luisa Santos.

Tačiau nevyriausybinės organizacijos į tai žiūri kitaip. „Bet koks pasiūlymas, pagal kurį regionas lieka tik gamtinių išteklių tiekėju vieno procento regiono gyventojų, didžiųjų korporacijų ir turtingųjų šalių naudai, yra įprastas verslas”, – sakė Hernán Saenz iš nevyriausybinės organizacijos Oxfam.

Išteklių poreikis

Mercosur susitarimo sudarymas tapo svarbus ES, kuri tikisi, kad išteklių turtingas regionas aprūpins vėjo turbinas ir elektrines transporto priemones, kurių reikia norint pasiekti klimato kaitos tikslus.

Brazilija yra didžiausia strateginių žaliavų eksportuotoja į ES pagal kiekį, o Čilę, Argentiną ir Boliviją apimančiame „ličio trikampyje” yra maždaug pusė pasaulio ličio atsargų. Per aukščiausiojo lygio susitikimą Briuselis ir Čilė pasirašė naują susitarimo memorandumą dėl žaliavų.

Tačiau naujasis ES apetitas šiems metalams ir mineralams primena tamsius prisiminimus apie ispanų konkistadorus, kurie siekė užvaldyti didelę Pietų Amerikos dalį – vardan Dievo, šlovės ir, ne mažiau svarbu, aukso, skatindami ekonominį pakilimą tėvynėje ir kartu atimdami iš Lotynų Amerikos jos turtus.

Nors von der Leyen pirmadienį paskelbė, kad Briuselis pagal programą „Global Gateway” į regioną investuos daugiau kaip 45 mlrd. eurų – infrastruktūros projektams, kurie bent iš dalies bus naudingi ir ES privačiajam sektoriui, – Europa vėluoja į regioną, kuriame Kinija jau išplėtė savo įtaką.

Regiono šalys pabrėžė, kad šiandien partnerystė žaliavų srityje negali būti grindžiama modeliu, pagal kurį išteklių turtingos šalys išgauna vertingus išteklius (dažnai prastomis aplinkos ir darbo sąlygomis) ir tik po to juos siunčia į užsienį perdirbti ir gaminti, todėl jos tampa priklausomos nuo galutinių produktų importo.

„Tai buvo pirmas kartas, kai turėjome galimybę taip aiškiai aptarti mechanizmą, kuris padėtų Lotynų Amerikoje atsisakyti ekstrakcionizmo”, – po aukščiausiojo lygio susitikimo sakė Argentinos prezidentas Alberto Fernández.

„Prireikė penkių šimtmečių, bet mums pavyko – sakau tai pusiau juokais, bet mums pagaliau pavyko.