infa.lt

Telegram nuotr.

Kijevas, Ukraina – Generolas Valerijus Zalužnas, karjeros kariškis, jau seniai susidūrė su trimis klausimais: Ar esu pasirengęs mirti? Ar esu pasirengęs žudyti? Ar esu pasirengęs siųsti žmones mirti ir žudyti? – rašo „The Washington Post” leidinys.

Dabar vyriausiasis Ukrainos vadas, dalyvaujantis kare su didesnėmis ir geriau aprūpintomis Rusijos pajėgomis, užduoda sau naują klausimą: Kaip galiu sumažinti žmonių aukų skaičių? Kiekvieną rytą jis pradeda nuo to, kad sužino, kiek karių žuvo ar buvo sužeista vykdant jo įsakymus praėjusią dieną. Kartais savo mobiliajame telefone jis užkliūva už kontakto, kuris yra žuvęs. Jis atsisako juos ištrinti.

Valerijus Zalužinas sako, kad gedulą pasilieka vėlesniam laikui. Gedėjimas dabar atitrauktų jo dėmesį nuo svarbaus darbo – žmogaus, kuriuo ukrainiečiai pasitiki, kuris siekia užtikrinti jų saugumą, o Vakarų partneriai juo pasitiki teikdami milijardinę saugumo pagalbą. Ir vieni, ir kiti tikisi, kad jis vėl pasieks ankstesnę Ukrainos sėkmę mūšio lauke.

Tačiau, jei tai priklausytų tik nuo Zalužno, jis ne taip atliktų šį darbą. Jis kovotų turėdamas pranašumą ore. Jis apšaudytų priešą bent tiek pat sviedinių, kiek rusai paleidžia į jo karius. Ir jis turėtų sparnuotųjų raketų, kurios galėtų prilygti Maskvos raketoms.

Tačiau vietoj to, modernių naikintuvų, tokių kaip JAV gaminami F-16, mūšio lauke tikimasi sulaukti tik kitais metais. Ukrainos amunicijos atsargos yra ribotos, o rusai per dieną dažnai iššaudo tris kartus daugiau šaudmenų.

Vakarų sąjungininkai, baimindamiesi karo su Rusija eskalavimo, iškėlė sąlygą iki šiol suteiktų ilgesnio nuotolio raketų ir kitų priemonių atžvilgiu: Jomis negalima smogti į Rusijos teritoriją.

Taigi, pasak Zalužno, dažniems smūgiams per sieną, kurių Kijevas niekada oficialiai nepripažįsta kaip savo, jis naudoja Ukrainoje pagamintus ginklus.

„Kodėl norėdamas išgelbėti savo žmones turiu prašyti kieno nors leidimo, ką daryti priešo teritorijoje?”, pareiškė V.Zalužnas neseniai duoto reto interviu laikraščiui „The Washington Post” metu. ”

Kažkodėl turiu galvoti, kad man ten nieko neleidžiama daryti. Kodėl? Todėl, kad Putinas… panaudos branduolinį ginklą? Vaikams, kurie miršta, tai nerūpi.

„Tai mūsų problema, ir tik nuo mūsų priklauso, kaip nužudyti šį priešą. Žudyti jo teritorijoje galima ir reikia karo metu. Jei mūsų partneriai bijo panaudoti tam savo ginklus, mes žudysime savaisiais. Bet tik tiek, kiek būtina”.

Ukrainos vyriausiasis generolas Valerijus Zalužnas nori artilerijos sviedinių, lėktuvų ir kantrybės

Iššūkiai, su kuriais susiduria V. Zalužnas ir jo pajėgos, yra dideli. Net po to, kai jis surengė keletą karinių žygių – privertusių rusus atsitraukti iš Kijevo apylinkių, ir kontrpuolimus, pernai išstūmusius įsiveržusius rusų karius iš šiaurės rytų Charkovo srities ir pietinės srities sostinės Chersono, – dideli Ukrainos rytų ir pietų plotai, maždaug penktadalis šalies teritorijos, tebėra okupuoti.

Kontrpuolimui, kuriuo siekiama susigrąžinti tą teritoriją, įveikti Rusiją ir sumažinti Ukrainos aukų skaičių, reikia išteklių, kurių, pasak V. Zalužno, jam vis dar trūksta. Vakarų pareigūnai teigė, kad Ukraina turi jų pakankamai, kad pasiektų sėkmę, tačiau Zalužnas aštriai kritikavo kolegas, kurie tvirtino, kad Kijevui nereikia F-16 lėktuvų. Jų pačių kariuomenės niekada taip nekovotų be palaikymo iš oro, sakė jis interviu.

Nepaisant kritikos, kad kontrpuolimo pažanga yra lėta, Zalužnas išlieka populiari, nors ir kiek paradoksali figūra Ukrainoje. Jis stengėsi būti kariuomenės permainų varikliu, šalindamas sovietmečio palikimą ir paversdamas ją labiau vakarietiškomis, į NATO panašiomis pajėgomis.

Tačiau užkulisiuose jį slegia rūpesčiai ir atsakomybė.

„Vienas iš klausimų, kurį man užduoda, yra: „Kaip tu gali tai ištverti?”, sakė Zalužnas.

„Turiu su tuo gyventi”, – sakė jis. „Kiekvieną dieną tie, kurie buvo nužudyti. Kiekvieną dieną – tai sužalotieji, dingusieji be žinios. Tai ašaros.”

„Jau nebe sovietų tipo armija”

XIX a. statytame Generalinio štabo pastate Zalužno kabinetas dabar išsiskiria iš kitų – paprastas ir modernus, su didele knygų lentyna, kurioje Zalužnas laiko savo kolekciją, įskaitant Kinijos prezidento Xi Jinpingo knygą „Kinijos valdymas”.

Zalužnio bandymas keisti kultūrą matomas ir mūšio lauke. Dėl ilgamečių mokymų ir glaudesnių ryšių su NATO pajėgomis Ukrainos pajėgos šiame kare tapo pajėgesnės už Rusijos pajėgas. Žemesnio lygio vadai vietoje dažnai jaučiasi įgalioti greitai priimti sprendimus, užuot kiekvieną skambutį perdavę vadovybei – tai sovietinis mąstymo būdas.

„Prielaida, kad tai bus karas tarp didelės sovietų armijos ir mažos sovietų armijos, daugelyje šalių buvo klaidinga”, – sakė gynybos ministras Oleksijus Reznikovas. „Štai kodėl mums sakė, kad Kijevas kris per tris dienas, o Ukraina – per tris savaites. Bet tai jau nebe sovietų armija”.

Sužinojęs, kad 2022 m. vasario 24 d. Rusija pradėjo plataus masto puolimą, Reznikovas atvyko į Zalužno biurą ir rado generolą stovintį virš didelių žemėlapių ir atsakinėjantį į daugybę telefono skambučių.

Zalužnas gaudavo informaciją iš mūšio lauko, o paskui atsakydavo trumpais įsakymais, sakė Reznikovas. Tačiau Zalužnas kaskart pridėdavo ir mažą pagiriamąjį žodį, pavadindamas savo pavaldinį „šaunuoliu” arba sakydamas jam „geras darbas”.

„Tai – žmonės, – sakė Reznikovas. „Šis vyras vilki generolo uniformą, bet jo žmogiškumas yra tai, kas jį daro ypatingą.”

Kariuomenėje vis dar reikalaujama griežtos tvarkos ir drausmės, sakė Zalužnas. Jis gali būti griežtas ir reiklus, bet „aš nesityčioju iš žmonių, nespaudžiu jų, nežeminu jų”.

Nusigręžimas nuo Ukrainos kariuomenės sovietinio palikimo toli gražu nėra baigtas. Reikia pakeisti daugiau kabinetų, sakė Zalužnas. Ir dar daugiau pokyčių ateis su naująja karta – kariais, kuriuos Zalužny išdidžiai apibūdino kaip mokančius anglų kalbą ir gerai skaitančius. „Gaila, kad juos prarandame”, – sakė jis.

Kovojęs su vidiniu sovietų ideologiniu priešu, dabar jis susiduria su išoriniu priešu, kuris šlovina tą patį paveldą, kurį Zalužnas norėjo išnaikinti. Tačiau jis vis dar gerbia savo priešininko doktriną. Jis noriai skaito viską, ką kada nors parašė Rusijos kariuomenės vadas generolas Valerijus Gerasimovas, apibūdindamas tai kaip „labai, labai įdomu” ir apgailestaudamas, kad pastaruoju metu jis nieko nepublikavo.

„Jis yra priešas – priešas, kuris yra labai protingas, – sakė Zalužnas. „Protingas ir todėl gudrus. Jis vis dar stiprus. Todėl reikia jį gerbti kaip tokį ir ieškoti būdų, kaip jį nužudyti. Nes tai vienintelis būdas laimėti.”

Po pergalės

Likus keleriems metams iki tol, kol jis pradėjo formuoti Ukrainos kariuomenę pagal savo viziją V. Zalužnas pradėjo labiau domėtis apie pasaulio tvarką.

Buvo 2019 m., ir Zalužnas, būdamas vienas geriausių Ukrainos vadų, vadovavęs Kijevo pajėgoms, kovojančioms su Rusijos įgaliotiniais Rytų Ukrainoje, vyko į Briuselį susitikti su kolegomis iš NATO.

Vos išlipęs iš lėktuvo, pasakojo jis, buvo apsuptas teisėsaugos institucijų. Nukreipus į jį ginklus, jam buvo nurodyta atsigulti veidu į grindis ir uždėti antrankiai. Zalužnas sakė, kad jo telefone buvo pakankamai minučių, kad galėtų paskambinti Ukrainos ambasadoriui prie NATO, kuris galiausiai padėjo jį paleisti.

Rusijos valdžios institucijos įtraukė A. Zalužno pavardę į Interpolo ieškomų asmenų sąrašą jam to nežinant – tai įprasta praktika, dėl kurios kiti Ukrainos vadai buvo trumpam įkalinti. Jis pyko ant savęs, kad nesužinojo savo teisių tokioje situacijoje.

„Buvau blogos nuotaikos, bet paskui supratau, kad hipotetiškai esu karo nusikaltėlis ir greičiausiai toks liksiu”, – sakė Zalužnas. „Todėl nusprendžiau, kad turėčiau studijuoti tarptautinius santykius ir tarptautinę teisę”.

Šis epizodas įkvėpė jį siekti magistro laipsnio, kurį jis gavo 2020 m. gruodį. Jį jis panaudoja dabartiniame darbe, kuriame jam tenka būti ne tik kariniu strategu, bet ir nuolat susidurti su geopolitiniais klausimais, pavyzdžiui, sąjungininkų baime peržengti Rusijos raudonąsias linijas teikiant ginklus, pavyzdžiui, ilgesnio nuotolio raketas ar modernius naikintuvus.

Tačiau Zalužnas nevengia kalbėti apie savo ketinimus susigrąžinti Krymą – pusiasalį, kurį Rusija neteisėtai aneksavo 2014 m., nors kai kurie Vakarų pareigūnai privačiai nerimauja dėl to, koks būtų V. Putino atsakas, jei Ukrainos kariai kada nors pasiektų šią teritoriją. „Kai tik turėsiu priemonių, ką nors darysiu. Man nerūpi – niekas manęs nesustabdys”, – sakė Valerijus Zalužnas.

Vaizdžiai kalbant, Vakarų uždėti antrankiai stabdant jo karines operacijas paskatino Zalužną daugiau galvoti apie Ukrainos ateitį – ne tik apie šį kontrpuolimą ir karą, bet ir apie tai, kaip padaryti šalį tokią stiprią, kad niekas daugiau nedrįstų jos pulti. Norint tai pasiekti, reikia pasigaminti ginklų gynybai, o ne būti priklausomam nuo kitų.

Jis apgailestavo, kad Ukraina yra priklausoma nuo kitų šalių dėl amunicijos tiekimo, nes partneriai stengiasi patenkinti paklausą. Kuo daugiau Ukraina galės šaudyti, prilaikydama Rusijos pajėgas, tuo mažiau aukų ji patirs, sakė Zalužnas. Tačiau kas nutiks, jei brangių šaudmenų išteklių mažės, vis ilgiau trunkant karui?

„To klausiu savęs nuo praėjusių metų kovo mėnesio – ir ne tik savęs, bet ir visur, kur tik galiu to paklausti”, – sakė Zalužnas.

Jo vizija apie grėsmingą Ukrainą yra priežastis, kodėl jam sunku galvoti apie savo paties ateitį po karo. Galbūt jis šiek tiek pailsės. „Bet, kaip sako mano žmona: „Gerai, trys dienos. Kas toliau?” – juokdamasis sakė jis. Jis sakė, kad galbūt parašys knygą. Jis norėtų keliauti, nors Briuselio oro uosto patirtis jį privertė būti atsargų.

Tačiau Zalužnas tikisi, kad net ir po karo jis bus užimtas. Jo pergalės supratimas yra daugiau nei tik Ukrainos visiškas teritorinio vientisumo atkūrimas.

„Pergalė bus tada, kai turėsime kariuomenę – gal net nemažą – kuri užtikrins vaikų, dabar važinėjančių kūdikių vežimėliuose, saugumą, kad jie augtų žinodami, jog tai nepasikartos”, – sakė Zalužnas. „Ir tai yra didžiulis darbas. Jis turi prasidėti dabar.”