infa.lt

Česlovas Černiauskas

Globalinė valdžia kaip sistema

Maloniam skaitytojui gali kilti klausimas — o kam paprastiems žmonėms žinoti apie pasaulio problemas, juk tai kažkur toli… Mano galva, suprasti kas vyksta pasaulyje yra įdomu ir svarbu, idant galėtume susidaryti savąją strategiją, kuri padėtų nustatyti santykį su tikrove. Juk dabartinis pasaulis grimzta į tokią krizę, kuriai nėra analogų.

Valdžia — viešpatavimo raktas. Valdantieji ir valdomieji kardinaliai skiriasi vieni nuo kitų. Šios dvi griežtai atsietos grupės — įkaitai tam tikrų socialinių grupių, kuriose neįmanomi mainai arba perėjimas iš vienos grupės į kitą.

Hipotetinę globalinės valdžios sistemą galima nusakyti pagal koncentrinių apskritimų arba lygių modelį.

Suprantama, kad bet kokia schema, tai sąlyginis ir diskusijų vertas požiūris į realų lygių, institutų ir globalinio valdymo subjektų santykį, tačiau susidaryti tam tikrą supratimą apie ją vis tik galima.

Globalinio valdymo sistemos centrą, sudaro anglosaksų elito branduolys: Karališkasis tarptautinių reikalų institutas (Chatham House) ir Tarptautinių reikalų taryba, ginantys pagrindinės globalinės oligarchijos dalies — privačių ir nepriklausomų grupių interesą.

JAV Aukščiausiojo teismo teisėjas Feliksas Frankfurteris, kalbėdamas apie Tarptautinių reikalų tarybą sakė, kad tie, kurie turi realią valdžią yra nematomi, jie gyvenimą valdo iš užkulisių.

Aišku, kad visas šios sistemos uždaras ir atviras institucijas vienija bendra „darnaus vystymosi“ koncepcija, o jų geostrateginė doktrina — Aurelio Peccei (kompanijos Fiat Motor Company vadovas) suformuluotas buvusio Romos klubo projektas, pavadintas „globaliniu planu“.

Pagal šį planą sukurtas geopolitiniu atžvilgiu itin galingas globalinės valdžios centras, reikia suprasti — JAV, tai dar vienas įrodymas to, kaip „generolas Paikas“* 1871 m. rašė „revoliucionieriui Madziniui“**, kad globalistų generalinis uždavinys yra Iliuminatų ir masonų sintezės institucionalizavimas ir ant šio pamato kuriama globalinė imperija.

Projekte „Sindikatas“ numatytas „Jungtinių Pasaulio Valstijų“ įkūrimas ir yra galutinė šio globalinio sumanymo forma.

*Albertas Paikas (Albert Pike, 1809-1891) – amerikiečių rašytojas, poetas, oratorius, teisininkas, iškilus masonas, reformavęs Škotijos masonų statutą. Pagrindinis jo kūrinys yra „Masonų Senojo ir priimtojo škotų statuto moralė ir dogma“ (1872) – paskaitų rinkinys, perteikiantis ezoterinę masonų filosofiją.

**Džiuzepė Madzinis (Giuseppe Mazzini, 1805-1872) – Italijos revoliucionierius, filosofas ir politikas. Kovai dėl Italijos išlaisvinimo ir suvienijimo 1831 Marselyje įkūrė patriotinę organizaciją Jaunoji Italija. Madzinis manė, kad asmens ir tautų laisvės principai yra nustatyti Dievo, jų įgyvendinimas yra natūrali žmonių ir tautų teisė.

Reikia pridurti, kad Iliuminatai – ne kokia nors tauta, o patys turtingiausi pasaulio žmonės. Jie pasirodo televizijos laidose arba pasireiškia per kitas masinės komunikacijos priemones, todėl, kad kontroliuoja ne tik šiuos informacinius kanalus, bet ir žvalgybos tarnybas. Jeigu kada nors kas nors paaiškėja apie šiuos asmenis, tai tas kas nors pateikiamas neutraliai arba teigiamai.

Globalinės valdžios lygius aprašė politinių mokslų specialistas V. B. Pavlenko knygoje „Tvaraus vystymosi mitai“.

Antrojo lygio laikančioji taip vadinamo elito konstrukcija yra Bilderbergo klubas, jungiantis anglosaksų branduolį su Kontinentinės Europos elitu. Šis klubas, tai neformali politinė ir kadrinė NATO organizacija.

Per Europos Komisiją, taip pat per naujai išrinktas Europos Sąjungos vadovaujančias institucijas — nuolatinę Europos Vadovų Tarybą, kurios pirmininkas Charles Michel ir ES vyriausiąjį užsienio reikalų ir saugumo politikos įgaliotinį Žozepą Borelį (Josep Borrell) bei Socialistų internacionalą klubas daro labai didelę įtaką ES vidaus ir užsienio politikai.

Pagrindinį anglosaksų valstybių vaidmenį Euroatlanto ekonominėje, politinėje ir karinėje zonoje, vaizdžiai iliustruoja Čerčilio pasakymas: „<…> Mes (suprask Didžioji Britanija) su Europa, bet ne joje. Mes susiję, bet nesame jos sudėtyje. Mes suinteresuoti ir asocijuoti, bet neprisijungę <…>“.

Trečiajam lygiui priskiriama Trišalė komisija, jungianti anglosaksų centrą, Europą ir Japoniją, aplink kurią 2000 metais buvo suformuota Azijos ir Ramiojo vandenyno grupė, prijungusi visą eilę šalių ir tapusi išplėstu „rytų regionu“, anksčiau priklausančiu tik japonams.

Visi trys trišalio proceso centrai („regiono“), greta atitinkamos geopolitinės konfigūracijos, yra formaliai nesiafišuojantys viešojoje politikoje, bet dėl to ne mažiau įtakingos „globalinio finansinio kapitalizmo“ „šešėlinės“ sferos. Šios sferos viešasis atstovavimas Ekonomikoje priskiriamas „dvidešimtuko grupei“, o politikoje — „aštuoneto grupei“, kurios dauguma dabartinių funkcijų perduota paliatyvioms (paliatyvas — neišsamus, laikinas sprendimas, pusinė priemonė, kaip „apsiaustas“ pridengianti pačią problemą) struktūroms.

Viešojoje erdvėje bendrąjį ir privatų minėtų šalių ir jų grupių interesą rodo NATO ir ES politinė ir biurokratinė vadovybė. Paaštrėjus Amerikos ir Kinijos santykiams labai suaktyvėjo Azijos–Ramiojo vandenyno regiono stiprinimas. Šio regiono centrine globalinio valdymo struktūra galima laikyti Amerikos karinį–politinį aljansą su Japonija, Pietų Korėja ir Taivanu.

Kėsinantis į Kinijos vientisumą, 2021 metais šiame regione įkurtas dar vienas aljansas — AUKUS (Australia, United Kingdom, United States).

Karinis aljansas AUKUS, nusprendęs perduoti atominius povandeninius laivus Australijai, pažeidė branduolinių ginklų neplatinimo režimą ir išprovokavo naujas ginklavimosi varžybas. Tokią nuomonę išreiškė Kinijos tarptautinių reikalų apžvalgininkas Li Čon Su.

Ketvirtasis lygis atitinka reformuotą JT Saugumo Tarybą, tik prie anksčiau minėtų grupių reikėtų pridurti „Afrikos“, nors akivaizdu, kad regioniniame lygmenyje Afrika lygiateise niekada netaps.

Jos atsiradimo šiame sąraše paskirtis — sudaryti galimybę trims pagrindiniams centrams dar griežčiau kontroliuoti Juodąjį kontinentą, taip pat pateisinti demagoginį lozungą „kova su skurdu ir vargu“ bei ideologines spekuliacijas, tokias kaip „Mes, tautos…“.

Jungtinių Tautų tikrąją prigimtį atskleidė vokiečių rašytojas Jan Udo Holey (slapyvardis — Jan van Helsing) knygoje „Uždarosios XX amžiaus draugijos ir jų galia“. Ką tik išspausdinta ši knyga buvo išimta iš prekybos VFR specialiu vyriausybės įsaku. Panašiai kaip Lietuvos specialiosios tarnybos išėmė, pavyzdžiui, Juozo Ivanausko knygą „Dar kartą apie landsbergizmą“ (2012) arba Rūtos Janutienės „Raudonąją Dalią“ (2013).

Jungtinės Tautos (JT) 1945 metais išsirutuliojo San Franciske iš Ženevos Tautų Lygos. Ši Iliuminatų įkurta organizacija — pati didžiausia pasaulyje masonų ložė, vienijanti visas planetos tautas.

Būtent šie žmonės stovėjo už visų karų, vykusių paskutinius du šimtus metų, o likimo ironija yra tai, kad visų valstybių atstovai dažnai kreipiasi į JT, prašydami išspręsti jų problemas ir padaryti galą karams.

Žiūrint iš šalies, JT yra visiems geras draugas, kuris „visada pasirengęs spręsti reikalus“. JT emblema — vienareikšmiškai Laisvųjų Mūrininkų simbolis. Palyginkite jį su masonišku JAV Valstybės Antspaudu. Žemės rutulys ir Amerikos Valstybės Antspaudo skritulys su užrašu „Novus Ordo Seclorum“ (Naujoji pasaulio tvarka), nurodančiu pagrindinį tikslą — pasaulio viešpatavimą.

Oskaro Milašiaus žodžiais:

Šio žemyno valdžia viešai visam pasauliui meluoja, nesigirdama: „Mes – laisvė, mes – pavergtų tautų išvaduotojai, mes – lygybė, brolybė. Ant mūsų ir ant mūsų vaikų niekados nekris Jėzaus Kristaus kraujas. Mes nesame antikristai“. Štai koks akiplėšiškas Apokalipsės slibino melas. Savo tamsius darbus jie slepia visais būdais.

Jungtinės Tautos, demonstruojančios tariamą skaidrumą, iš tikrųjų yra miglotas konglomeratas, užgriozdintas gausybe įvairiausių struktūrų, tarytum norėta specialiai supainioti situaciją.

Penktąjį globalinio valdymo lygį sudaro regioninių organizacijų sistema, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka NATO, taip pat glaudžiai su ja susiję institutai — Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), Europos Taryba (ET) ir kiti.

Pabrėžtina, kad NATO, ET ir ypatingai jų vadovybė, oficialiai esantys būtent šio lygio struktūromis, labai giliai inkorporuoti į pirmo, antro ir trečio lygio globalinių institutų viršūnes. Tiksliau visa šių struktūrų veikla planuojama ir valdoma būtent iš šių institutų.

Minėtų ET ir NATO funkcijų visiškoje dispozicijoje yra regioninės ekonominės komisijos. Didžioji ET ir NATO planavimo ir veiklos dalis atliekama elito „šešėlinio“ intereso, kur kas artimesnio anglosaksų branduoliui su jo globaliniu nacizmu, lygyje, negu regioninio.

Šeštajam globalinio valdymo sistemos lygiui priklauso Socialistų internacionalas (anglų kalba Socialist International). Šis nėra elitinis, tačiau turi įtakos viešajai politinei erdvei. Socialistų internacionalo uždavinys — unifikuotų „bendražmogiškų“ vertybių platinimas per jo sukurtą kairiųjų politinių partijų — socialdemokratų, socialistų ir leiboristų — globalinį tinklą.

Socialistų internacionalas — organizacija, puikiai deranti su JT — atstovaujanti visai planetai, turinti nacionalinės socialistinės partijos savybių, kadangi išpažįsta visuotines vertybes. Socialistų internacionalas, tai mažiau negu tikra politinė partija, bet daugiau negu paprasta tarptautinė organizacija.

Galiausiai paskutinį, septintąjį globalinio valdymo (pagal koncentrinių apskritimų modelį — išorinį ir didžiausią apskritimą) lygį sudaro nevyriausybinės ir „globalinės pilietinės visuomenės“ organizacijos,

Transnacionalinėms korporacijoms atstovaujantis privatusis sektorius, Globaline sutartimi įtrauktas į globalinių institutų sistemą, taip pat pasauliniai finansų institutai ir globalinė žiniasklaida.

Sunku pasakyti kur mus nuves pasaulio galingieji. Ar mes pajėgūs suvokti ateitį? Turint tikslą nuspėti, kas ir kaip konkrečiai įvyks, — tai neįmanoma. Todėl iškyla uždavinys ne numatyti rytojaus pasaulį, o pamąstyti apie tai, kas įmanoma, žvilgterėti į artimiausią perspektyvą, praleisti ją pro savąją prizmę ir pamatyti keletą tikėtinos ateities vaizdelių.

Suprantama, kad gyvenimas sudėtingesnis už visus jo vaizdinius. Vis tik, bet kokią ateitį sudaro tai, kas įmanoma ir tai, kas neįmanoma. Atmetę antrąjį teiginį, galime išvysti pirmojo kontūrus.

šaltinis: sarmatas.lt