infa.lt

Seimo kanceliarijos nuotrauka (aut. Olga Posaškova)

Neseniai įvyko fiasko dėl organizuojamo 58 „Fortepijoninės muzikos vasara“ festivalio M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje Druskininkuose – festivalis liko be finansavimo.

Susiklostė bene identiška situacija, kaip ir su tarptautiniu folkloriniu festivaliu ,,Skamba, skamba kankliai“, kuris taip pat liko be finansavimo (čia ačiū Vilniaus savivaldybei, kuri, kad ir nedideliais pinigais, bet vis tiek paremia unikalų Europoje renginį).

Galiausiai ką tik fiasko patyrė ir neaiškus konkursas dėl Lietuvos nacionalinio kultūros centro  (LNKC) vadovo. Kas toliau?

LNKC direktoriui keliamuose tiksluose, įvardytuose konkurso skelbime, – nė žodžio apie Lietuvos dainų šventę, už kurios organizavimą pagal įstatymą atsako LNKC ir kuri lygiai po metų minės savo šimtmetį. Apie Dainų šventės šimtmetį jokios informacijos nėra ir Kultūros ministerijos (KM), kuri pagal įstatymą turi užtikrinti šventės tęstinumą, interneto svetainėje.

Keliamuose tiksluose nieko nekalbama ir apie mėgėjų meną – vieną iš pagrindinių LNKC globojamų sričių. Pastarojo laikotarpio KM veiksmuose galima įžvelgti mėgėjų meno kuriamos socialinės ir ekonominės gerovės ignoravimą. Pavyzdžiui, mėgėjų meno veiklos neįtrauktos į Socialinio recepto, skirto senjorų emocinei sveikatai gerinti, bandomąjį projektą.

Konkurso skelbime cituojamas ministras Simonas Kairys: „Vadovauti Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui – tai siekti kokybinio įstaigos proveržio, atsinaujinimo, lyderystės, atvirumo visuomenei ir naujoms iniciatyvoms.

Ši pozicija reikalauja plataus akiračio, gebėjimo patraukliai [paryškinta autoriaus] pristatyti įstaigos veiklą, auginti naujas auditorijas, sutelkti kolektyvą ambicingiems tikslams. Sukauptos etninės kultūros, nematerialaus kultūros paveldo, mėgėjų meno, dainų švenčių tradicijos išsaugojimo žinios turėtų žymėti naujas veiklos kryptis ir formas bei didinti jų integralumą į bendrą mūsų šalies kultūros politiką.“

LNKC vadovo „sukauptos <…> žinios turėtų žymėti naujas veiklos kryptis ir formas“. Jokiuose viešai prieinamuose ministerijos dokumentuose šios kryptys centrui neformuojamos.

Ar LNKC, kaip Kultūros ministerijai pavaldi įstaiga, šias kryptis ir formas turėtų formuluoti pats? Kokie papildomi resursai numatyti šioms kryptims ir kaip kandidatai apie šiuos resursus yra informuoti? Iš viešai prieinamos informacijos panašu, kad niekaip.

Konkurso sąlygose nurodytų tikslų ir veiklų lauko kartelė iš tiesų aukštai iškelta, bet ar garantuoja jų įgyvendinimą reikalavimai dėl vadovaujamo darbo patirties? Štai būsimam LNKC direktoriui keliami tikslai: „įtvirtinti įstaigos lyderystę ir plėsti veiklos horizontus“; „formuoti šiuolaikine vadyba grįstą įstaigos veiklą ir teigiamą įvaizdį“; „auginti tradicijomis besidominčią auditoriją“; „telkti gyvąją tradiciją puoselėjančias bendruomenes“; „stiprinti esamas partnerystes, ieškoti naujų, plėtoti tarptautines veiklas“; „kurti ir įgyvendinti nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo strategiją“; „inovatyviomis formomis aktualizuoti istorinę atmintį“; „rūpintis Lietuvos tradicijų pristatymu užsienyje“.

Negalima neigti, kad išvardytos priemonės ir uždaviniai yra svarbūs, bet ar šie teiginiai gali būti laikomi pagrindiniais LNKC vadovo tikslais?

Apie šias konkurso sąlygas Seimo posėdyje vykusios Vyriausybės valandos metu viešai pasiteiravau ir kultūros ministro Simono Kairio, kuris į klausimą tiesiogiai neatsakė, tik pagrasindamas ramiai tarė:

„laikykis atstumo, nesikišk, na, nepolitikuok. Suprask: aš sudarinėju konkurso vadovo vertinimo kriterijus. Taip, kaip man patogiau”, pareiškė Simonas Kairys.

Gerai, apsimesiu, kad liberali jūsų Kultūros ministerija nepolitikuoja, tebūnie. Tik pasakysiu, gerb, ministre, – kišiuosi ir reaguosiu dėl Lietuvos tradicijų, vertybių, dėl kurių prisiekiau Seime padėjęs ranką ant Lietuvos Respublikos Konstitucijos.

Taip pat pasisakau už šiuolaikinio meno puoselėjimą. Man jis įdomus, bet kartu esu ir už lietuviškų tradicijų puoselėjimą, nes jos, kad ir kaip nepatiktų tamstelei, yra mūsų ramstis, pamatinės vertybės – tai mūsų identitetas. Kaip M. K. Čiurlionis, Mindauginės, Rasos (Joninės), Užgavėnės, šv. Kūčios ir kt. gilias tradicijas Lietuvoje turinčios šventės.

Nesutinku, kad viskas liberaliai būtų sumakaliota iki galimo tradicijų iškraipymo, išnykimo. Man svarbu ir mūsų praeities etnografija: dėl jos esame patriotiška valstybė – tai įrodė partizanai, Sausio 13-osios įvykiai su lietuviškomis dainomis, dabartiniai įvykiai remiant Ukrainą.

Lietuviškas kodo identitetas turi likti visada išsaugojant etnokultūrą – ji yra moralinis valstybės pamatas, kuri kiekvienai kartai primena, kas mes tokie esame ir kokie turime būti.

Pabaigai, gerb. ministre Simonai, negrasinkite man laikytis atstumo, kuris skamba kaip noras susidoroti. Esu politikas, kuris taip pat turi rūpintis Lietuvos kultūros lauku.

Kelti klausimus mums leidžia Konstitucija. Linkiu rasti bendrumą dėl Lietuvos su jūsų prioritetu šiuolaikiškam menui ir etnografijai, kuri praktiškai padėjo išlikti mums gyvai tautai.