infa.lt

Norite atrodyti protingesnis, įtakingesnis, išsilavinęs ir sąžiningas? BBC apžvalgininkas tvirtina, jog tam tereikia tik įsitaisyti plikę.

Kovai su plikimu vikingai naudojo žąsų mėšlo kompresus. Senovės graikų medikas Hipokratas geriausiu vaistu nuo plikimo laikė karvelių mėšlą, sumaišytą su krienais, kmynais ir dilgėlėmis.

Pasak vieno 5000 metų senumo egiptietiško recepto, reikėjo sudeginti ežio spyglius, sumaišyti juos su sviestu, į tą masę pridėti medaus, gipso, raudonosios ochros ir galiausiai prikarpyti šiek tiek nagų. Tuomet tai buvo geriausi vaistai nuo plikimo. Gauta priemone reikėjo gausiai tepti nuplikusias vietas.

Plikimo problema vyrus kankina nuo tada, kai buityje atsirado veidrodžiai. Pavyzdžiui, Julijų Cezarį tiesiog buvo užvaldžiusi idėja, kaip susigrąžinti ševeliūrą ir dėl to jis buvo pasirengęs padaryti viską.

Julijus Cezaris biustas Nicolas Coustou

Laurų vainiką jis nešiojo labiau ne dėl romėniškos tradicijos, o siekdamas užmaskuoti plinkančias vietas.

Kuomet jis susipažino su Kleopatra, buvo jau beveik visiškai plikas. Mylimoji visokeriopai bandė padėti Cezariui išsaugoti plaukuotumą ir pasiūlė jam naminę priemonę, pagamintą iš pelių, arklio dantų ir lokio taukų.

Deja, šis vaistas taip pat nepadėjo, ir Cezaris prarado savo plaukus, kaip, beje ir daugelis kitų vyrų, gyvenusių prieš ir po jo – tai ir Sokratas, Napoleonas, Aristotelis, Gandis, Darvinas, Čerčilis, Šekspyras, Hipokratas ir t.t..

Pastarasis, nežiūrint į tai, jog aktyviai naudojo karvelių mėšlą, buvo taip nuplikęs, kad jo vardu netgi buvo pavadintas nuplikimo tipas.

Galiausiai Cezaris susitaikė su likimu, ėmė auginti plaukus pakaušyje ir šukuoti juos į priekį, norėdamas bent jau sudaryti nuosavų plaukų iliuziją. Ši šukuosena populiari iki šiol.

Praėjo tūkstančiai metų, vainikus ir bjaurius mišinius mes pakeitėme brangiais kremais, tonikais ir šampūnais, o ypač sunkiais atvejais – perukais, vaistais ir plaukų persodinimo operacija.

Šiuolaikinis vyras gali apsilankyti specialioje klinikoje arba užsirašyti priėmimui pas specialistą gydantį nuo plikimo. Dažnai galima sutikti reklaminius skelbimus, kuriuose plinkantiems vyrams siūloma „apsilankyti pas gydytoją“.

Laikraščiai plikimą vadina epidemija, kai pats nuplikimo fenomenas įgavo naują, moksliškai skambantį pavadinimą: androgeninė alopecija arba androgenetinė alopecija, kurios šiaip jau skirasi. Nieko apie tai negirdėjęs gali pagalvoti, jog tai – liga.

Todėl nenuostabu, kad žmonės visame pasaulyje nuplikimo gydymui išleidžia 3,5 milijardo JAV dolerių.

Ši suma viršija Makedonijos nacionalinį metinį biudžetą ir, kaip praeitais metais taikliai pastebėjo Bilas Geitsas, tai gerokai daugiau, nei skiriama kovai su maliarija (tik 200 milijonų dolerių per metus).

Šiuolaikiniuose vaistuose jau nebėra tokių abejotinų sudėtinių komponentų kaip senovėje, tačiau jų naudojimo pasekmės gali gerokai išgąsdinti.

Preparato nuo plikimo „Propecija“, kurį mokslininkai sieja su impotencija, pardavimo mastai 2014 metais pasiekė rekordinę 264 milijonų dolerių sumą.

Plaukų persodinimo operacija yra traumuojanti ir skausminga – yra žinoma, kad jos metu vyrai negali sulaikyti ašarų.

Apklausos, kurią 2009 m. atliko Tarptautinė plaukų atstatymo chirurgijos bendrija, duomenimis beveik 60 % vyrų prabangią ševeliūrą mielai iškeistų į pinigus ir draugus.

Atsiranda vis daugiau įrodymų, jog plikė – tai ne tik nevykęs evoliucijos pokštas. Pliki vyrai yra laikomi protingesniais, labiau valdingais bei turinčiais aukštesnį statusą, o jų švelnus pakaušis gali tapti moterų viliojimo objektu ar netgi išgelbėti gyvybę.

Prieš imant kalbėti apie plikės privalumus, vertėtų išsklaidyti plačiai paplitusius mitus.

Nepaisant populiarios nuomonės, taipogi tokių brutalių plikių kaip Briusas Vilisas, polinkis netekti plaukų niekaip nesusijęs su vyriškumu ar aukštesniu testosterono lygiu.

Vis dėlto, pliki vyrai dažniausiai turi daugiau plaukų ant rankų, kojų ir krūtinės. Ir, kaip nekeista, ant jų galvos būna nė kiek ne mažiau plaukų, nei pas kitus.

Tai kaip gi tai vyksta?

Nors plikimo problema visais laikai traukė didžiulį dėmesį, mes ilgai negalėjome suprasti tikrų plikimo priežasčių.

Aristotelis manė, jog vyrai plinka dėl lytinių santykių, o senovės romėnų kareivių plikimo epidemija buvo aiškinama tuo, jog kalti sunkūs geležiniai šalmai.

Vėliau radosi teorijų apie tai, kad viskuo kaltos „džiūstančios smegenys“ – buvo manoma, jog žmogus plinka dėl to, kad jo smegenys mažėja ir tolsta nuo kaukolės sienelių.

Be to, tarp galimų plikimų priežasčių buvo minimas oro užterštumas ir, kaip paradoksaliai beskambėtų, neteisingas kirpimas.

1897 metais prancūzų dermatologas pareiškė, jog tikrieji plikimo kaltininkai – mikrobai.

Pasaulį apėmė panika. Kirpėjai ir mokslininkai reikalavo nedelsiant imtis priemonių – reguliariai virinti šukas ir jokiu būdu nesinaudoti plinkančių žmonių šukomis.

Šiandien mes puikiai žinome, jog plikimą sukelia digidrotestosteronas (DGT) – biologiškai aktyvi testosterono forma. Šis hormonas dar motinos įsčiose vaidina svarbų vaidmenį vyriškų lytinių organų vystymuisi.

Suaugusių, jautrių DGT vyrų plaukų folikulai nuo jo poveikio susitraukia. Todėl įprasti, visiškai susiformavę plaukai tampa trumpais ir minkštais plaukeliais, panašiais į pūkelius ant naujagimio galvos.

Žinant, jog DGT – tai viena iš testosterono formų, galime spėti, jog esant didesniam testosterono lygiui išskiriamas didesnis DGT kiekis, todėl žmogus netenka plaukų.

Tačiau iš tikro, tam, kad imtų slinkti plaukai, pakanka tik nedidelio šio hormono kiekio.

Linkę plikti vyrai išsiskiria plaukų folikulų jautrumu – tai jie paveldi iš motinos.

Labai svarbu yra tai, jog ši savybė yra paveldima. Apie 30-tuosius metus, tai yra gerokai anksčiau, nei baigiasi reproduktyvinis gyvenimo periodas, 25-30 % vyrų jau pastebimas plaukų slinkimas.

Maža to, tai vyksta su vyrais visose pasaulio šalyse ir visose etninėse grupėse.

Jei būti pliku būtų taip jau blogai, – tai šis reiškinys ilgainiui būtų išnykęs savaime. Faktas, kad plikimas yra taip paplitęs, gali tik teigti, jog jis yra naudingas. Bet kaip gi pasireiškia ši nauda? Ir jei tai tiesa, kodėl nuo plikimo kenčia tik vyrai?

„Gamtoje yra nusistovėjusi tokia tvarka: jei vyras turi tai, ko neturi moteris, tai tas dalykas yra kaip signalas“, – sako Frenkas Muskarela, Bario universiteto psichologas. Ši tema jį sudomino dar 1990 metais.

Daugelis tų ypatybių, būdingų tik vyriškos lyties atstovams turi panašią paskirtį.

„Kaip taisyklė, tai rodo, jog patinas linkęs dominuoti ir turi didesnių reproduktyvinių galių“, – teigia Muskarela.

Kitaip sakant, plikė gali atstoti puošnią ir ryškią povo uodegą bei atlikti panašią funkciją – traukti moteriškos lyties atstoves.

Ankstesni tyrimai rodė, jog moterims pliki vaikinai neatrodo patraukliai – greičiausiai dėl to, kad retėjanti ševeliūra asocijuojasi su amžiumi, o senatvę vargu ar galime laikyti grožio sinonimu.

„Mes žinome, jog moterims patinka vyrai, turintys aukštą socialinį statusą. Plikė rodo ne fizinį, o kiek kitokį patrauklumą“, – sako Muskarela.

Kad išsklaidytume abejones, patikslinsime, jog mokslininkas nėra niekaip suinteresuotas šios teorijos teisumu. „Ne, aš nesu plikas, turiu gana vešlią ševeliūrą“, – teigia jis.

2004 metais jis nutarė padėti tiems, kuriems mažiau pasisekė. Norėdamas atmesti faktorius, galinčius iškreipti tyrimo rezultatus, Muskarelai teko pačiam kurti plikų vyrų įvaizdį.

Į eksperimentą Muskarela įtraukė draugą kirpėją ir jie kartu nuėjo į vietinę perukų parduotuvę.

„Aš paprašiau jo nukirpti perukų plaukus taip, jog vienas jų atrodytų vešlus, kitas – plinkantis, o trečias būtų visiškai plikas“, – sako jis.

Įprastai natūraliai plinkantiems vyrams lieka plaukų virš ausų ir pakaušyje, todėl net ir plikio įvaizdžiui prireikė peruko.

Kuomet Muskarelos draugas baigė gaminti perukus, jis nusipirko tris plastikines kepurėles ir priklijavo perukus prie jų.

Tuomet jie paprašė trijų studentų, kad jie pasimatuotų perukus ir nusifotografuotų. „Žinoma, jie atrodė tiesiog siaubingai“, – sako jis.

Laimei, jo bendraautorius neseniai buvo įsigijęs kompiuterio programą nuotraukoms redaguoti. Pamažėle, po mažą pikselį jie iš nuotraukos trynė į akis krentančią liniją tarp kepurėlės kraštelio ir kaktos, pakol nuotraukos pasidarė daugmaž tvarkingos.

Šias nuotraukas jie naudojo savo eksperimente. Muskarela parodė jas 202 psichologijos studentams – pusė jų buvo vyrai, pusė moterys – ir paprašė jų įvertinti vyrų patrauklumą bei asmenybės aspektus.

Pliki bei plinkantys vyrai dalyviams neatrodė labiau patrauklūs nei kiti, tačiau vienoje kategorijoje jie gerokai pralenkė likusius.

Juos apibūdino kaip protingesnius, įtakingus, kompetentingus, išsilavinusius, sąžiningus, atjaučius bei turinčius gerokai aukštesnį statusą. Visos šios savybės kartu yra vadinamos socialine branda.

Muskarela pamanė, jog plikimas išsivystė kaip aukštesnio socialinio statuso signalas – statuso, kuriam negali atsispirti kai kurios moterys.

Įdomu tai, kad plikus vyrus taipogi laikė ir mažiau agresyviais.

„Galime sau įsivaizduoti, jog pačioje žmonijos aušroje žmonės vaikščiojo nuogi, visas jų kūnas buvo padengtas vešlia augmenija, ir tie, kurie jos turėjo daugiau – pavyzdžiui, vešlios ševeliūros ar barzdos nešiotojai – iš pažiūros atrodė gana siaubingai“, – sako Muskarela.

Todėl plikimas galėjo padėti atskirti suaugusius, aukštesnio statuso vyrus nuo agresyvių jaunuolių.

Jei viskas tiesa, tai žmonės jau seniai suprato,  kaip šį signalą gali panaudoti asmeniniams tikslams.

Muskarela pabrėžia, jog tradicija skusti galvą dar prieš keletą šimtmečių nusistovėjo filosofų, pamokslininkų ir dvasininkų tarpe.

Katalikų vienuoliai nuėjo dar toliau – jie neskuta visos galvos, o išskuta juos taip, kad atrodytų, tarsi jie neteko plaukų natūraliu būdu (kalbama apie tonzūrą – iškirptą ar išskustą vietą ant galvos).

Šios išvados patvirtinamos ir kitų tyrimų rezultatais.

Daugelis žmonių iš skirtingų pasaulio kampelių, nuo cukranendrių plantacijų darbininko Brazilijoje iki Zambijos vyresnių klasių moksleivio, plinkančius vyrus laiko valdingesniais, nepriklausomai nuo to, ar jie plaukų neteko natūraliu būdu, ar paprasčiausiai juos nusiskuto.

Kito tyrimo rezultatai yra dar labiau viliojantys, nors ir prieštaringi. Mokslininkai daro išvadą, jog nuplikimas gali išsaugoti gyvybę.

Ilgą laiką atrodė, jog yra būtent priešingai. Seniai žinoma, jog kastruoti vyrai, kurių organizmas neišskiria DGT, visą savo gyvenimą turi ilgas ir vešlias garbanas.

Įdomu tai, kad šios grupės atstovams nė karto nėra diagnozuotas prostatos vėžys.

DGT atsako už kūdikių prostatos vystymąsi, todėl logiška būtų manyti, jog subrendus šis hormonas veiks auglių susidarymą.

Ir prostatos vėžio forma, ir plikimas gali būti susijęs su paveldimu harmoniniu jautrumu. Tai patvirtino šiemet atliktas tyrimas.

Mokslininkai atrado, jog yra didesnė tikimybė, kad agresyvaus prostatos vėžio išsivystymas labiau tikėtinas plinkantiems vyrams – nuo jo kasmet miršta apie 300 000 žmonių.

Skamba ne per daug optimistiškai, tačiau čia yra keletas smulkmenų. Žemas vitamino D lygis, kurį organizmas gamina tik būnant saulėje, taipogi yra žinomas faktorius vystytis prostatos vėžiui.

Bet kuris plikas vyras pasakys jums, jog saulės šviesa juos veikia labiau, nei kitus. Gal būt plikimas yra būdas apsisaugoti nuo žalingo DGT poveikio?

„Galbūt prieš kelis tūkstančius metų tai padėjo europiečiams gauti didesnę saulės spindulių dozę ir išskirti daugiau vitamino D“, – sako Piteris Kabajis iš Vengrijos Šv. Ištvano universiteto; jį ši idėja aplankė tuomet, kai pats ėmė plikti.

Tai taipogi gali paaiškinti, kodėl neplinka moterys – jos neturi prostatos ir tai joms nereikalinga.

Šios teorijos įrodymų kaskart vis daugėja. Vyrai, dirbantys gryname ore mažiau serga šia liga, nei tie, kurie ilgą laiką praleidžia uždaroje patalpoje.

Tai liečia ir tuos, kurie mėgsta įdegį, vaikystėje mėgo kaitintis saulėje, gyvena šilto klimato zonoje arba dažnai ten atostogauja.

Saulės šviesos įtaka tokia didelė, jog reikšmę turi netgi metų laikas, kada žmogui buvo nustatyta diagnozė: tie, kurie apie ligą sužinojo vasarą, – turi daugiau šansų išgyventi.

„Visa tai priklauso nuo vitamino D, kurio daugeliui žmonių trūksta“, – sako Kabajis.

Dar viena įrodymų dozė buvo gauta atlikus tyrimus, publikuotus praeitais metais. Trisdešimt septyniems vyrams, kuriems buvo diagnozuota prostatos vėžio forma buvo duodamas arba vitamino D preparatas (maždaug septynis kartus didesnės dozės už dienos normą) arba placebo.

Po šešiasdešimt dienų jiems buvo pašalinta prostata. Grupei, vartojusiai vitaminą D, auglys buvo sumažėjęs, o gaunančiai placebo – padidėjęs.

Preparato vartojimas taipogi paveikė ir kertinių genų ekspresiją, genai, susiję su uždegiminiais procesais, kurie, kaip žinia padeda vėžiui vystytis, buvo „atjungti“.

Kitaip sakant, plinkantys žmonės gali būti linkę sirgti prostatos vėžiu ne dėl to, kad netenka plaukų. Pats plikimas gali netgi sumažinti šios ligos riziką.

Tai taip pat gali padėti atsakyti į klausimą, kodėl mokslininkų išvados yra tokios prieštaringos: vienas iš tyrimų parodė, jog vyrams, kuriems iki 30 metų ima plikti galva nuo kaktos, ar pasirodo atskiros plikimo zonos, ateityje susirgti prostatos vėžiu galimybė sumažėja 45 %.

„Vieni pliki vyrai įpratę nuolatos nešioti galvos apdangalą, kiti – ne. Šis skirtumas galėjo tapti nevienodų išvadų šaltiniu“, – teigia Kabajis.

Taigi, plikė gali padėti vyrui siekti sėkmės, moterų dėmesio arba išgijimo.

Matyt, atėjo laikas atsisakyti karvelių mėšlo ir pelnytai parodyti plikiems žmonėms didesnį dėmesį.

parengė: Darius Dimbelis