infa.lt

Kokį mąstymą reikia turėti, kad baltas pienas (kurį vargšė karvė neša tešmenyje savo palikuonims, o ne jūsų) būtų suvokiamas kaip rasistinis? Laikraštis „Welt” pateikia atsakymą: reikia turėti šiuolaikinių Vokietijos žaliųjų ir kairiųjų radikalų „politiškai korektiškas” smegenis.

Kūdikio nešiojimas prisirišus jį skara, miegojimas su juo vienoje lovoje, apskritai stengimasis būti kuo arčiau kūdikio – visa tai yra į vaiką orientuoto auklėjimo elementai. Tačiau šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje tai laikoma dešiniojo radikalizmo apraiška. Mūsų autorius Frédéric Schwilden suglumęs, bet tai tiesa, rašo  „Die Welt” leidinys.

…Šiandien yra „pupelių diena”. Kai mūsų vaikai Ragnaras ir Flora buvo maži, mes su žmona juos vadinome pupomis. Taigi „pupelių diena” – yra tada, kai nereikia eiti į darželį ir visi kartu nuveikiame ką nors gražaus.

Šiandien einame pusryčiauti į konditerijos parduotuvę. Vaikai užsisako pyragaičių. Tada einame į baseiną. Ten plaukiojame, pliuškenamės ir čiuožinėjame nuo kalnelių. Po privalomų bulvyčių ir ledų vaikai užmiega pavėsyje ant užtiesalo. Pasiimu laikraštį ir pradedu skaityti…

Laikraštyje „Zeit” aptinku moters, kuri tvirtina studijavusi socialinius mokslus, straipsnį. Ji teigia, kad tarp „į vaikus orientuoto auklėjimo” ir dešiniojo ekstremizmo yra tiesioginis ryšys.

Toliau rašoma. „Į ryšį orientuotas auklėjimas savo esme yra kažkas didesnio ir baisesnio nei subtilus dėmesingų tėvų auklėjimo stilius”. Tada perskaičiau, kad į ryšį orientuotas auklėjimas teikia didelę reikšmę fiziniam artumui su kūdikiu.

Nelabai šiuolaikiški žmonės jį maitina krūtimi, miega su juo toje pačioje lovoje, nešioja prie kūno pririštoje skaroje. Ypač – ir tai yra pagrindinė teksto mintis – toks elgesys būdingas šiuolaikiniams dešiniesiems ekstremistams.

Ką bendro turi motinos pienas ir baltųjų viršenybė?

Manau, kad, ohohohohohohohohoho, mes visi taip elgėmės su savo vaikais. Ir klausiu savęs: o kas, jei vaikiškos knygelės apie juodaodę aktyvistę Rosą Parks, Irake gimusią architektę Zahą Hadid ar šokėją gėjų Rudolfą Nurejevą, kurias skaitome savo vaikams prieš miegą, – kas, jei jos taip pat yra tik maskuotė, padedanti mums pasąmonėje paslėpti latentinius fašistus?

Ir tada nevalingai prisiminiau, kad Peta, ta karinga gyvūnų apsaugos organizacija, taip pat kadaise paskelbė straipsnį, kuriame aiškino, kodėl ne tik maitinimas krūtimi, bet ir pats pieno vartojimas suaugusiųjų tarpe yra ne kas kita, kaip baltųjų viršenybės sampratos atspindys.

O visai neseniai – net neprisimenu, kur – susidūriau su tekstu, kuriame buvo teigiama, kad tas, kuris dėvi pernelyg švarius smėlio spalvos drabužius, nekenčia vargšų…

Vaikai buvo tokie pavargę nuo maudynių, kad nunešiau juos tiesiai į lovas. Žinoma, į jų pačių. Ir daugiau jų nežindysime. Dėl visa ko.

infa.lt: Kažkam galėtų pasirodyti, jog beprotybė užkrečiama, tačiau tai ne beprotybė, o kryptingi žingsniai žmonijos mažinimo kryptimi. Kokiu būdu?

Pačiu paprasčiausiu: kūdikis kartu su motinos pienu gauna visas jam būtinas ir lengvai įsisavinamas gyvas medžiagas, kurių apimties nė iš tolo nerasite pieno miltelių mišiniuose, tad atsisakę žindymo tėvai jau vystymosi laikotarpiu pasmerkia kūdikio organizmą savotiškam medžiagų, būtinų pilnaverčiam vystymuisi, badui.

Tame tarpe ir imuniteto vystymosi stabdymui.

Visa tai vėliau atsiliepia jo gyvenimo kokybei visomis prasmėmis. Sutrikdžius vystymosi ciklą, tai vėliau gali pasireikšti didesniu sergamumu, intelekto pajėgumo susilpnėjimu ir daugeliu kitų dalykų prie kurių žmonės visumoje įpranta ir nepastebi. Tačiau bendroji statistika fiksuoja gyvenimo trumpėjimą, gimstamumo mažėjimą, nevaisingumo atvejų augimą ir t.t.

Tai, žinoma, susiję be vien su motinos pieno atsisakymu miltelių naudai, tačiau tai viena išgyvenamumo mažėjimo dedamųjų, kartu su nesveiku maitinimusi suaugus, kenksmingų priedų maiste, ore ir aplinkoje buvimu, ideologijų, keičiančių įprastą gyvenimo suvokimą plėtra ir t.t. ir pan.