infa.lt

asmeninio archyvo nuotr.

Eugenijus Sabutis, Seimo narys, socialdemokratas

Balsavimas dėl pirmalaikių Seimo rinkimų paskelbimo patvirtino visas prognozes, kurios buvo išsakytos viešojoje erdvėje po Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderio Gabrieliaus Landsbergio kontraversiško pasisakymo dėl išankstinių Seimo rinkimų ar net Vyriausybės atsistatydinimo.

Įvyko tai, ko buvo tikėtasi, ir iš konservatorių pirmininko dirbtinai sukeltos krizelės liko tik pasiteisinimai bei kaltųjų paieškos.

Nuo pat pirmųjų išsišokimų iki šiaip ne taip Seimo posėdžių salę pasiekusios TS-LKD vadovybės iniciatyvos surengti pirmalaikius parlamento rinkimus stebėjome neeilinį minčių kratinį ir savotišką spektaklį, į kurį buvo priversti įsitraukti visi – visuomenė, politikos apžvalgininkai ir patys politikai, atstovaujantys tiek opozicijai, tiek valdantiesiems.

Absoliuti dauguma jų pabrėžė vieną esminį aspektą – nesvarbu, kaip balsuos Seimo nariai, pirmalaikių rinkimų klausimas yra tik konservatorių rankose, ypač jos vadovybės sprendime. Jie turi didžiausią balsų skaičių ir būtent jų balsavimas lems tai, ar Seimo rinkimai vyks metais ankstėliau nei eiliniai parlamento rinkimai.

34 iš 50 – tik tiek konservatorių balsavo už pirmalaikius rinkimus ir, jeigu ne balsai iš opozicijos, pats balsavimas būtų tapęs dar labiau apgailėtinu, nei jis yra šiuo metu. Socialdemokratai savo žodžių neišsižadėjo – nuo atsakomybės nebėgame, todėl konservatorių gąsdinimai dėl priešlaikinių rinkimų skambėjo ir skamba kaip bergždžiais bandymas manipuliuoti užimama padėtimi.

Net trys ketvirtadaliai Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos narių palaikė pirmalaikius rinkimus. Deja, tokių proporcijų nematome nei iš TS-LKD frakcijos balsavimo, nei iš jų koalicijos partnerių mygtukų paspaudimo.

Akivaizdu, kad nesusitvarkymas su emocine būsena ir bandymas permesti visą atsakomybę Seimui nieko apčiuopiamo nedavė. G. Lansbergio tariamo „perkrovimo“ politika tik įnešė sumaišties politinėje darbotvarkėje.

Pradėję savotišką raganų medžioklę net tarp savų ir išryškinę takoskyrą TS-LKD viduje, konservatoriai sugebėjo ne juokais įpykdyti savo koalicijos partnerius. Žiežirbos tarp Liberalų sąjūdžio senbuvio Eugenijaus Gentvilo ir konservatorių pirmininko G. Landsbergio kartais net nustelbdavo patį faktą dėl pirmalaikių rinkimų.

Tuo metu teigiamo balsavimo perspektyvos blėso sulig kiekviena diena, o kartu su ja keitėsi ir konservatorių viršūnių tonas. Nors anksčiau buvo aiškinta, kad balsavimas už pirmalaikius rinkimus Seimo konservatoriams bus privalomas, pamatęs, kad šią kovą jau pralaimėjo, paskutinę minutę Gabrielius Landsbergis teigė, kad TS-LKD nariai galės balsuoti laisvai.

Keitėsi ne tik užsienio reikalų ministro retorika, bet ir premjerės Ingridos Šimonytės pasisakymai. Ministrė Pirmininkė po karštakošiškų G. Lansbergio išstojimų pasisakė nedviprasmiškai: „Jeigu Seimas neras savyje valios perkrauti save, (…) tokiu atveju, tiesiog aš teiksiu savo atsistatydinimo prašymą, kas reiškia, kad Vyriausybė atsistatydins po NATO summito“.

Praėjus penkioms dienoms tonas jau keičiasi ir atsiranda nauji žodžiai „ketina svarstyti“. Čia jau atsiranda dviprasmybė ir supratimas, kad po Aljanso viršūnių susitikimo Vyriausybė tik ketins svarstyti apie pasitraukimą.

Tvirto „taip“ nebėra. Kol gailiausiai po Seime žlugusios iniciatyvos dėl pirmalaikių parlamento rinkimų, premjerė pabrėžė, kad pasisakydama apie galimą atsistatydinimą „leido sau šiek tiek per daug“, ir pridėjo, kad tai jau visos konservatorių partijos sprendimas, nes ji nėra Vyriausybėje tik pati sau.

Kas toliau? Dabar jau visiškai aišku, kad antro siužeto šioje politinėje dešiniųjų melodramoje tikėtis nevertėtų. Vyriausybė su premjere priešaky nebeišsivaikščios.

Nurimus aistroms ir „perkrovus“ savo vidinius kompiuterius, valdančioji dauguma dirbs toliau su nedideliais pasistumdymais, kurie neišvengiamai iškils dėl laisvos vietos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, taip pat kils klausimai ir dėl kitų ministrų – finansų ir kultūros – likimo. Nepaisant šių klausimų, ministrų kabinetas dirbs kaip dirbęs ir didesnių turbulencijų čia nebeišvysime.

Kodėl G. Lansbergio inicijuotas procesas nuo pat pradžių atrodė nenuoširdus ir vedantis praktiškai niekur? Vienas po kito sekę skandalai nebeatlaikė jokios kritikos, todėl buvo nuspręsta susitelkusius juodus politinius debesis nukreipti nuo savo partijos ir bandyti permesti atsakomybę visai politinei sistemai.

Tokį procesą ir išvydome. Bet kur kas svarbesnis yra kitas veiksnys, apie kurį viešojoje erdvėje išvis nebuvo kalbama.

Kalbant sporto terminais, dabartinis Užsienio reikalų ministerijos vadovas, vyriausybės premjerė ir visas konservatorių partijos prezidiumas puikiai supranta, kad kiti eiliniai Seimo rinkimai jiems nebus palankūs, todėl neatmeta galimybės, kad kitus ketverius metus teks pasėdėti „ant atsarginių suolelio“. Todėl visi įmanomi variantai dar turi būti išnaudoti būtent šioje kadencijoje.

Kitų metų rinkimai į Europos Parlamentą (EP) neišvengiamai lems tai, kad keisis ne tik EP sudėtis, bet bus tvirtinama ir nauja Europos Komisija (EK). Dabartinės EK ir visų ten dirbančių narių kadencija baigsis 2024 m. spalio 31 d.

Tai reiškia, kad naujai patvirtinti nariai su EK pirmininku darbą pradės jau kitų metų lapkritį, o iki to laiko Lietuva privalės pateikti savo siūlomą kandidatą į naujai formuojamą EK narių komandą. Būtina pabrėžti, kad visa ši procedūra bus atlikta dar šios kadencijos Seime.

Ir, tiesą sakant, manau, kad  tai bus paskutinis ir konservatoriams svarbiausias besibaigiančios kadencijos darbas. Reikia aiškiai suprasti, kad turėję įvykti pirmalaikiai parlamento rinkimai būtų atėmę šansą TS-LKD turėti savo EK narį penkerius metus.

Matant dabartinę konservatorių partijos ir ypač jos vadovybės frustraciją bei blankias ateities perspektyvas, neatmestina galimybė, kad, prasidėjus EK narių paskyrimo procedūroms, vis dažniau išvysime dvi pavardes, kurios bus siūlomos į minėtą poziciją.

Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis bus kandidatų sąrašo viršuje ir, greičiausiai, vienas iš jų užims vienos iš solidžiausia laikomos politinės pareigybės kėdę Briuselyje.

Todėl visi konservatorių pasisakymai dėl priešlaikinių rinkimų ar gąsdinimai dėl Vyriausybės griūties buvo ir yra iš piršto laužti bei siekę sukurti tam tikrą mitą, kad konservatoriai kėdžių nesilaiko. Tas nepavyko ir neturėjo pavykti, nes prarasti galimybę vienam iš konservatorių vadovų tapti EK nariu liktų nesuprasta net konservatorių partijos viduje.