infa.lt

LR Prezidento kanceliarijos nuotrauka/ Robertas Dačkus/;rp.lt

Gerbiama Seimo Pirmininke,

Gerbiami NATO valstybių narių parlamentų pirmininkai,

Brangūs svečiai, ponios ir ponai,

man didelė garbė šiandien Vilniuje kalbėti tokiai garbingai auditorijai. Šį aukšto lygio susitikimą vertinu kaip svarbų žingsnį rengiantis liepos mėnesį vyksiančiam NATO viršūnių susitikimui.

Aljanso lyderiai susitiks Lietuvoje aptarti aktualiausių saugumo ir gynybos klausimų.

Šiuo lemiamu istorijos momentu mūsų dėmesio reikalauja vienas esminis faktas. Tai faktas, kad Rusijos karas Ukrainoje, prasidėjęs beveik prieš pusantrų metų, tęsiasi iki šiol. Deja, kol kas niekam ir niekuo nepavyko priversti Vladimiro Putino nutraukti šį karą. O tai reiškia nuolatinį spaudimą tiek Ukrainai, tiek ir visai euroatlantinei saugumo architektūrai.

Šią krizę galima buvo numanyti. Po daugelį metų trukusių akivaizdžių tarptautinės teisės pažeidimų Rusijos pasitikėjimas savimi vis labiau augo. Nemokėdama beveik jokios kainos už ankstesnes provokacijas, jos vadovybė ėmė manyti, kad jokie nusikaltimai neprivers Vakarų šalių imtis veiksmų. Jie jautėsi įgiję galios skelbti ultimatumus NATO šalims.

Šis klausimas niekada nebuvo susijęs vien su Ukrainos valstybingumo klausimu. Tiesa, ši šalis buvo ir tebėra neatsiejamas Putino susikurtos imperijos atgimimo vizijos elementas. Tačiau dauguma pastarojo meto Rusijos grasinimų ir reikalavimų, nors ir skirti Ukrainai, buvo taip pat nukreipti ir mūsų Aljansui.

Šiandien, kai Ukraina priversta kentėti nuo žiaurių išpuolių, visiems turėtų būti aišku: Rusija taip lengvai nesustos. Jeigu jai seksis, ji agresyviai ieškos naujų taikinių.

Būtent Ukraina šiuo metu saugo mūsų žmones nuo baisaus likimo, kuris ištiko Bučą, Mariupolį, Bachmutą ir daugelį kitų miestų. Jei prarasime Ukrainą, kita auka gali tapti Europa.

Todėl turime sustabdyti Rusiją, kol dar nevėlu. Ir tai galime padaryti tik padėdami Ukrainai.

Žinau, kad vis dar yra norinčių bet kokių paliaubų ar taikos derybų, net ir Ukrainai nepasiekus pergalės. Galbūt jau rytoj. Tai būtų didžiulė klaida. Tai atneštų tik apgaulingą palengvėjimo jausmą. Ir tik atidėtų šią brutalią agresiją kitam etapui, o agresorei suteiktų progą sugrįžti sustiprėjusiai.

Nepadės jokios derybos ar kompromisai. Tam, kad mes visi grįžtume į normalų gyvenimą ir galėtume jaustis saugūs, Ukraina turi laimėti šį karą. O mūsų pareiga ir moralinis įsipareigojimas – suteikti ukrainiečiams tiek pagalbos, kiek jiems jos reikia.

Brangūs draugai,

norėdami padėti kitiems, turime sustiprinti savo pačių gynybą ir saugumą bei įtvirtinti savo atgrasymo priemonių patikimumą.

Neabejoju, kad NATO turi išlikti pačia stipriausia jėga. Tikiuosi, kad liepos mėnesį Vilniuje vyksiantis NATO viršūnių susitikimas padės šį uždavinį įgyvendinti.

Jau žengėme pirmuosius žingsnius Madride. Dabar Aljansas turi nedelsdamas pereiti nuo priešakinių pajėgų buvimo prie priešakinės gynybos. Vilniaus viršūnių susitikimas sudarys galimybę tai paversti realybe.

Mūsų užduotis – į Aljanso priešakines linijas sutelkti kovai paruoštus brigados dydžio dalinius. Pasikliauti vien tik pastiprinimu, kad ir koks greitas jis būtų, paprasčiausiai nepakanka. Tai būtų tik signalas agresoriui, kad egzistuoja galimybė išbandyti NATO ryžtą. Turime pašalinti šią riziką.

Tikiuosi, kad Vilniaus susitikime galėsime patvirtinti naujus gynybos planus, įskaitant regioninius. Dar svarbiau, kad turėsime pasirūpinti pajėgumais šiems planams įgyvendinti. Reikia skirti būtinas pajėgas ir pradėti tinkamą mokymą. Taip pat turi būti priimti tvirti sprendimai dėl vadovavimo struktūros, išankstinio pajėgų ir įrangos dislokavimo.

Karas Ukrainoje taip pat parodė tikrąją oro gynybos svarbą. Todėl tikiuosi, kad bus patvirtintas rotacinis oro gynybos modelis, kuriame bus numatytos nuostatos dėl būtinų mokymų ir mūsų pajėgumų integracijos.

Gerbiami parlamentų pirmininkai,

be tinkamo finansavimo visi šie planai turėtų labai mažą reikšmę. Tikiuosi, kad Vilniaus viršūnių susitikime pavyks susitarti dėl naujos išlaidų gynybai žemutinės ribos – 2 proc. BVP.

Tačiau jei esame rimtai nusiteikę savo saugumo atžvilgiu, turime siekti dar aukštesnių tikslų. Čia labai svarbus nacionalinių parlamentų vaidmuo. Tikiu, kad į gynybos išlaidų klausimą žiūrėsite rimtai.

Taip pat manau būsiant naudinga prisiminti, jog didesnės išlaidos gynybai galėtų paskatinti nacionalinę gynybos pramonę. Mums reikia, kad gamyba didėtų ne tik tam, kad suteiktume Ukrainai tinkamą paramą, bet ir tam, kad papildytume savo išsekusias atsargas.

Taip pat norėčiau pakviesti jus paremti Švedijos siekį tapti 32-ąja NATO nare. Turiu stiprią nuojautą, kad vis dar įmanoma tai pasiekti iki Vilniaus susitikimo. Švedija nusipelno žengti šį svarbų žingsnį kartu su Suomija!

Galiausiai raginu jus rimtai apsvarstyti Ukrainos valstybės ateitį. Kai tik baigsis karas, Ukraina nebegalės būti palikta pilkojoje zonoje. Atvirų durų nepakanka. Reikia imtis politinių priemonių, kad Ukraina būtų priartinta prie Aljanso, kiek tik šiuo metu įmanoma.

Jei Ukraina netaps transatlantinės bendruomenės dalimi, Europoje nebus ilgalaikės taikos ir saugumo!

Brangūs svečiai,

mūsų pareiga šiandien – rasti kelią iš šio tamsaus ir sudėtingo meto.

Privalome padaryti viską, kad Putinas niekada nedrįstų išbandyti mūsų sienų ir NATO ryžto. Turime pademonstruoti kuo tvirčiausią gebėjimą gintis. Ginti kiekvieną Aljanso centimetrą. Nuo pat pirmos minutės.

Šiuo metu mums brangų laiką Ukraina laimi milžiniška kaina. Neturime teisės jo švaistyti. Negalime pavėluoti.

Turime vieni kitus ir bendras vertybes, kuriomis galime pasikliauti. Tai neįkainojamas ramstis, kuriuo niekada neturėtume abejoti ir kurio neturėtume į nieką išmainyti.

Turime taip pat ir kolektyvinę pareigą likti teisingoje istorijos pusėje. Būtent tai ir padarysime!

Gitanas Nausėda, Lietuvos Respublikos Prezidentas