infa.lt

Transseksualas Dylan Mulvaney reklamuoja alų kaip moteris

Ateities istorikai 2023 m. prisimins kaip transseksualų beprotybės viršūnę. Vienas iš labiausiai pagarsėjusių buvo „Anheuser-Busch” reklamos „Bud Light”, kurioje buvo vaizduojamas transseksualas Dylan Mulvaney, boikotas, tačiau tai tik ledkalnio viršūnė, rašo Robert Weissberg „American Thinker” portale.

Apskritai, tai ypač akivaizdu mados pramonėje, kur pagrindinių prekių ženklų – Chanel, Versace, Victoria’s Secret ir t. t. – podiumuose pasirodo biologiniai vyrai, persirengę glamūrinėmis moterimis.

Net vyrų žurnalo „Sports Illustrated” viršelyje buvo pavaizduotas transseksualas modelis Layna Bloom. Net ir šiandien modelių srityje dirba mažiausiai trisdešimt transseksualių moterų (biologinių vyrų).

Nors transeksualių moterų portretai blizgančiuose žurnaluose sulaukia daugiau dėmesio, kur kas svarbesni yra būdai, kuriais biologiniai vyrai pakeičia moteris sportininkes.

Čia sunkiau pateikti konkrečius skaičius, o kai kuriais skaičiavimais jie yra gerokai nuvertinti (pavyzdžiui, apie šimtą atvejų koledžo lygmeniu ir dar penkis jaunimo lygmeniu), tačiau sausa statistika dažnai nepasako visos istorijos, nes biologiniai vyrai dažnai dominuoja, atimdami iš biologinių merginų finansines paskatas (pavyzdžiui, koledžo stipendijas) ir trofėjus.

Viena „žydra” interneto svetainė apibendrino situaciją tokia antrašte: „Šios 20 transseksualių moterų laimėjo nacionalines ar tarptautines varžybas”. Ar galime pamiršti, kaip anksčiau vidutinioku buvęs plaukikas, vėliau tapęs moterimi Lia Thomas laimėjo moterų plaukimo čempionatą? Dar viena transseksualė varžėsi olimpinėse žaidynėse sunkiosios atletikos rungtyje. O dar viena tokia sportininkė neseniai Londono maratone įveikė net 14 000 bėgikių.

Dar mažiau žinoma, kad atskirų valstijų kalėjimuose yra 5 000 vyrų, kurie identifikuojasi kaip moterys, ir dar 1 300 – federaliniuose kalėjimuose.

Kas čia vyksta? Ar Amerikoje prasideda masinė psichozė, kai vieną dieną vyrai atsibunda ir reikalauja, kad su jais būtų elgiamasi kaip su moterimis?

Ar tai, kad iš mūsų čiaupų teka estrogeno prisotintas vanduo? O gal tai tik nekenksminga mada, kaip, pavyzdžiui, violetiniai plaukai?

Tendencija „iš vyrų į moteris” yra priešinga tam, ką matėme vos prieš kelis dešimtmečius, kai moterys vis labiau veržėsi į tradiciškai vyriškas sritis. Tam tikra prasme tai yra socioekonominė trečiojo Niutono dėsnio versija.

Jis teigia, kad veiksmas visada yra lygus atoveiksmiui arba kad dviejų kūnų tarpusavio sąveika yra lygi ir nukreipta priešingomis kryptimis. Kitaip tariant, veiksmo ir atoveiksmio lygybės dėsnis.

Moterys keičia vyrus, todėl vyrai galiausiai pakeičia moteris tose srityse, kurios anksčiau buvo laikomos išskirtinai moteriškomis. Galiausiai apsvarstykime ekonominį aspektą: kadangi moterys apriboja vyrų ekonomines galimybes, jie linkę jas susigrąžinti ten, kur anksčiau dominavo moterys.

Moterų įsitvirtinimą vyrų dominuojamose srityse atspindi frazė „pralaužti stiklines lubas”. Pačią sąvoką „stiklinės lubos” 1978 m. sugalvojo Marilyn Loden, taip įvardydama nematomas kliūtis, trukdančias moteriai kilti karjeros laiptais, t. y. tam tikrą senamadišką vyrų kultūrą.

Ši idėja išpopuliarėjo aštuntojo dešimtmečio viduryje, netrukus buvo priimti įstatymai ir biurokratiniai draudimai dėl lyčių diskriminacijos įdarbinimo, universitetinio sporto ir finansinių paslaugų srityse.

Vėliau sekė ilgas, ilgas „pirmųjų moterų” sąrašas: oro pajėgų pilotės, astronautės, valstybės sekretorės, Nacionalinės futbolo lygos (NFL) teisėjos, didžiųjų korporacijų vadovės ir pan.

Šios „skylės lubose” buvo visaip liaupsinamos, o srityse, kuriose moterys vis dar nebuvo įtrauktos (pavyzdžiui, karinio jūrų laivyno ruoniai), taip pat buvo reikalaujama „žengti koja kojon su laiku”. Kita vertus, tokios politikos kritikai buvo nutildomi, išvadinant juos mizoginais.

Tuo pat metu išlaidos vyrams buvo kur kas mažiau akivaizdžios, nors moterims buvo taikomos pirmenybės įdarbinant. Pavyzdžiui, vyrų sporto šakose vyrai dažnai dirba treneriais ir administracinį darbą, kuris dažnai yra tramplinas į gerai apmokamas vadovaujančias pareigas.

Neseniai pasirodžiusiame „The Christian Science Monitor” straipsnyje aprašoma, kaip moterys užima vis daugiau pareigų vyrų beisbolo, krepšinio ir futbolo komandose. Aukščiausioje beisbolo lygoje ir Nacionalinėje krepšinio asociacijoje jau dirba po dvylika moterų trenerių, o NFL – dar aštuonios.

Ypač stebina tai, kaip moterys išstumia vyrus koledžų sporto šakose, kur dėl federalinės lyčių lygybės kampanijos (vadinamoji IX antraštinė dalis) visiškai panaikinamos vyrų komandos. Teisiniu požiūriu tai painu, tačiau esmė yra dvejopa.

Pirma, siekdamos sumažinti išlaidas, mokyklos atsisako „nepelningų” sporto šakų, pavyzdžiui, to paties plaukimo. Tačiau smerkiamas tik moterų, o ne vyrų komandų panaikinimas.

Antra, federalinė vyriausybė reikalauja, kad mokyklose būtų lyčių lygybė, o patikimiausia strategija yra tiesiog sumažinti vyrų komandų skaičių, kad būtų pasiektas norimas santykis. Visiškai nesvarbu, ar mokinės domisi, tarkime, regbiu, bet, priešingai nei vyrų komandos, jų komandos išliks.

Taigi nuo 1990-ųjų lyčių lygybės siekis sužlugdė vyrų karjerą tokiose sporto šakose kaip imtynės, tenisas, plaukimas, nardymas, gimnastika, golfas ir krosas. Paprastai tariant, vyrai buvo paaukoti ant lyčių lygybės aukuro.

Tas pats modelis veikia ir akademinėje bendruomenėje. Šiandien moterys sudaro daugumą „Ivy League” rektorių ir 30% koledžų vadovų. Ateityje aukštojo mokslo vadovų feminizacija tik spartės, nes moterų skaičiaus persvara tik didės: jau šiandien kolegijose yra 14% daugiau moterų. Be to, studentų skaičius apskritai mažėja, o tarp vyrų šis mažėjimas dar ryškesnis.

Šiandien jie sudaro tik 41% koledžų studentų, o jei dar įskaičiuosime užsienio studentus pagal mainų programas, tarp kurių yra neproporcingai daug vyrų, Amerikos studentai vyrai atsidūrė ties išnykimo riba. Net medicinos mokyklose, kurios ilgą laiką buvo laikomos vyrų bastionu, moterys jau sudaro daugumą.

Versle situacija ne ką skiriasi.

Nuo 2022 m. „Fortune 500” įmonių sąraše 47 vadovai yra moterys. Tačiau daugelis šių įmonių vargu ar yra „moteriškos” – pavyzdžiui, „General Motors”, „Best Buy”, „General Dynamics” ir „Northrop Grumman”.

Be to, ateityje šis skaičius tik didės, nes dabar moterys sudaro 40% verslo mokyklų studentų, o kai kuriose elitinėse institucijose, pavyzdžiui, Whartono ir Johnso Hopkinso universitetuose, – pusę ar net daugiau.

Taigi, transseksualai nėra tik keistuoliai ir keistuolės. Galbūt jų skandalinga šlovė, dažnai lydima įkyrios politinės agitacijos, pranašauja didelius visuomenės pokyčius, susijusius su vyro ir moters sąvokų apibrėžimu.

Kai kuriuose sluoksniuose vyrai jau dabar apskritai priskiriami „spermą gaminantiems egzemplioriams”. Būti vyru šiais laikais yra sunki našta, ypač baltuoju ir „vyrišku” įprasta šio žodžio prasme.

Galbūt šio lytinės tapatybės pokyčio pranašas yra tai, kad nuo 2012 iki 2021 m. amerikiečių, priskiriančių save LGBT+, procentas padvigubėjo nuo 3,5% iki 7,1%, o ši tendencija ryškiausia tarp jaunų žmonių – visas penktadalis jų jau apibūdina save kaip „nebinarinius”.

Vaikai, kurie su homoseksualumu ir translytiškumu buvo supažindinti dar mokykloje, į šias apklausas nebuvo įtraukti.

Kas nutiks, kai nemažai vyrų – o bent dalis jų vartojo hormonus lytiniam brendimui sustabdyti – pamažu taps „moterimis”, o mergaitės, taip pat apdujusios nuo medikamentų, kad nuslopintų savo moterišką prigimtį, bandys pakeisti vyrus tradiciškai vyriškose profesijose?

Taip, tai gali pasiteisinti sporte, bet kaip su kariuomene, mokslu, įvairiais pavojingais darbais ir verslu, kuriame yra didelė konkurencija? Motina gamta sukūrė vyrus ir moteris ne tam, kad jie būtų pakeičiami, ir visa lyčių studijų profesorių armija nesugebės paneigti šios realybės.

Dar svarbiau, kad vyriškumas nustojo būti laikomas dorybe – ir tai kelia kur kas didesnį nerimą nei Dylano Mulvaney portretas ant „Bud Light” alaus skardinės. Nėra ko džiaugtis, kai mūsų abiturientai svajoja apie „Victoria’s Secret” kelnaičių reklamą, o jų bendramokslės – apie skrydį F-35, reziumuoja straipsnio autorius.