infa.lt

asmeninio albumo nuotr.

Dovilė Sukackaitė

Kadangi pasaulis keičiasi, aš pradėsiu kitaip.

Bėga bėga… Vergai pas savo vergvaldžius… Ir dar savo noru! O atgal – slenka. Arba važiuoja paspirtuku. Kažkas Dievų miške skaičiuoja vergų pinigus. Čia tikriausiai senjorai.

Šitie savo vasalams skiria paskolas. Kartais duoda ir vergams. Bet pastarieji ne visada moka. Nes neišsimokėję galiausiai atsiduria gatvėje.

Vadinasi, šiuo metu mes turime laisvę. Ne taip kaip B. Sruogos „Dievų miške”. Ten žmonės buvo skirstomi pagal valdžios nurodymus. Šiandien mes galime pasirinkti. Laisvė juk!

Netgi trys! Arba tapti vasalu, arba nuolatiniu vergu, paklusniu savo šeimininkui savo noru už kokį popieriuką, kad turėtum ką į burną įmesti ir pasižiūrėti šviečiančio „smart” ekrano ar prasiskolinusiu laisvu paukščiu.

Gali daryti ką nori. Eiti kaip nori. Bėgti, slinkti, ar važiuoti paspirtuku, o gal važiuoti lizingu pirktu automobiliu? Gal kokį „bemvą” X5?

Mes dar galime domėtis menu. Keliomis kraujo dėmėmis ant drobės už 40 000 eurų. Nes menas yra menas ir ne visiems jį suprasti.

Dar mes galime pasirinkti net lytį. Jų yra – 72. Jei klystu, būtų malonu jei pataisytumėte. Nes po kažkiek laiko jų bus begalybė.

Dievai yra dievai. Jie eina ne tik prieš įstatymus, žmogiškumą ar konstituciją. Jau pradėjo ir su gamta kovoti.

Paprasčiausiai visi keliauja ten, kur kiekvienam patogu. Vergai į fabrikus, avys į skerdyklą, gyvuliai – į skambiai vadinamą vertybių eutanaziją, vasalai pas senjorus.

Štuthofo kaliniai – tai pro kaminą išlėkdavo. Kas geriau: neapsikentus šių dienų vertybių šleikštulio išlėkti pro kaminą, ar su džiaugsmu pasitikti pasaulio su žmogiškumu eutanaziją? O galbūt turime trečiąjį variantą? Žengti į geresnę erą?

Kur mes einame? Galvojant siaurai – skubame į darbą. Tačiau apėmus visumą – skubame į susinaikinimą. Naikindami save, naikindami aplinką.

Sustokim ir atsimerkime. Kaip prie „Stop” kelio ženklo. Nes prieš lėkdami pirmyn turime pagalvoti, kas laukia už jo.

Arba koks atpildas laukia už kvailumą.