infa.lt

youtube kadras

Susitikime su jaunimu Budapešto sporto arenoje (Vengrijoje) popiežius Pranciškus išdėstė savo viziją apie tai, kokių sekėjų nori Jėzus, ragindamas klausytojus siekti aukštų tikslų ir daug svajoti.

Brangūs broliai ir seserys, norėčiau pasakyti köszönöm! [ačiū!] už jūsų šokį, dainas ir drąsius liudijimus. Dėkoju kiekvienam iš jūsų už tai, kad šiandien esate čia: Džiaugiuosi galėdamas būti su jumis! Ačiū.

Vyskupas Ferencas mums sakė, kad jaunimas yra svarbių klausimų ir atsakymų karta. Tai tiesa, ir svarbu, kad būtų kas nors, kas jus padrąsintų ir išklausytų jūsų klausimus, kad nepateiktų supaprastintų, iš anksto paruoštų atsakymų, kurie yra nenaudingi ir negali padaryti mūsų laimingų, o padėtų jums be baimės pasitikti gyvenimo iššūkį ieškant teisingų atsakymų.

Būtent tai darė Jėzus. Bertalanai, sakėte, kad Jėzus nėra pasakų knygos personažas ar komiksų superherojus, ir tai tiesa. Jis yra Dievas kūne, gyvasis Dievas, kuris artėja prie mūsų. Jėzus yra draugas, geriausias iš draugų.

Jis yra brolis, geriausias iš brolių, ir labai gerai moka užduoti klausimus. Evangelijose skaitome, kad Jis, Mokytojas, prieš atsakydamas visada užduoda klausimus. Galvoju apie tą kartą, kai jam teko susidurti su moterimi, pagauta svetimaujant, į kurią visi rodė pirštais.

Jėzus kalba, ir jos kaltintojai pasitraukia. Jis lieka su ja vienas ir švelniai jos klausia: „Moterie, kur jie yra? Ar niekas tavęs nepasmerkė?” (Jn 8, 10). Ji atsako: „Niekas, Viešpatie” (11 eil.).

Net kalbėdama ji supranta, kad Dievas nori ją ne pasmerkti, bet atleisti. Turėkite tai omenyje: Dievas nori ne pasmerkti, bet atleisti. Dievas visada atleidžia. Neužmirškite to! Dievas visada atleidžia; Jis visada yra šalia, kad pakeltų mus, kai krentame!

Turėdami Jį šalia, niekada neturėtume bijoti žengti į priekį savo gyvenime. Taip pat galime prisiminti Mariją Magdalietę – moterį, turėjusią turtingą praeitį! – kuri Velykų rytą pirmoji pamatė prisikėlusį Jėzų.

Kai ji stovėjo verkdama prie tuščio kapo, Jėzus priėjo ir paklausė jos: „Moterie, kodėl verki? Ko tu ieškai?” (Jn 20, 15). Išgirdusi šį klausimą, Marija Magdalietė atvėrė savo širdį, atvėrė savo sielvartą ir atskleidė giliausius savo širdies troškimus: „Kur yra Viešpats?”.

Taip pat galime pažvelgti į pirmąjį Jėzaus susitikimą su tais, kurie turėjo tapti jo mokiniais. Du iš jų, kuriuos pas Joną Krikštytoją pasiuntė pats Jonas Krikštytojas, pradeda sekti paskui Jėzų. Viešpats kreipiasi į juos ir užduoda vienintelį klausimą: „Ko jūs ieškote?” (Jn 1, 38).

Aš irgi užduodu kiekvienam iš jūsų klausimą; atsakykite į jį tyliai savo širdyje. Mano klausimas skamba taip: „Ko jūs ieškote? Ko ieškote gyvenime? Ko ieškote savo širdyje?” Tyliai kiekvienas iš mūsų tegul atsako sau savyje.

Ko aš ieškau? Jėzus ne pamokslauja jiems, bet eina su jais ir su kiekvienu iš mūsų. Jėzus arti eina šalia mūsų. Jis nenori, kad Jo mokiniai būtų kaip moksleiviai, kurie tik kartoja išmoktas pamokas, o laisvi ir besiveržiantys į priekį jaunuoliai, Dievo, kuris įsiklauso į jų poreikius ir yra dėmesingas jų svajonėms, bendrakeleiviai.

Po kurio laiko du iš Jo jaunųjų mokinių suklysta – Jo mokiniai dažnai suklysta! – ir paprašo Jėzaus ne to, ko reikia, t. y. kad, kai Jis taps karaliumi, galėtų sėdėti Jam iš dešinės ir iš kairės, nes nori pakilti aukščiau.

Verta pastebėti, kad Jėzus nesmerkia jų už įžūlumą. Jis nesako: „Kaip jūs drįstate? Nustokite svajoti apie tokius dalykus!” Ne, Jėzus nesugriauna jų ambicijų, bet pataiso juos dėl teisingo būdo joms pasiekti.

Jis priima jų didybės troškimą, kuris yra geras, tačiau primygtinai pabrėžia vieną dalyką, kurį ir mes visada turime atsiminti: didžiais tampame ne lipdami per kitus, bet pasilenkdami jiems padėti.

Didybės pasiekiame ne kitų sąskaita, bet tarnaudami jiems (plg. Mk 10, 35-45). Kaip matote, brangūs bičiuliai, Jėzus nori, kad pasiektume didžių dalykų. Jis nenori, kad būtume tingūs „sofos kiškučiai”; Jis nenori, kad būtume tylūs ir nedrąsūs; priešingai, Jis nori, kad būtume gyvi, veiklūs, pasirengę imtis atsakomybės ir kurti istoriją.

Jis niekada nesumenkina mūsų lūkesčių, priešingai, kelia mūsų norų kartelę. Jėzus pritartų jūsų patarlei, kurią, tikiuosi, gerai ištariu: Aki mer az nyer [Tie, kurie išdrįsta, laimi prizą].

Galite paklausti: kaip laimėti gyvenime?

Kaip ir sporte, – yra du pagrindiniai žingsniai. Pirma, išsikelkite aukštą tikslą, tada treniruokitės. Aukštas tikslas. Ar turite talentą? Žinoma, kad turite, visi turi! Neatidėkite jo į šalį, manydami, kad laimei pasiekti užtenka minimumo: diplomo, darbo, kad uždirbtumėte pinigų, kad būtų linksma… Ne!

Panaudokite savo talentus. Ar turite gerą savybę? Investuokite į ją, nebijokite! Ar širdyje jaučiate, kad turite galimybę padėti kitiems? Ar jaučiate, kaip gera mylėti Viešpatį, turėti didelę šeimą, padėti tiems, kuriems reikia pagalbos?

Tada tęskite, nemanykite, kad tai nepasiekiami troškimai. Verčiau investuokite į didžiuosius gyvenimo tikslus! Taigi, tai yra pirmas žingsnis – siekti aukštų tikslų. Antrasis – treniruotis.

Kaip treniruotis?

Bendraujant su Jėzumi, kuris yra geriausias treneris. Jis jus išklauso, padrąsina, tiki jumis. Ar tai žinote? Jėzus tiki jumis ir gali iš jūsų išgauti tai, kas geriausia. Jis nuolat kviečia jus būti komandos žaidėju, niekada ne vienam, bet kartu su kitais: tai labai svarbu.

Jei norite bręsti ir augti gyvenime, visada būkite komandos žaidėjas, bendruomenėje, dalydamiesi savo patirtimi su kitais. Galvoju, pavyzdžiui, apie Pasaulio jaunimo dienų patirtį, todėl pasinaudodamas proga pakviesiu jus į kitas Pasaulio jaunimo dienas, kurios vyks Portugalijoje, Lisabonoje, rugpjūčio pradžioje.

Šiandien yra didelė pagunda pasitenkinti mobiliuoju telefonu ir keliais draugais. Kaip gaila! Net jei daugelis žmonių nori tuo pasitenkinti, o gal net ir jūs, tai nėra nei gerai, nei sveika. Negalima užsidaryti mažose draugų grupelėse ir kalbėtis tik mobiliuoju telefonu. Taip elgtis – leiskite man tai pasakyti – yra šiek tiek kvaila.

Yra vienas svarbus mokymo elementas, kurį jūs, Kriština, mums priminėte, sakydama, kad šiais laikais, tarp viso to mūsų lenktyniavimo, kai tiek daug šurmulio, yra kažkas esminio, ko trūksta jaunimui, taip pat ir suaugusiesiems.

Sakėte: „Tarp šio šurmulio nerandame laiko tylai, nes bijome vienatvės; dėl to kasdien jaučiamės pavargę.” Ačiū, kad mums tai papasakojote, Kriština. Norėčiau jums pasakyti štai ką: nebijokite plaukti prieš srovę, nebijokite kasdien skirti vietos tylos akimirkai, akimirkai sustoti ir pasimelsti.

Šiais laikais mus bombarduoja žinia, kad turime būti greiti, efektyvūs ir praktiškai tobuli, kaip mašinos, nors, brangūs draugai, mes nesame mašinos!

Tada dažnai pastebime, kad mums baigiasi degalai ir mes nežinome, ką daryti. Turime išmokti sustoti ir pripildyti bakus, įkrauti savo baterijas. Tačiau čia taip pat norėčiau pasakyti: būkite atsargūs, kad nepasiduotumėte nuotaikai ir nesusimąstytumėte apie savo bėdas.

Negaiškite laiko galvodami apie tai, kas man padarė tą ar aną, neklausinėkite kitų žmonių motyvų. Tai taip pat nėra nei gerai, nei sveika; tiesą sakant, tai nuodinga ir geriausia to vengti.

Tyla – tai dirva, kurioje auginami geri santykiai. Ji leidžia mums patikėti Jėzui viską, ką jaučiame, nurodyti Jam veidus ir vardus, pasidalyti sunkumais, prisiminti draugus ir pasimelsti už juos. Tyla suteikia mums progą perskaityti Evangelijos puslapį, galintį prabilti į mūsų širdis, pagarbinti Dievą, atgauti vidinę ramybę.

Tyla leidžia mums paimti į rankas knygą, kurios neprivalome skaityti, bet kuri gali padėti mums išmokti skaityti žmonių širdis. Tyla leidžia mums stebėti gamtą, kad nesusidurtume tik su prietaisais ir įrenginiais, bet atrastume natūralų grožį, kuris yra aplink mus.

Tyla nėra skirta sėdėti prilipusiam prie mobiliojo telefono ar socialinių tinklų. Ne, prašau jūsų! Gyvenimas yra tikras, o ne virtualus. Jis vyksta ne ekrane, o pasaulyje! Prašome „nevirtualizuoti” gyvenimo! Kartoju: nevirtualizuokite jo, nes gyvenimas yra konkretus. Suprantate?

Taigi, tyla yra durys į maldą, o malda yra durys į meilę. Dóra, noriu tau padėkoti, nes tu mums papasakojai kai ką gražaus iš savo patirties: kad tikėjimas yra meilės istorija, kurioje kasdien susiduri su paauglystės problemomis, bet žinai, kad šalia tavęs visada yra kažkas, kas tave palaiko, ir tas kažkas yra Jėzus.

Jis nedvejodamas padeda jums įveikti kiekvieną kliūtį jūsų kelyje. Malda tau padeda tai padaryti, nes malda yra dialogas su Jėzumi, kaip Mišios yra susitikimas su Juo, o išpažintis – apkabinimas, kurį iš Jo gauni.

Tai man primena jūsų didįjį muziką Franzą Lisztą. Restauruojant jo fortepijoną, buvo rasti keli karoliukai iš jo rožinio; rožinis buvo sulūžęs ir tie karoliukai įkrito į instrumentą. Tai leidžia suprasti, kad prieš kompoziciją ar pasirodymą, galbūt net po akimirkos malonumo prie fortepijono, jam buvo įprasta pasimelsti.

Jis kalbėdavosi su Viešpačiu ir Dievo Motina apie tai, ką mylėjo, ir į maldą atsinešdavo savo meną bei talentus. Melstis nėra nuobodu! Tai mes ją paverčiame nuobodžia. Malda yra susitikimas su Viešpačiu, susitikimas, kuris yra gražus.

Taigi, kai meldžiatės, nebijokite atnešti Jėzui viską, kas vyksta jūsų gyvenime: savo emocijas ir baimes, problemas ir lūkesčius, prisiminimus ir viltis, viską, taip pat ir savo nuodėmes.

Jėzus visa tai supranta. Malda yra gyvenimo dialogas; malda yra gyvenimas. Bertalanai, šiandien nesigėdijai visiems papasakoti apie nerimą, kuris kartais tave apima, ir apie savo kovą su tikėjimu. Koks gražus dalykas yra tokia nuoširdumo drąsa.

Užuot elgęsis taip, tarsi niekada nebijotumėte, galite laisvai dalytis savo pažeidžiamumu su Viešpačiu ir kitais, nieko neslėpdamas ir nesidangstydamas, nedėvėdamas kaukės. Ačiū už jūsų liudijimą, Bertalanai. Ačiū jums!

Kiekviename Evangelijos puslapyje mums sakoma, kad Viešpats daro didžius dalykus ne su išskirtiniais žmonėmis, bet su paprastais ir silpnais žmonėmis, tokiais kaip mes. Tie, kurie pasikliauja savo sugebėjimais ir trokšta visada gerai atrodyti prieš kitus, laiko Dievą toli nuo savo širdies, nes rūpinasi tik savimi.

Jėzus savo klausimais ir meile kartu su savo Dvasia veikia giliai mumyse, kad padarytų mus tikrais, autentiškais žmonėmis. Ir šiandien mums labai reikia tokių tikrų ir autentiškų žmonių. Norėčiau jums kai ką pasakyti: ar žinote, kas šiandien gresia?

Būti netikru žmogumi. Prašau, niekada nebūkite netikrais žmonėmis, visada būkite tikri ir teisingi! „Bet, Tėve, man gėda, nes mano tikrasis „aš” nėra geras; Tu žinai, Tėve, aš turiu tam tikrų dalykų viduje…”

Žvelkite į priekį, į Viešpatį, turėkite drąsos! Viešpats nori, kad būtume tokie, kokie esame, kokie esame dabar, ir Jis myli mus tokius, kokie esame. Pasisemkite drąsos ir ženkite pirmyn! Nebijokite savo skurdo.

Manau, kad šiuo požiūriu mus visus sukrėtė tai, ką pasakėte, Tódorai, pradedant jūsų vardu, kuriuo pagerbiamas palaimintasis Teodoras, didis tikėjimo išpažinėjas, įkvepiantis mus negyventi pusiau.

Jūs norėjote paskelbti „žadintuvo skambutį”, primindamas mums, kad mūsų uolumas dėl misijos gali būti nuslopintas gyvenant saugiai ir patogiai, nors netoliese karas ir kančia yra kasdienybė. Tai ir yra tikrasis iššūkis: perimti savo gyvenimo kontrolę, kad padėtume pasauliui gyventi taikoje.

Kiekvienas iš mūsų turėtų užduoti nepatogų klausimą: Ką darau dėl kitų, dėl visuomenės, ką darau dėl Bažnyčios ar dėl savo priešų? Ar galvoju tik apie save? O gal aukoju save dėl kitų, neapskaičiuodamas savo interesų? Prašau, apmąstykime savo gebėjimą būti dosniems, savo gebėjimą mylėti, mylėti taip, kaip mus mokė Jėzus, t. y. mylėti ir tarnauti kitiems.

Brangūs bičiuliai, dar vienu dalyku norėčiau su jumis pasidalyti. Tai Evangelijos puslapis, kuriame apibendrinama viskas, ką pasakėme. Prieš pusantrų metų buvau čia, Eucharistiniame kongrese.

Šeštame Jono evangelijos skyriuje yra graži eucharistinė ištrauka, kurios centre – jaunas žmogus. Jis priklausė miniai, klausančiai Jėzaus, ir buvo viską suplanavęs iš anksto: su savimi atsinešė pietus. Jėzus užjaučia minią, kurioje buvo daugiau nei penki tūkstančiai žmonių, ir nori juos pamaitinti, todėl vėlgi sau būdingu būdu užduoda mokiniams klausimus, kad paskatintų juos veikti.

Vieno iš jų paklausia, kaip jie galėtų pamaitinti minią, ir sulaukia „buhalterio” atsakymo: „Už šešių mėnesių atlyginimą nebūtų galima nupirkti tiek duonos, kad kiekvienam iš jų užtektų po truputį” (Jn 6, 7).

Tarsi sakoma: matematiškai tai neįmanoma. Tuo tarpu kitas mokinys, pamatęs jaunuolį, išsako tokią pat pesimistinę pastabą: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinius duonos kepalus ir dvi žuvis. Bet kas jie tarp tiek daug žmonių?” (v. 9).

Tačiau Jėzui tų penkių duonos kepalų ir dviejų žuvų užteko, užteko, kad galėtų padaryti garsųjį duonos padauginimo stebuklą. Panašiai ir su mumis: Jėzui užtenka mūsų turimų smulkmenų, net mūsų nuodėmių. Ir ką turėtume daryti? Įdėti juos į Jėzaus rankas: to pakanka.

Tačiau Evangelija mums nepasako vienos detalės, o palieka ją mūsų vaizduotei. Kaip mokiniai įtikino tą jaunuolį atiduoti viską, ką turėjo? Galbūt jie paprašė, kad jis duotų savo pietus, o jis apsidairė aplinkui, matydamas tūkstančius žmonių, ir galbūt atsakė taip, kaip ir jie, sakydamas: „Neužtenka; kodėl jūs prašote manęs, o ne tvarkotės patys, kaip Jėzaus mokiniai?

Kas aš esu?” Galbūt ir jie jam pasakė, kad klausia pats Jėzus. Bet kuriuo atveju jaunuolis daro kai ką nepaprasto: jis pasitiki. Tas jaunuolis, kuris atsinešė savo pietus, pasitiki; jis viską atiduoda, nieko neslėpdamas. Jis atėjo ten, kad gautų iš Jėzaus, o dabar atsidūrė ten, kur duoda Jėzui.

Tačiau būtent taip ir įvyko stebuklas. Jis prasidėjo nuo dalijimosi: Jėzaus duonos ir žuvies padauginimas prasidėjo nuo jaunuolio, kuris dalijosi su Juo dėl kitų. Jėzaus rankose tai, ką jis turėjo nedaug, tapo daug.

Taip ir su tikėjimu: jis prasideda nuo laisvo, entuziastingo ir dosnaus dalijimosi, įveikiant savo baimes ir žengiant pirmyn! Brangūs draugai, kiekvienas iš jūsų brangus Jėzui, taip pat ir man!

Atminkite, kad pasaulio ir Bažnyčios istorijoje niekas negali užimti jūsų vietos: niekas negali užimti jūsų vietos, niekas už jus negali padaryti to, ką galite padaryti tik jūs.

Tad padėkime vieni kitiems tikėti, kad esame mylimi ir brangūs, kad esame sukurti dideliems dalykams. Melskimės už tai ir padrąsinkime vieni kitus! Prašau ir jūsų padėti man savo maldomis. Köszönöm! [Ačiū!]

šaltinis: sarmatas.lt