infa.lt

©Oregon State University

Mažos plastiko dalelės į organizmą patenka su maistu, vandeniu ir oru bei kaupiasi audiniuose ir ląstelėse. Buvo manoma, kad nuo jų pakankamai apsaugota yra tik centrinė nervų sistema dėl hematoencefalinio barjero. Tačiau mokslininkai nustatė, kad plastikas sugeba jį įveikti ir jau praėjus porai valandų po valgio tokių dalelių randama smegenyse.

Milijonai tonų plastiko, kasmet patenkančio į aplinką, nėra tik negyvas svoris. Lėtai skaidydamasis ir suirdamas, jis patenka į dirvožemį, vandenį ir orą, pasiekdamas gyvus organizmus.

Smulkios plastiko dalelės kaupiasi augaluose ir gyvūnuose, o laikui bėgant gali sukelti rimčiausių sveikatos problemų. Ne taip seniai mokslininkai netgi siūlė šią būklę laikyti nauja liga – „plastikoze”.

Iš tiesų mikro- ir nano dydžio plastiko dalelės gali prasiskverbti į audinius ir net į atskiras ląsteles. Su maistu jos patenka į žarnyną, iš kur su krauju ir kitais skysčiais išnešiojamos po visą organizmą. Tačiau iki šiol buvo manoma, kad viena kūno dalis lieka nepralaidi plastikui – centrinė nervų sistema, kurią nuo jos skiria tvirtas hematoencefalinis barjeras.

Tačiau naujas Vienos medicinos universiteto mokslininkų darbas parodė, kad centrinė nervų sistema taip pat nėra tokia atspari plastikui. Eksperimentai su pelėmis, kurios su maistu buvo šeriamos nedideliu kiekiu polistireno dalelių, parodė, kad jau praėjus dviem valandoms po valgio gyvūnų smegenyse buvo rasta mažiausių nanodalelių.

Apie tai Lukasas Kenneris (Lukas Kenner) ir jo bendraautoriai rašo straipsnyje, paskelbtame „Nanomaterials” žurnale.

Hematoencefalinį barjerą sudaro keli ypač tankiai išsidėsčiusių ląstelių sluoksniai, kurie kontroliuoja medžiagų judėjimą tarp centrinės nervų sistemos ir likusios kūno dalies, saugodami ją nuo mikrobų, toksinų ir net „išorinių” imuninių ląstelių, galinčių labai pakenkti jautriam nerviniam audiniui.

Kaip parodė Kennerio ir jo kolegų eksperimentai, šią ribą gali peržengti tik mažiausios plastiko dalelės, kurių dydis neviršija 0,001 milimetro.

Mokslininkai nustatė, kad esminį vaidmenį tokių dalelių gebėjimui įveikti kraujo-smegenų barjerą atlieka jų „biomolekulinė karūna”. Mažyčiam plastiko fragmentui patekus į organizmą, jo paviršių „padengia” įvairios biologinės medžiagos, įskaitant cholesterolį.

Būtent tokios membranos buvimas leidžia mažoms dalelėms įveikti paskutinį organizmo apsaugos lygį ir pasiekti organizmo „švenčiausias iš šventųjų” – smegenis.