infa.lt

Užsienio politika valstybei reikalinga dėl keturių priežasčių. Pirmoji – saugumas. Antroji priežastis yra ta, kad kiekviena kita tauta jau turi užsienio politiką: Jei nevykdysite savosios, jūsų sienas užgrius kažkieno kito, rašo amerikiečių „Washingtin Examiner” leidinys.

Šios dvi priežastys yra fizinės, o jų nulemta politika yra geografinė ir erdvinė: sienų gynimas, „interesų sferos” formavimas. Tai senos idėjos. Kadangi Romai reikėjo kontroliuoti Alpių perėjas, ji turėjo kontroliuoti ir teritoriją už perėjų. Žr. Monroe doktriną.

Trečioji ir ketvirtoji priežastys yra ekonomika ir ideologija. Tai, istoriškai kalbant, naujos idėjos. Karaliai visada kariavo dėl naudos, o koks nors kunigas ar dvariškis visada norėdavo juos pagerbti kreipimusi į dievus.

Tačiau tik 1776 m. ir Adamo Smitho „Tautų turto” išleidimo metu niekas nepastebėjo, kad egzistuoja ekonomika – mašina, kurios veikimu iššifravus galima manipuliuoti. Tik 1796 m. prancūzų kalboje atsirado žodis ideologija. Kai jis atsirado, juo buvo apibūdinama liberali sociologija, o ne griežtas ir paprastai tironiškas planas.

Pirmosios dvi priežastys, dėl kurių reikia užsienio politikos (saugumas ir konkurencija), yra fizinės ir erdvinės, o antrosios dvi (ekonomika ir ideologija) – metafizinės ir laikinos. Jos yra teoriniai idealai.

Kad ir kaip stipriai jais tikėtume, niekada negalėsime jų iki galo įgyvendinti. Jos, kaip ir daugelis XVIII a. idėjų, daro prielaidą, kad istorija, užuot kartojusi tą pačią geografijos ir žmogaus prigimties vietovę, yra kelionė laike į vieną pusę, panašiai kaip krikščionybė, kurią XVIII a. liberalūs ekonomistai ir ideologai siekė išstumti iš politikos.

Amerikos užsienio politikos nesėkmės kyla dėl to, kad bandoma pirmuosius du argumentus įspausti antrųjų dviejų argumentų logika. Ši painiava iš dalies kyla iš įsitikinimo, kad Amerika turi gerų ketinimų ten, kur kitos tautos turi ideologijas, o iš dalies iš įsitikinimo, kad Amerikos valdomas pasaulis reiškia pažangą visiems, todėl nėra tinkamos alternatyvos.

Tiesa ta, kad Jungtinės Valstijos, būdamos XVIII a. liberalių pastangų kvintesencija, yra dar ideologiškesnės už Prancūziją ir nepalyginamai ideologiškesnės už, tarkime, Kiniją.

Jei 1995 m. buvote kylančios ekonomikos šalis, integracija į doleriu išreikštą pasaulinę sistemą ir palankumas Vašingtonui buvo trumpas kelias į gerovę ir stabilumą. Šiandien – mažiau.

„Karas su terorizmu” įrodė, kad JAV nori destabilizuoti pasaulinę sistemą dėl ideologinių priežasčių. Didysis nuosmukis, prasidėjęs 2007 m. pabaigoje, įrodė, kad JAV yra nepatikima pasaulinės finansų sistemos saugotoja.

JAV traukiantis iš savo strateginių ir ekonominių interesų sferų, į jas veržiasi konkuruojančios valstybės, ypač Kinija. Kadangi ekonomika ir ideologija tapo svarbiausiomis Amerikos užsienio politikos kryptimis, užsienio politikos nesėkmė reiškia JAV dolerio krizę.

J. Bideno administracijos užsienio politika yra išskirtinė tuo, kad nesėkminga tiek fiziniu, tiek metafiziniu aspektu. Pietinė siena yra atvira atsitiktiniams imigrantams, prekeiviams žmonėmis ir narkotikų kontrabandininkams.

Už buvusios sienos Kinija išstūmė JAV iš devynių Lotynų Amerikos šalių prekybos partnerių sąrašo. 2021 m. Kinijos ir Lotynų Amerikos (išskyrus Meksiką) prekyba siekė 247 mlrd. dolerių, t. y. 73 mlrd. dolerių daugiau nei tais metais prekyba su JAV.

Meksikos prezidentas Andresas Manuelis Lopezas Obradoras nebūtų raginęs atsisakyti Monroe doktrinos, jei ji jau nebūtų praktiškai panaikinta.

Toks yra ekonominio aplaidumo ir nepagarbos atlyginimas. Tačiau JAV dolerio užtemimą spartina aktyviai vykdoma nerūpestinga politika, t. y. ideologija. Sankcijų Rusijai dėl karo Ukrainoje įvedimas gali padaryti pasaulį saugų Hanterio Baideno verslo veiklai, tačiau tai išstūmė Rusiją už doleriu denominuotų energijos išteklių prekybos ribų.

Kol Indija ir Kinija perka pigias rusiškas dujas už rublius, rupijas ir juanius, Europos ekonomikos moka infliacinę kainą. Kaip ir 2003 m. bei 2007-2008 m., pasaulis stebi ir daro savo išvadas.

Vien per pastarąją savaitę Brazilija ir Kinija susitarė atsisakyti JAV dolerio ir suskystintas gamtines dujas bei kitas žaliavas parduoti Kinijos juaniais ir Brazilijos realais.

Malaizijos ministras pirmininkas pareiškė, kad „nėra jokios priežasties” priklausyti nuo JAV dolerio, ir kaip alternatyvą pasiūlė Kinijos vadovaujamą Azijos valiutos fondą.

JAE įgyvendino pirmąjį juaniais išreikštą SGD sandorį, sudarytą tarp Kinijos nacionalinės naftos korporacijos „China National Offshore Oil Corporation” ir Prancūzijos bendrovės „TotalEnergies”.

Saudo Arabija, kuri kovo pabaigoje stebėtojų teisėmis prisijungė prie Kinijos vadovaujamos Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos, atmetė prezidento Joe Bideno raginimus ir antrą kartą sumažino naftos gavybą. Teigiama, kad vyksta derybos dėl Saudo Arabijos naftos pardavimo Kinijos juaniais.

JAV praranda pasaulinių energijos rinkų kontrolę. 1945 m. prasidėjęs naftos dolerio amžius baigiasi. Federalinis deficitas viršijo 30 trilijonų JAV dolerių. Visa tai nėra „saugu demokratijai”.