infa.lt

(„The Washington Post“, JAV)
Dave McIntyre

Screaming Eagle iš California’s Napa lygumos. (Eric Risberg/Associated Press

Subtiliai užmaskuota brangaus vyno reklama. Skirta tiems, kas gali už tokį užsimokėti, tačiau dėl kažkokių priežasčių iki šiol jo negėrė. Brangaus vyno gamintojai poetiškais rašiniais plečia savo galimų klientų ratą, akcentuodami, kad gyvenimas toks trumpas, mes tokie trapūs, o draugystė tokia vertinga, kad vienam vakarui su draugais tikrai negaila išleisti keletą tūkstančių dolerių, net tada, kai žinome, jog Žemėje gyvena daugybė žmonių išgyvenančių už 5 dolerius per mėnesį. Tas rašoma kito pasaulio, į kurį patekti svajoja daugelis, atstovams. Pasigėrėkime jiems skirta reklama 🙂

–
„Tu iš proto išėjai?“ – paklausiau aš.

Mano draugas tik ką pareiškė, jog susiruošė nupirkti butelį Screaming Eagle — kultinio Cabernet Sauvignon vyno iš Napa lygumos, kuris paprastai parduodamas už kainą, išreiškiamą keturženkliu skaičiumi. Ir jis norėjo jį išgerti su manimi. Kaip skilties autorius rašantis apie vyną, o dar ir jo draugas, aš galėjau įvertinti vyno kainą.

„Tu iš proto išėjai“ – pakartojau aš.

Jis užtikrino esantis savame prote, suburbėjęs kažką panašaus į „mes visi ne amžini ir niekas nežino, kiek kam skirta“. Maždaug po savaitės jis atsiuntė man elektroniniu paštu išsvajotojo butelio fotografiją, kuris joje stovėjo po besimeldžiančios šv. Mergelės Marijos portretu.

Paskirtą vakarą aš su žmona atvažiavome į miesto centrą, į mūsų draugo klubą, kur jau laukė jis ir dar viena mūsų draugė. Sulyginimui aš atsinešiau butelį 2009-ųjų Lost Mountain iš RdV Vineyards vynuogyno — geriausio vyno, kurį galima pavadinti kultiniu Virginijoje. Jis kainuoja 95 dolerius. Ir kol klubo somelje perpylinėjo vyną į grafinus, mūsų draugas paaiškino, kuo jį taip sudomino vynas Screaming Eagle.

„Net jei tai ir ne kaberne Holy Grail, mes nors galėsime pasakyti, jog jį bandėme. Jo susidomėjimas buvo pakaitintas pranešimų laikraštyje apie restorano Atlantic-City lankytoją, kuris užsakė butelį Screaming Eagle, paklausęs oficianto patarimo, pasakiusio, jog vynas kainuoja „trisdešimt septynis penkiasdešimt“. Įvardijant kaberne kainą, ypač svarbu patikslinti – tai tik doleriai, ar doleriai ir centai. (Kalbama, jog restorano vadovybė tvirtino, jog klientas skaičių suprato teisingai, nors sutikusi dėl nuolaidos, įvardino skaičių tiksliau, pareikalaujant iš kliento „du tūkstančius du šimtus dolerių“).

„Praėjus keletui savaičių po visos šios istorijos, aš buvau steakhouse Del Frisco’s Double Eagle centre su dviem draugėmis, – tęsė pasakojimą mano draugas, – „ir oficiantas pabandė man parduoti butelį Screaming Eagle už maždaug tokią pačią kainą. Suprantama, aš nepirkau, tačiau man tapo įdomu, o kas gi tokio ypatingo yra šiame vyne, ir kodėl jo atžvilgiu tiek triukšmo?“.

Jis panaršė internete ir surado ten kažkokį Niujorko tiekėją, kuris siūlė tris butelius Screaming Eagle už kainą „truputį mažesnę nei pusė“ nurodytos tame restorane. Ir vienas iš šių butelių kaip tik stovėjo prieš mus ant stalo (mano draugas leido man parašyti apie mūsų bendrą vakarėlį, nors paprašė nerašyti jo vardo, kadangi žmonės vis tik pagalvos, jog jis išėjo iš proto).

Mūsų vynas Screaming Eagle buvo 2011 metų derliaus — tais metais derliaus nuėmimo sezono sąlygos Kalifornijoje buvo nelengvos, lietingos. Taip, žinoma, vynas buvo puikus ir labai malonaus skonio, aksominės tekstūros, ryškaus vaisių skonio ir nepriekaištingo aitrumo. Ir nors, sprendžiant pagal etiketę, jame buvo 14,8% alkoholio, vynas neatrodė stiprus. Jis buvo saldus kaip mėlynių uogienė , su subtilia užuomina į šalaviją ir lengvu apelsinų aliejaus aromatu.

„Tai ne pojūčių apgaulė. Tai tikrai geras kaberne, – pasakė mano draugas. – Tačiau, jei šalia pastatyti „teisingo derliaus“ Opus One ar Silver Oak – porelę įžymių kaberne iš Napa lygumos, kurie nėra iš pigiųjų, tačiau kur kas pigesni už šį – aš vargu ar sugebėčiau pajausti skirtumą“.

Mano vynas iš Virginijos irgi buvo skanus, tačiau Screaming Eagle fone jis pradžioje pasirodė kažkoks nevykęs, be jokio subtilumo ir nepakankamai ryškus – kaip netašytas kaimo vyrukas aukštuomenės baliuje. Nors jo vaisinis aromatas ir struktūra kalbėjo atvirkščiai – vynas buvo paprastas, nors jautėsi, jog jis dar atsivers.

Valgydami steikus mes išgėrėme keletą bokalų už draugystę ir paminėjome mano draugo tėvą, kuris neužilgo iki to, prasirgęs keletą mėnesių mirė nuo vėžio. Sušildytas dviejų vynų aš staiga supratau, jog toks lengvas draugo požiūris į brangaus vyno pirkimą su mintimi, kad gyvenimas trumpas, susijęs su netekties pojūčiu. Jis ne beprotis. Jis gedi ir džiaugiasi viskuo, ką jam duoda gyvenimas – tais džiaugsmais ir galimybėmis, dėl kurių jo tėvas imigrantas iš visų jėgų dirbo visą savo gyvenimą. Naudotis visais gyvenimo džiaugsmais – tai ne švaistūniškumas, to norėjo miręs,m ir tai dėkingumas jam.

Mūsų pietūs pasibaigė, bet vynas dar liko. Ir mes teliuskavome vyną bokaluose ir mėgavomės jo skoniu. Screaming Eagle buvo, iš esmės toks, kokiu jam ir reikėjo būti. Jis nė trupučio nepasikeitė ir net ėmė kažkiek nusibosti. O štai vynas RdV pakeitė savo santūrumą į iškalbą. Šis kaberne iš Virginijos, tapęs žinomu visai neseniai, įgavo savo balsą – jis dainavo ir žėrėjo savo puikumu mūsų bokaluose. Ir už pinigus, kuriuos kainavo butelis Screaming Eagle, galima buvo nusipirkti pusantros dėžės tokio vyno.

Rūbinėje, kur mes persirenginėjome, aš paklausiau draugo, – ar vynas buvo vertas tokių išlaidų. „Neabejotinai, – atsakė jis. – Aš išbandžiau vieną iš pačių išskirtinių vynų iš Napo lygumos ir padariau tai kartu su draugais. Kas gali būti geriau?“.

Aš paklausiau, o jo tėvas, ar būtų taip įvertinęs Screaming Eagle vyną. Atsakydamas jis papurtė galvą ir nusišypsojo: „ Jis būtų pagalvojęs, kad aš išėjau iš proto“