infa.lt

Ar atsimenate ką jie kalbėjo prieš €uro įvedimą? – Jie šventai prisiekinėjo, kad kainos nekils

Įvedus eurą, pinigų-kreditinė ir mokesčių-biudžetinė politika buvo atskirtos. Vokietijos nacionalinis planas – 200 mlrd. eurų, todėl Europos biudžetų atotrūkis didėja, o įtampa tarp Paryžiaus ir Berlyno auga. Ar euras gali išgyventi Prancūzijos ir Vokietijos poros iširimą? – Užduoda klausimą prancūzų Atlantico.

Don Diego De La Vega: pinigų-kreditinė ir mokesčių-biudžetinė politikos paprastai buvo atskirtos dar prieš tai, kai centriniai bankai tapo nepriklausomi. Šiuo metu biudžeto klausimas vis dar nėra itin svarbus.

Kalbėdami apie padėtį Jungtinėje Karalystėje ir konfliktą dėl obligacijų, girdime, kad tai susiję su Liz Truss planuotu biudžetu ir ypač mokesčių mažinimu.

Tačiau problemos nebūtų buvę, jei Anglijos centrinis bankas nebūtų padidinęs palūkanų normų ir išprovokavęs obligacijų kritimo. Tokią situaciją lėmė pernelyg aiškiai ir greitai sugriežtinta pinigų politika, skirta kovai su infliacija, su kuria taip kovoti negalima.

Ši situacija didžiąja dalimi nesusijusi nei su Brexit, nei su Liz Truss, o su tuo, kad Anglijos centrinis bankas skandina savo šalį. Taigi Paryžiaus ir Berlyno fiskalinės politikos skirtumai yra tik smulkmena, palyginti su bendra padėtimi.

Euro zona apima apie penkiolika šalių, kurioms reikia bent dviejų ar trijų pinigų politikos galimybių. Euro egzistavimas ir jo valdymas yra daug svarbiau nei euro zonos biudžetų skirtumai. Viskas, kas susiję su biudžeto klausimais, yra melas.

Nuomonė, kad Vokietija penkiolika metų buvo finansiškai atsakinga, yra klaidinga. Jie tiesiog buvo gudresni: gudriai nurašė 600 mlrd. eurų abejotinos skolos. Iš didžiųjų euro zonos šalių tik Italija kontroliuoja savo viešąsias išlaidas. Taigi Vokietijos planas yra ne kas kita kaip verslas.

Kai buvo priimti Sirijos migrantai, buvo parengtas slaptas planas, kaip padaryti ekonomiką sveikesnę. Tiesiog vokiečiai buvo gudresni už kitus. Tačiau mes ir toliau tikime Prancūzijos ir Vokietijos poros veiksmingumu, nors tai nėra tiesa. Vokiečiai mūsų apie nieką neinformuoja ir niekada neklausia Prancūzijos nuomonės.

– Tai kas gi galėtų sužlugdyti eurą?

– Taip atsitiks, kai žmonės pasakys sau, kad jie renkasi laisvės stovyklą, net jei artimiausioje ateityje tai jiems brangiai kainuos. Būtent tai matėme „Brexit” atveju.

Turime atkreipti dėmesį į tai, kad laisvė yra svarbesnė už patiriamas išlaidas. Tai gali nutikti Italijai, Prancūzijai 2027 m. ir t. t. Tai galėtų kilti net iš Vokietijos, jei ją ištiktų gili pramonės krizė ir ji būtų verčiama dar labiau atsisakyti paskutinės instancijos kreditoriaus vaidmens. Dar nesupratome, kad situaciją gali susprogdinti nereikšminga detalė.

– Vadinasi, tiesioginės žlugimo grėsmės nėra?

– Bloga situacija visada susijusi su žlugimu. Ir sunku nuspėti, kada tai įvyks. Vis dėlto žmonės apie tai mažai žino. Kai Bruno Le Maire’as sako, kad šiandien būtų blogiau, jei neturėtume euro, jam nėra ką paprieštarauti, nes nėra jokių įrodymų, nors pamirštame Šveicarijos, Norvegijos ir Danijos pavyzdžius.

Vis dar manome, kad euras yra apsauginis skydas. Tačiau tai neturi jokios prasmės. Kol to nesuprasime, euras gali laikytis. Neabejotina, kad dabartinėje situacijoje išlaikyti eurą darosi vis brangiau. Reikia pripažinti, kad Mario Draghi, o vėliau Christine Lagarde elgėsi išmintingai, siekdami kuo daugiau nuolaidų.

Eurobarometro apklausų duomenimis, euras yra populiarus tarp daugiau nei 60% gyventojų. Tačiau jei pažvelgtume į konkrečius demokratinių šalių gyventojų balsus, euras nėra toks populiarus. Prancūzijoje 8 iš 12 respondentų buvo nusiteikę gana skeptiškai. Taigi pasitraukimo iš euro zonos priežastys yra. Reikia tik kibirkšties.

– Ar tokiomis sąlygomis euras turi išlikti? Jei ne, kuo jį pakeisti?

– Visada būtina kuo greičiau išeiti iš visiškai anachronistinės fiksuotos valiutos zonos. Tie, kurie 1930 m. atsisakė aukso standarto, buvo protingesni už prancūzus, kurie 1936 m. pasekė jų pavyzdžiu. Tačiau tai nereiškia, kad euro atsisakymas mums nieko nekainuos.

Gera žinia yra ta, kad daug lengviau atsisakyti euro, kai jis yra silpnas, kaip yra dabar. Euro zonos išsaugojimo dažniausiai siekia tie, kurie turi aktyvų (turto). Tie, kurie pasisako už pasitraukimą iš euro zonos, dažnai nieko neturi, todėl jų nuostoliai bus nedideli.

Sistema su fiksuota valiuta neturi ateities, nebent būtų pasiektas tam tikros formos federalizmas. Tokia sistema mažas problemas paverčia didelėmis, kol jos sprogsta.

Ir kiek bandymų būtų bedaroma – Jungtinių Europos Valstijų nėra.

Rinka nėra nusiteikusi prieš eurą. Ji jo nesmerkia. Tačiau ji nemėgsta, kai ją spaudžia iki ribos, ir signalizuoja, kai nesąmonė tęsiasi per ilgai.