infa.lt

Tik viešą žodį galima laikyti visuomeniškai reikšmingu !

Apie Vytautą Landsbergį .. (pasakyta Katedros aikštėje per “Lietuvos Šeimų Sąjūdžio” organizuotą mitingą)

” Nuvilnijo profesoriaus Vytauto Landsbergio devyniasdešimtmečio renginiai.

Istorinis faktas – ši asmenybė savo laiku žmonių iškelta į istorinio vyksmo smaigalį. Vytautas Landsbergis – AT tarybos pirmininkas, kooordinavęs Lietuvos nepriklausomybės siekimo procesus. Tai neginčijama.

Tačiau esame teisinė valstybė, tiesa? Bent taip mums tvirtinama.

Pacituosiu buvusį LR Konstitucinio teismo pirmininką Egidijų Kūrį.

„Tas klausimas teisiškai išspręstas, dabar sujauktas. Ką Seimas padarė – sujaukė mažiausiai teisės teoriją. Įstatymo funkcija yra reguliuoti. Ne konstatuoti, ką padarė šis Seimas, kad praeityje kažkas buvo. ”

Pasirodo Seimas konstatavo net tai, ko teisiškai net nebuvo.

„90 metais valstybės vadovo išrinkimo nebuvo. Seimas veikė pagal tarybinius įstatymus, kuriuose valstybės vadovo nebuvo. AT pirmininkas. ”

Net pagal tarybinius įstatymus iki naujos Konstitucijos priėmimo Landsbergis nebuvo vadovu.

„Teisės aktas paskelbiant vadovu neatitinka paprasčiausio teisės akto apibrėžimo teisės studentų pirmakursių vadovėliuose,” – konstatuoja buvęs Lietuvos Konstitucinio teismo pirmininkas.

Reikia pažymėti – konservatorių politinės jėgos pastangomis Vytauto Landsbergio „įvadovinimo” klausimas Seime buvo keliamas nuolat ir nuolat dužo į Konstitucinio teismo išaiškinimus.

Taip pat reikia pažymėti – 1997 metais vykusiuose prezidentiniuose rinkimuose vienas nemėgstamiausių politinių veikėjų – “faktinis valstybės vadovas” tesurinko 13 proc. rinkėjų balsų ir suprato – teisiškai niekada valstybės vadovu nebūsiąs, todėl įgyvendino viso gyvenimo siekį išlaukęs progos.

Paprastai sakant – pasitvarkė per šį savo “faktiškai” valdomą Seimą. Tai paprasta tiesa, atmetus visus aplink ją besisukančius politinius burtažodžius.

Objektyvu ir tai, kad politinė Lietuva tris dešimtmečius kovojo prieš Landsbergio asmenybės kulto įsigalėjimą ir tik šiais metais konservatoriams pavyko pagaliau sukonstruoti savo pagrindinį politinį MITĄ teisiškai. Ir tik apeinant Konstituciją.

Antra vertus, pats laikas būtų atsakyti į tas “viešas paslaptis” kurios ne vieną dešimtmetį klaidžioja tarp žmonių. Visuomenė turi teisę žinoti atsakymus apie šią valstybės reikšmės “rango” asmenybę ir vertinti.

Privalu atsakyti, ar Vytautas Landsbergis nebendradarbiavo su KGB , pasivadinęs “Dėdule”.

Ar tiesa, kad profesorius jaunystėje sovietų represinėms struktūroms įskundė savo mokyklos draugą nepriklausomybės akto signatarą Aloyzą Sakalą?

Kodėl Sovietų Sąjunga leido iš emigracijos į okupuotą Lietuvą grįžti Vytauto Landsbergio tėvui ir panašias “viešas paslaptis”, kurių ne viena ir ne dvi.

Deja, visuomenei iki šiol pateikiama tik paradinė “sovietų laikų” biografija, kai kita jo gyvenimo pusė – visuomenėje “gyvenančios viešos tiesos” per 30 metų iki šiol nei aptartos , nei paneigtos.

Maža to, Seimo politikai, užuot ieškoję atsakymų į šiuos “pirmų šalies asmenybių rango” asmenybės klausimus vėl įslaptino su KGB bendradarbiavusių sąrašus.. 2015 metais Seimas pratęsė su KGB bendradarbiavusių asmenų sąrašus dar 75 metams. Tai reiškia, kad nei aš, nei mano vaikai šios galimai “baisios” tiesos nesužinos.

Ko bijoma?

Kiek dar mūsų Lietuva stovės pastatyta ant nežinios pamatų?

Po Seimo sprendimo teisiškai įvadovinant Vytautą Landsbergį lyg atsikartoja tolimi dešimtmečių konservatorių pastangų aidai, kuriant profesoriaus asmenybės kultą. Asmens kulto paskirtis – koncentruoti pagrindines politines galias vieno žmogaus rankose, o minint jį pamiršti tuo šimtus tūkstančių atvedusių Lietuvą į laisvę.

Todėl konstitucine prasme, jei šį įstatymą laikome visuomenės susitarimu, Mes nesitarėme dėl Vytauto Landsbergio įteisinimo buvus Lietuvos vadovu..

To negali būti dėl dar vienos priežasties – Vytauto Landsbergio pastatytos lietuviškos Berlyno sienos, iki šiol einančios per žmonių širdis ir protus.

Nuo pat 90-ųjų profesorius, kaip joks kitas politikas, dalino Lietuvos žmones į savus, kuriuos laikė savais ir svetimus, kuriuos laikė svetimais.

Jei anksčiau ženkli Lietuvos visuomenės dalis sau prisitaikė profesoriaus žodžius – „kirmėlynas, šunauja“, tai šiemet Vytautas Landsbergis sieną atnaujino „pamišėliais ir fašistais“.

Gerbiamas profesoriau. Nesame nei pamišėliai, nei fašistai.!

Esame tie, kurie neleis bet kokiai politinei grupuotei ar ideologijai, bet kokiai valdžiai atsisėsti visuomenei ant sprando !