infa.lt

foto: myartprints.co.uk

Anglijoje vyksta labai didelį nerimą keliantis socialinis eksperimentas. Pirmą kartą brandžios demokratijos laikais vyriausybė vykdo agresyvią vietinių gyventojų diskriminacijos kampaniją, rašo britų Express.

Vardan kultūrinės įvairovės leiboristai puola viską, kas kvepia angliškumu. Su pagrindine visuomenės dalimi elgiamasi paniekinančiai, ignoruojamos jos teisės, menkinama jos istorija. Savo žemėje anglai paverčiami antrarūšiais piliečiais.

Šią savaitę šią tendenciją išryškino Abigailės Howarth, gabios paauglės, besikreipusios dėl darbo Aplinkos agentūroje Rytų Anglijoje, tačiau gavusios neigiamą atsakymą, nes buvo per daug balta ir angliška, atvejis. Kreiptasi buvo dėl 13 000 svarų sterlingų stipendijos, kuri buvo skirta tik etninėms mažumoms, įskaitant škotus, velsiečius ir airius.

Tokią socialinę inžineriją Agentūra pateisino tuo, kad mažumoms nepakankamai atstovaujama jos darbuotojų tarpe, ir tai yra įprastas argumentas, kurį biurokratai naudoja visame viešajame sektoriuje, norėdami pateisinti šališkumą anglų atžvilgiu.

Nors Abigailės atvejis sukėlė pagrįstą pasipiktinimą, jis nėra unikalus. Tokia atvirkštinė diskriminacija dabar paplitusi visoje valstybės sistemoje, finansuojamoje tų pačių anglų mokesčių mokėtojų, kurie yra išankstinio institucinio nusistatymo taikiniai, rašo leidinys.

Nors techniškai neteisėta riboti tam tikrų etninių grupių atstovų darbo vietas, rasistiškai nusiteikę komisarai rado būdą, kaip šią problemą apeiti, kurdami mokymo programas, skirtas tik mažumoms. Pagal 1976 m. Rasinių santykių įstatymą leidžiama taikyti rasinius kriterijus priimant į stažuotojus, pavyzdžiui, į tokią darbo vietą, į kurią pretendavo Abigailė.

Tokia praktika įvardijama kaip „teigiami veiksmai”, kuriais siekiama didinti įvairovę ir, vienos leiboristų tarybos žodžiais tariant, „įveikti buvusią diskriminaciją”. Todėl Mokesčių ir muitų tarnyba siūlo etninių mažumų absolventams užimtumo patirties darbo vietas, kurių vertė proporcingai siekia iki 15 900 svarų sterlingų per metus, o Muziejų asociacija rengia dvejų metų etninių mažumų pameistrystės stažuotes.

Taip pat Birmingemo miesto taryba „juodaodžiams ir etninėms mažumoms priklausantiems asmenims” pagal „Pozityvių veiksmų stažuočių programą” skiria 16 000 svarų sterlingų per metus, o „Bangladešo ir pakistaniečių bendruomenėms” – 10 000 svarų sterlingų pašalpą kanceliarijos stažuotojams.

Diskriminacinių mokymo programų taip pat yra ITV, valstybės tarnyboje ir NHS, kuri gali pasigirti „specialiai sukurta ir juodaodžių bei mažumų etninių grupių akušerių poreikiams pritaikyta valdymo tobulinimo programa”.

Praėjusiais metais paaiškėjo, kad Avono ir Somerseto konstebliai (Constab-ulary) atmetė 186 baltųjų vyrų paraiškas, motyvuodama tuo, kad jų ir taip „per daug”. Praėjusį mėnesį Londono meras Kenas Livingstonas taip pat atsisakė pritarti kelioms kandidatūroms į Londono priešgaisrinės apsaugos tarnybą, nes jose dominavo baltieji.

Valstybės nepritarimą pradeda jausti ištisi miestai. Neseniai aštuoniasdešimt administracinių darbo vietų Kalėjimų tarnyboje buvo perkeltos iš Korbio (Northamptonshire) į Lesterį, nes, kaip pripažino Vidaus reikalų ministerija, Korbio gyventojai yra daugiausia „baltieji britai”, o tai yra baisi nuodėmė mūsų daugiakultūrėje visuomenėje.

Skaudi ironija, kad leiboristų vyriausybė, kuri taip audringai pyksta dėl rasinių prietarų, praktikuoja atvirą diskriminaciją milžinišku mastu. Negailestingas susitelkimas į paramą mažumoms lėmė iškreiptą prieš baltuosius nukreiptą rasizmo ideologiją.

Beveik kiekvieną kartą bendraujant su bet kuria valstybės tarnyba dabar išsamiai analizuojama žmogaus etninė priklausomybė. Sukurta didžiulė rasinės lygybės pramonė, kurioje dirba per gerai apmokami popierinių dokumentų tvarkytojai, konsultantai ir patarėjai, neturintys ką veikti, išskyrus naujų skundų išradinėjimą.

Jų veikla primena maoistinę permanentinę revoliuciją. Kadangi šiuo metu per metus imigruoja apie milijoną žmonių, visuomenės sudėtis smarkiai keičiasi. Taigi šioje nesibaigiančių demografinių sukrėtimų aplinkoje rasinių santykių brigada visada galės sugalvoti sau daugiau darbo.

Tačiau prieš anglų kalbą nukreipta diskriminacija kenkia pagrindiniam masinės imigracijos propagandos elementui. Mums nuolat kartojama, kad mums reikia didžiulių užsieniečių srautų, kurie paskatintų mūsų ekonomiką ir užpildytų laisvas darbo vietas, tačiau imigrantų bendruomenėse nedarbo lygis toks aukštas, o įgūdžių taip trūksta, kad jiems reikia rezervuoti dalį mūsų ekonomikos (pašalpoms).

Jei turime išleisti daugybę pinigų mokymo programoms, kodėl kasmet čia kviečiame šimtus tūkstančių atvykėlių iš trečiojo pasaulio ir Rytų Europos?

Ekonomika su šiuo klausimu turi mažai ką bendra. Didžiosios Britanijos kairieji masinę imigraciją ir daugiakultūriškumą pasitelkė kaip taraną, kad sunaikintų visuomenę, kurią jie niekina. Kadaise jie siekė pakeisti mūsų šalį per ekonominę revoliuciją. Tai nepavyko, kai prasidėjo nepasitenkinimo žiema ir žlugo komunizmas. Tačiau demografiniai pokyčiai dėl migracijos pasirodė daug žalingesni.

Džordžas Orvelas (George Orwell) kartą rašė: „Anglija yra bene vienintelė didžioji šalis, kurios intelektualai gėdijasi savo tautybės. Kairiųjų sluoksniuose visada manoma, kad būti anglu yra kažkas šiek tiek gėdingo ir kad tiesiog pareiga yra šaipytis iš kiekvienos angliškos institucijos.”

Būtent toks mentalitetas dabar vyrauja britų valstybės mechanizme. Dėl to mūsų šalis miršta.

Lietuvos valdantieji taip pat gėdijasi savo valstybės ir kalbos – pakanka pažiūrėti kokios vėliavos kabo ekonomikos, teisingumo ministerijų balkonuose, pamatyti kokie įrašai puošia valdininkų Facebook paskyras, prisiminti neseniai priimtas Lietuvių kalbos įstatymo pataisas, kad suprastume, jog esame labai arti, o tiksliau to paties nutautinimo ir nuasmeninimo proceso nešami.

šaltinis: sarmatas.lt