infa.lt

Drakonas mirė. Tegyvuoja drakonas?
ar
Saldi pasaka, mėgstantiems žodžius?

Antroji Lietuva, Nidos [Vasiliauskaitės] asmenyje save pozicionuoja kaip „Laisvės partijos” priešingybę, turinčią/galinčią atimti iš pastarosios ginklus ir pagrindą. Tokia švelni ir pūkuota, kiekvienam žmogui dovanosianti laisvę ir teises. Įgalinsianti individą ir nugalinsianti valstybę.

Žmogus, pagal AL (Antroji Lietuva), tai individas, gyvenantis tik sau ir tik dėl savęs. Kuris nuo nieko nepriklauso ir niekam nepaklūsta (tam ir reikalingas valstybės „nugalinimas” pasak AL).

Tokį žmogų rusai vadina самодостаточный, anglai – self-sustainable. Ką išvertus į lietuvių kalbą reiškia – tvarus. Taip, būtent. Tvarus (gali save aprūpinti viskuo ar beveik viskuo, jam nereikalingi kiti – nei kiti žmonės, nei juo labiau – jokia bendruomenė).

Kažkada Nida rodė į Valstiečius-Žaliuosius ir sakė – ar žodis „žalieji” jums neprimena europinio „žaliojo kurso” su kvotomis ir kreditų sistemomis? O tvarus – ar nėra to paties medžio vaisius? Taip, to žodžio programoje nėra. Bet jį lengva išskaityti iš paties individo aprašymo, kuriam nepagailėta labai daug žodžių. Na bet čia tik filosofija ir prielaidos. Čia tik teorija.

AL sako – partnerystė yra Laisvės partijos ginklas, todėl AL turi jį atimti, nepaliekant LP kozirio. O tai kaip atimti? Nebent tik pačiai AL tą partnerystę ir įteisinti.

Ir čia mes matome, ko verti žodžiai apie demokratiją ir laisvą žmonių pasirinkimą, apie tai, kad žmonės yra protingi ir valdžia neturi už juos spręsti, nes jie patys sugeba tą padaryti.
Kad visos apklausos (paprastai visada kiek įmanoma palankesnės valdžios „naratyvams”) skelbia, jog partnerysčių nepalaiko virš 70 procentų žmonių ir tas nepritarimas auga, kažkodėl AL tai nieko nereiškia.

Esą žmonės bijo be pagrindo. Esą koks skirtumas, su kuo kas gyvens. Mes geriau žinome, kad žmonės neturi bijoti. Tos pačios LP verta minipuliacija.

Partnerystė šiuo metu neįteisinta. Ar tai trukdo Onytei gyventi kartu su Maryte? Ar nė vienas Petriukas iki šiol nemiegojo lovoje su Antanuku? Na kad ne. Tiek seimūnų dukros yra deklaravusios savo sugyventines, tiek patys seimūnai giriasi kokie jie progresyvūs. Ir tos partnerystės dar neįteisintos.

Ir ne, žmonės, pasisakantys prieš partnerystes, bijo ne to, kad du vienodi suguls. Guli tie vienodi nuo senų laikų ir gulės. Ne veltui tie „pagulėjimai” dar Senajame Testamente griežtai apibūdinti.

Žmonės pagrįstai bijo, kad šiandien įteisinta partnerystė rytoj pavirs vienodų ‘santuoka’, o poryt jau ir vaikus jiems leis įsivaikint. Ko pasekoje mes turėsime daug dvasiškai traumuotų vaikų, kurie neturės jokio moralinio orientyro. Ir ne, tai ne liguista žmonių fantazija. Tai gyvenimo įrodyti faktai. Taip buvo visose šalyse, kurios įteisino partnerystes. Žingsnis po žingsnio. Keliai gal kiek skirtingi, tačiau tikslas visuomet tas pats.

Ar mums, ir taip gyvenantiems „moralė – ne šio pasaulio dimensija” atmosferoje to reikia? Ar mums, mūsų ir taip nykstančiai tautai, reikia to?

Žmogus turi teisę žalotis – dar vienas AL argumentas. Taip, įstatymiškai turi tą teisę.

Ar narkotikai žaloja žmones? Žaloja. Tačiau jie uždrausti. O kodėl uždrausti? Nes žaloja žmones. Jiems kenkia. Bet žmogus turi teisę žalotis ir kenkti sau pačiam. Juk tokia AL pozicija.

Ar tai nereiškia, kad AL tyliai, tarp eilučių pasisako už narkotikų legalizavimą? Juk V.Landsbergis sakė – ‘taboka gi neuždrausta. tai kodėl reikia draust narkotikus?”.

Juk tai logiška. Koks skirtumas kuo žmogus save žalos. Ar taboka, ar alkoholiu, ar narkotikais, ar trenksis į sieną motociklu.

Ar tai nėra dar vienas LP punktas, dėl kurio ji plėšosi?

Individo teisė elgtis su savo kūnu kaip nori, skelbia Antroji Lietuva.

Apie abortus nekalbėsiu, nes abortas tai apie dviejų individų teises ir laisves. Vieno individo teisė į laisvę ir neretai atsakomybės nusikratymą, o kito – teisė į išlikimą.

Ar AL, pasisakydama už absoliučią teisę su savo kūnu elgtis kaip nori, kartais nenori pasakyti, kad reikia legalizuoti prostituciją? Juk tai būtų logiška.

Na ir pabaigai pilna vieno AL programos punkto citata.

„3.3.8. Šauktinių armija, ketinimai įvesti visuotinę mobilizaciją: tuo skelbiama, kad asmuo, jo gyvybė, kūnas ir gyvenimas yra valstybės nuosavybė. Šis pranešimas – vienintelis tokio potvarkio motyvas: šauktiniais Lietuva neapginama. Dar daugiau: šauktiniais ji daroma negintina.”

Šis punktas, bent man, gerai iliustruoja tai, kas būna, kai programas kuria teoretikai, galvojantys kad sugeba viską suprasti, yra pajėgūs viską numatyti ir aprėpti, bet realybė pasirodo kitokia.

Deja, tačiau praktika ir teorija skiriasi. Nepasakosiu čia kudloto anekdoto apie tai, kas yra praktika ir teorija, tačiau tokių punktų, tokių momentų, kada teoriškai skamba vienaip, o praktiškai yra visai kitaip, yra ir daugiau, tik čia nebesiplėsiu. Gal kada nors, jei kils diskusija ar tiesiog kils noras panagrinėti programą giliau.

Taigi, 3.3.8. „Šauktinių armija”. Leidžiu sau manyti, kad AL turi omeny ne karinį vienetą, o visą kariuomenę. Nes armija yra tik karinis vienetas, kurių skaičius kariuomenėje priklauso nuo šalies ginkluotųjų pajėgų dydžio.

„Ketinimai įvesti visuotinę mobilizaciją”. Neteko girdėti, kad Lietuvoje būtų ketinama įvesti visuotinę mobilizaciją. Drįstu manyti, kad turima omeny visuotinis (vaikinai ir merginos) šaukimas į kariuomenę. Kaip tą daro Izraelis ar Norvegija.

„mobilizacija skelbia, kad žmogaus kūnas jam nepriklauso ir kad gyvenimas yra valstybės nuosavybė”. Skambūs žodžiai ir nieko kito.

Visuotinė mobilizacija skelbiama tik tais atvejais, kai valstybei iškyla mirtinas pavojus, o ne kai kažkam valdžioje šauna į galvą.

Kaip pavyzdys – dabar vykstantis karas tarp Rusijos ir Ukrainos.

Rusijoje mobilizacija paskelbta dalinė, o Ukrainoje, nors ir vyksta taip vadinama visuotinė mobilizacija, bet realybėje ne tokia plačiai apimtimi, kad paliestų visus žmones, ką mes matome savo gatvėse.

Visuotinė mobilizacija daugelyje šalių vyko Antrojo Pasaulinio karo metu. Ir tai ne visose kariaujančiose šalyse.

„Šauktiniais Lietuva neapginama. Dar daugiau – šauktiniais ji daroma neapginama”. Kas tai iš viso?

1. Pirma – nė vienai šaliai rimto karo metu neužtektų profesionalių karių ir ji būtų priversta mobilizuoti kiekvieną paeinantį.
2. Anta – iš kur toks drąsus teiginys – daroma neapginama. Kas tai per teorija? Kokie rimti karybos istorikai tai teigia? Gal yra pavyzdžių iš istorijos?

O gal yra viskas paprasčiau? Šiuo punktu norima privilioti mamyčiukus, nemokančius išsivirti kiaušinio?

Juk bendras kontekstas koks – išaukštintas ego, individo teisės ir laisvės, nugalinta valstybė… Nuo „laisvės partijos” kraštutinumo – „gp” į kitą kraštutinumą – totali individo laisvė?

Be pareigų?

Jei neapsiskaičiavau, tai bendrą šaknį „pareig” turinčių žodžių AL programoje yra 11.

Ir iš jų 3 – apie tarptautinių įsipareigojimų nutraukimą, du apie įsipareigojimą išsaugoti neskaitmenizuotas paslaugas, vienas – kad valstybė neįsipareigoja mokslui, vienas – kad valstybė neįsipareigoja pirkt ir platint reklamos…

Ir neradau nė vieno punkto, kuris nustatytų kažkokias pareigas individui. Programoje nėra žmogaus pareigų nei bendruomenei, nei valstybei.

Ir čia kyla klausimas – ar individas pajėgus išgyventi be bendruomenės? Be valstybės? Ar individas pajėgus vienas atsispirti viskam, kas ateina – pats vienas?

Ir, kas laukia tautos, kuri nustumta į šoną, į viršų iškeliant žmogų ir jo EGO?

Žmonės jungėsi į bendruomenes, gentis ir galų gale valstybes ne tam, kad taip jau norėjo atsisakyti savo individualių teisių ir laisvių (laisvais nuo tam tikrų įsipareigojimų bendruomenei nėra net Borneo džiunglių gyventojai, tebegyvenantys akmens amžiuje).

O tam, kad tik susivieniję galėjo susikurt patogesnį gyvenimą visiems ir atsispirti išorinėms grėsmėms.