infa.lt

Ukrainos vėliava plevėsuoja virš Tunbridge Wells miesto rotušės, kaip ir ant daugelio bažnyčių ir miestų centrų visoje šalyje. Šis turtingas rajonas buvo vienas dosniausių, siūlančių pagalbą ukrainiečių pabėgėliams, kurių daugiau nei 300 apsigyveno Kento mieste, o tai yra beveik precedento naujausioje Didžiosios Britanijos istorijoje neturinčio gerumo demonstracijos dalis, rašo britų „The Times”.

Vis dėlto, prasidėjus energetikos krizei, kurią daugiausia lėmė karo, praėjusį trečiadienį atšventusio šešių mėnesių sukaktį, padariniai, atsiranda požymių, kad nuotaikos ima kristi. Kyla vis daugiau klausimų: kada šis konfliktas baigsis? Ar kas nors siekia pabaigos? Kas užtikrina politinį vadovavimą, kad mes būtume pasirengę karo laikų aukų lygiui?

„Aš pritariu Ukrainos apginklavimui, bet mane visiškai gąsdina dujų kaina”, – sakė 59 metų Karine Hyde, medicinos praktikos vadovė. „Jaučiu, kad turime galvoti, kaip tai užbaigti, bet nematau pabaigos.”

Hyde ypač nerimauja dėl universitetą baigiančio 21 metų sūnaus. „Daug galvoju apie jo ateitį. Manau, kad esame šiek tiek kalti dėl to, kad pernelyg šloviname ukrainiečius.”

Energetikos krizė, dėl kurios Ofgem energijos bendrovė paskelbė nuo spalio 1 d. 80 proc. padidinsianti viršutinę elektros kainų ribą iki 3 549 svarų sterlingų (4195 eurų), kasdien vis gilėja. Ją lemia kelios priežastys – padidėjusi paklausa iš Azijos, po pandemijos kilę neramumai, lėtėjantis Amerikos skalūnų bumas – tačiau pagrindinė priežastis yra Vladimiro Putino ginklavimasis Rusijos dujų ištekliais.

Penktadienį paaiškėjo, kad netoli sienos su Suomija esančioje gamykloje Rusija kasdien sudegina 8 mln. svarų sterlingų vertės dujų kiekį, kurios anksčiau būtų padėjusios aprūpinti Europos namus elektros energija. Plačiau apie tai…

Tunbridge Wells gali būti vienas turtingiausių Didžiosios Britanijos miestų, tačiau daugybė žmonių gyvena vargingai ir nerimauja. „Turime tris mažus vaikus, todėl statistiškai esame vieni iš tų, kurie gyvena nuo algos iki algos”, – sakė Samas Pointeris, draudimo klientų vadybininkas. „Tai kova. Jei vyriausybė rastų kokį nors būdą, kaip paremti Ukrainą, kad ji rastų taikų sprendimą, būtų puiku. Bet aš neturiu didelių vilčių.”

Praėjusią savaitę Emmanuelis Macronas pasakė „kraujo, prakaito ir ašarų” kalbą, kad sutvirtintų ryžtą prieš žiemos krizę. Plačiau apie tai…

Praėjusią savaitę Ukrainoje viešėjęs Borisas Johnsonas pakartojo šias nuotaikas, sakydamas, kad Didžioji Britanija palaikys Ukrainą, „kad ir kiek tai truktų”.

Už sankcijas atsakingas Ukrainos ambasadorius Oleksijus Makejevas apibūdino pragyvenimo išlaidų krizę kaip kainą, kurią žmonės turi mokėti, kad „galėtų miegoti naktimis”.

Kalbėdamas Kijeve, jis paragino Vakarų šalis laikytis tvirtai. „Žmonių gyvybių kainą ukrainiečiai moka kiekvieną dieną”, – sakė jis. „Tai kaina, kuri mokama už tai, kad jūs Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir Lenkijoje kiekvieną dieną nebūtumėte apšaudomi sparnuotosiomis raketomis. Taigi tai yra… solidarumo prašymas.”

Didžioji Britanija iki šiol buvo tvirta, o Dauningo gatvės pareigūnus nustebino ir sužavėjo visuomenės parama. Tačiau nevairuojamai vyriausybei dreifuojant link žiemos, visuomenė pamažu pradeda suvokti, kokio masto auką jai teks sudėti.

Tačiau ar ne to nori Putinas? Rusijos prezidentas iš dalies apskaičiavo, kad išlepinti Vakarų rinkėjai neturės drąsos patirti savo gerovės pabaigą. Jei jam pavyks metus ar dvejus išlaikyti tą kančią, svyruojančios nuotaikos gali priversti Vašingtono, Briuselio ir Londono vadovus sumažinti savo paramą Volodymyrui Zelenskiui arba pradėti pasisakyti už paliaubas ir leisti Rusijai išlaikyti dalį užkariautų teritorijų.

35 metų Olly Fairhurst gyvena Groombridge netoli Tunbridge Wells. Jis ir jo šeima jau beveik šešis mėnesius savo laisvajame kambaryje apgyvendino mokytoją iš Charkovo Svetlaną ir jos paauglę dukrą.

Jis įsitikinęs, kad privaloma pasipriešinti Putino agresijai, nes tai yra politinis ir principinis reikalas. „Esame kare su geopolitiniu priešu, kuris kėsinasi į viską, kas susiję su mūsų vertybėmis. Rusija turi žlugti. Mes turime nugalėti. Tenka nukentėti, už karus tenka mokėti visiems. Ar verta kovoti šiame? Man atrodo, kad taip.”

Fairhurstas mano, kad vyriausybė turi daug sąžiningiau kalbėti apie tai, kas laukia ateityje. „Kovidą traktavome kaip karą, o dabar tai traktuojama kaip energetikos krizė. Atrodo, tarsi vyriausybė nelaiko karo ir energetikos krizės susijusiais dalykais. Negerai, kad jie mėgaujasi šlove remdami Ukrainą ir leidžia, kad aukos vaidmuo šioje šalyje tektų patiems vargingiausiems.”

Yra požymių, kad, augant karo kaštams šalies viduje, visuomenė pradeda jausti dvejopą požiūrį į sankcijas. Kovo mėnesį „YouGov” atlikta apklausa parodė, kad 48 proc. žmonių pritarė tolesnėms sankcijoms Rusijai, net jei dėl jų padidėtų sąskaitos už energiją, o 38 proc. tam nepritarė. Birželį šis rodiklis pasikeitė: 45 proc. respondentų nepritarė naujoms sankcijoms, o 38 proc. jas palaikė.

Pradėjo keistis ir požiūris į pabėgėlių priėmimą. Į Jungtinę Karalystę atvyko apie 115 000 ukrainiečių, o kiekvieną savaitę jų vis dar atvyksta iki 5 000. Tačiau ketvirtadalis pabėgėlius priimančių asmenų pareiškė, kad po šešių mėnesių norėtų nutraukti šią programą, kai kurie iš jų nurodė pragyvenimo išlaidų didėjimą.

Penktadienio vakarą Hurst Green bendruomenės centre Tandridže (Surrey), dar viename mažame miestelyje, kuriame gyvena itin daug pabėgėlių, britų šeimininkai ir svečiai iš Ukrainos susirinko į anglų-ukrainiečių kultūrinių mainų vakarą. Salėje plevėsavo saulėgrąžų vėliavos, skambėjo ukrainietiška muzika, o pabėgėliai rinkosi prie šaltos krapų ir bulvių sriubos.

Mandi Turner, psichikos sveikatos specialistė, kartu su dviem draugais apgyvendino Liliją ir tris jos vaikus iš Černigovo. „Manau, kad vyriausybei reikia iš naujo įkvėpti žmones, – sakė ji. „Mes visi stojome kaip krizės intervencija. Žmonės norėjo užtikrinti, kad nuo karo bėgantys pabėgėliai būtų saugūs, tačiau iš tiesų nerimauju dėl to, kas bus toliau.

„Būtų keista, jei per tokią pragyvenimo išlaidų krizę žmonės nesirūpintų savo namais. Kyla klausimas, kaip išlaikyti prisiimtą įsipareigojimą pasiūlyti kitiems žmonėms būti saugiems. Medaus mėnuo baigėsi. Tai nauja realybė.”

Kitą mėnesį Didžioji Britanija pasitinka naują ministrą pirmininką, kuriuo tikriausiai taps šaltakraujiškai nusiteikusi Liz Truss, todėl nesitikima, kad mūsų pozicija dėl Ukrainos pasikeis.

Privačiai daugelis L. Truss šalininkų sako, kad ji yra dar griežtesnė Rusijos atžvilgiu nei B. Johnsonas. L. Truss mano, kad po Šaltojo karo Vakarai iš esmės suklydo, manydami, kad Rusija eina negrįžtamu keliu laisvosios rinkos ir demokratijos idealų link.

Ji neketina kartoti šios klaidos. Jai greitai teks priimti sunkius sprendimus. Didžioji Britanija nebeturi ginklų, kuriuos galėtų duoti Ukrainai. Kaip pripažino vienas Gynybos ministerijos šaltinis, realybė tokia, kad Jungtinės Karalystės finansinis indėlis į karo veiksmus baigsis iki metų pabaigos.

Tai reiškia, kad naujajam ministrui pirmininkui netrukus teks spręsti klausimą, ar skirti milijardus svarų sterlingų papildomos paramos tuo metu, kai valstybės finansai patiria didžiulę įtampą.

Ypač nerimą kelia tai, kad atrodo, jog galutinio žaidimo Ukrainoje galimybė yra kaip niekada toli. Taikos derybose pasiekta nedaug. Politikos planuotojai Whitehall’e laikosi nuomonės, kad mes jau sėdime šiame traukinyje, ir, net jei ir norėtume, negalėtume iš jo išlipti.

Lordas Rickettsas, Karališkojo jungtinių tarnybų instituto pirmininko pavaduotojas ir buvęs Didžiosios Britanijos patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, pareiškė:

„Manau, kad užėmėme teisingą poziciją, tačiau niekas nesvarsto, kaip tai gali baigtis ir kokį vaidmenį čia galėtų atlikti Didžioji Britanija.”

„Tikėtina, kad tai nesibaigs kokiu nors 1945 m. stiliaus V. Putino ir Rusijos pralaimėjimu. Nėra kitos išeities, kaip tik stiprinti ukrainiečius kariniu požiūriu ir tikėtis, kad kas nors paaiškės. Nėra jokio realaus ilgalaikio mąstymo apie tai, kur link einame. Ar tai gali tęstis neribotą laiką? Kokiu būdu, mūsų matymu, tai baigsis?”