infa.lt

Kaip praneša Eurostat, Euro zonos tarptautinės prekybos prekėmis deficitas 26,3 mlrd. eurų. Tai reiškia, kad už tokią sumą daugiau prekių nupirkta iš trečiųjų šalių, nei eksportuota į jas.

Eurų zonoje: Pirmasis euro zonos prekių eksporto į kitas pasaulio šalis įvertis 2022 m. gegužės mėn. buvo 248,5 mlrd. eurų, t. y. 28,9 % didesnis nei 2021 m. gegužės mėn.

Importas iš likusio pasaulio sudarė 274,8 mlrd. eurų – 52,0 % daugiau, palyginti su 2021 m. gegužės mėn. ir 2021 m. gegužės mėn. duomenimis (180,8 mlrd. eurų).

Todėl 2022 m. gegužės mėn. euro zonoje buvo užfiksuotas 26,3 mlrd. eurų prekybos su likusiu pasauliu deficitas, lyginant su 12,0 mlrd. eurų pertekliumi 2021 m. gegužės mėn.

Prekyba euro zonos viduje 2022 m. gegužės mėnesį išsiplėtė iki 231,6 mlrd. eurų, t. y. 33,0 % daugiau, lyginant su 2021 m. gegužės mėn.

Ką sako šie skaičiai?

Apie besitraukiančią gamybą, kas nebūtų nuostabu stebint šią beprotišką infliaciją ir gamybos brangimą, arba europietiškų prekių mažėjantį konkurencingumą, o tuo pačiu ir patrauklumą dėl tų pačių priežasčių.

Jei visose pasaulio šalyse infliacija siektų panašų lygmenį – tada galima būtų kalbėti apie pirkėjų nerimą dėl ateities ir pirkimo ribojimą taupant.

Tačiau skaičiai, kalbantys apie tai, kad vidinis ES vartojimas net padidėjo, nebūtinai reiškia realų prekybos apimčių didėjimą – didelė  dalis to padidėjimo (o gal net visas) gali būti įtakota kainų augimo, tai yra infliacijos pasekmės, kai žmonės moka už tai, ko negali išvengti. Pvz dujų, elektros, maisto. Ir tas augimas kai kur siekia šimtus procentų, lyginant su praėjusiais metais.