infa.lt

welt.de nuotr.

Kaip jums patiktų, jei valdžia reikalautų, kad duše praleistumėte ne daugiau kaip penkias minutes arba dalintumėtės vonia  su draugu? Būtent tai šiandien vyksta Vokietijoje, kur energijos normavimas pradeda atrodyti neišvengiamas, rašo Danielis Džonsonas britų leidinio telegraph.co.uk portale.

Lyginant su Vokietijos krize, kurią sukėlė Berlyno priklausomybė nuo Rusijos dujų ir naftos, mūsų pačių (Britanijos) didelės pragyvenimo išlaidos atrodo visiški niekai.

Šią savaitę žemyną apėmė nerimas, kai Rusija užsuko dujotiekio „Nord Stream 1” kraną, neva dėl įprastos techninės priežiūros, kuri truks iki kitos savaitės. Ar Kremlius atnaujins dujų tiekimą? Vladimiras Putinas teigia, kad Rusija vis dar yra „pasirengusi vykdyti savo įsipareigojimus”.

Supanikavo ne tik Vokietijos visuomenė, bet ir jos vyriausybė, svarstydama, kas bus toliau. Dujos saugomos milžiniškuose požeminiuose šaldytuvuose, tačiau jei jų suvartojimas nebus smarkiai sumažintas, jos gali baigtis jau iki sausio mėnesio, rašo straipsnio autorius.

Jei taip atsitiktų, Vokietiją ištiktų didžiausias ekonomikos nuosmukis nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio. Jos ekonomika susitrauktų daugiau nei 12 proc., mašinų gamyba pagrindinėje šalies automobilių pramonėje sumažėtų 17 proc. ir kiltų pavojus net šešiems milijonams darbo vietų.

Vokietijos namų ūkių sąskaitos už kurą jau dabar padidės 2 000 eurų per metus, o vyriausybė parengė planus apgyvendinti miestų seniūnijose žmones, neišgalinčius šildyti savo namų.

Todėl vienas iš Žaliųjų partijos pirmininkų Robertas Habeckas ragina šeimas taupyti. „Niekada gyvenime nesimaudžiau po dušu ilgiau nei penkias minutes”, – pareiškė jis. Energetikos ministras giriasi, kad žiemą visai dienai išjungia šildymą, nes jo niekada nebūna namuose.

Tai vargu ar guodžia šeimas ir pagyvenusius žmones, kurie neturi šiltų ministrų kabinetų, kuriuose galėtų leisti laiką. Tačiau kai kurie namų savininkai jau grasina išjungti daugiabučių namų šildymą, o vietos valdžios institucijos net išjungia gatvių apšvietimą.

Anksčiau vokiečiai pamokslavo savo kaimynams apie aplinkos apsaugą. Dabar šios paskaitos nutrūko. Iškastinis kuras, pavyzdžiui, dujos, vėl laikomas švariu, o anglimi kūrenamos elektrinės vėl pradėjo veikti.

Dėl prieš dešimtmetį priimto pražūtingo sprendimo atsisakyti branduolinės energijos, dėl kurio Vokietija tapo visiškai priklausoma nuo Rusijos, bręsta drama. Kadaise dievintos Angelos Merkel reputacija dabar sudraskyta į gabalus, o du trečdaliai rinkėjų smerkia Olafą Scholzą už nesugebėjimą užtikrinti energetinio saugumo.

Visas Vokietijos politinis isteblišmentas yra įsivėlęs į melą apie aplinkos saugą. Net paprastai klusni spauda negali ignoruoti akivaizdžios dviveidystės to elito, kuris visoje Europoje skelbia anglies dioksido neutralumo principą, o pats žengia priešinga kryptimi.

Tokia kolektyvinė veidmainystė neapsiriboja vien energetikos politika. Liedamas krokodilo ašaras dėl karinio konflikto M. Scholzas ir jo koalicija bando gelbėti savo kailį ir iš esmės stumia Ukrainą po traukiniu. Išskyrus keliolika haubicų, Berlynas apskritai netiekia Kijevui sunkiosios ginkluotės ir nedidina jos gamybos apimčių.

Vasario mėn. plačiai išreklamuotas O. Scholzo karinių išlaidų didinimas patyrė visišką fiasko. Kitais metais bus dar labiau sumažintos išsekusios Vokietijos ginkluotosios pajėgos.

Net karingai nusiteikusi užsienio reikalų ministrė Annalena Berbock skėsčioja rankomis ir rypauja: „Nieko negalima padaryti. Dėl normavimo perspektyvos jau sumažėjo visuomenės parama Ukrainai. Maisto ir energijos kainos toliau kyla, o 38 proc. vokiečių mano, kad baudžiamieji veiksmai prieš Rusiją nereikalingi.

Scholzas bando prisigerinti NATO sąjungininkams, ir Putinui, tačiau tuo jis neužsitarnavo jų pagarbos. Tuo tarpu Šolzo vadovaujama Vokietija šiuo metu yra niekinama ir įtarinėjama negeru daug labiau, nei bet kada anksčiau, pradedant nuo 1945 m.

Arba Berlynas patirs didžiulę nesėkmę, kurią lydės valdančiosios „šviesoforo” koalicijos žlugimas, arba kapituliuos prieš Putiną.

Praėjusią savaitę Scholzas ir jo kolegos džiaugėsi Britanijos premjero Boriso Johnsono žlugimu.

Tačiau Vokietijos kancleris gali susidurti su tuo pačiu košmarišku scenarijumi, o jo džiaugsmas gali būti trumpalaikis.

Kadaise Vokietija žavėjosi, jai pavydėjo ir ja gėrėjosi. Dabar tai yra klasikinis pavyzdys to, kokią didelę žalą gali padaryti klaidinga užsienio ir energetikos politika.