infa.lt

Tolerancijos sąvoka žengia vis toliau, „tolerastų” pastangomis plėsdama savo ribas. Žodžių savokų aiškintojai, savo suvokimą įteisina teismų sprendimais, nekreipdami dėmesio į faktą, kad jos yra išaiškintos enciklopedijose.

Pati tolerancija nustoja toleruoti kitą nuomonę ir stengiasi ją paversti baudžiamuoju nusikaltimu. Ne suprasti ir įsigilinti į tai, ką žmogus nori pasakyti, o tiesiog įrodyti, kad tai, ką jis viešai nesislėpdamas pasakė – yra nusikaltimas.

Labai simboliška, kad tai, kaip taisyklė, daugumoje atvejų vykdo tie, kurie iš kitų nuolat reikalauja tolerancijos savo pačių pažiūroms, elgesiui ir net siekiams, kurie iškrenta iš prigimtinio normalumo ribų.

Tuo netruko įsitikinti ir viena iš Lietuvos Konstitucijos kūrėjų, buvusi Aukščiausio tarybos deputatė Zita Šličytė po savo kalbos Kovo 11-ąją.

Reikalaujantys iš kitų tolerancijos, tačiau netoleruojantys kitų nuomonės apie save – padavė skundą policijai, teigdami, kad Zita Šličytė juos įžeidė, diskriminavo dėl seksualinės orientacijos ir viešai žemino, bei kitaip pažeidė jų teises.

Jie kreipėsi į policiją, prokuratūrą ir vėliau į teismą, kur bandė įrodyti minimus teisininkės „nusikaltimus”.

Visose minėtose institucijose jų pareiškimai buvo atmesti, su nuoroda, kad nėra nusikaltimo sudėties, todėl tyrimai dėl Zitos Šličytės pasisakymo Kovo 11-osios salėje nebuvo pradėti.

Reikia pastebėti, kad jos pasisakymu dalijosi visa Lietuva, ir dėsninga, kad LRT vėliau tą tiesioginės transliacijos dalį iškirpo. Tik per vėlai, žmonės jau spėjo atsisiųsti ir pasidalinti – medžiaga plačiai paplito, kas sudavė stiprų smūgį valdančiųjų įvaizdžiui.

O, kadangi valdančiųjų tarpe yra tokia „Laisvės” partija, kuri laisvę traktuoja labai savotiškai ir sau naudinga linkme, ką ne kartą įrodė „Laisvės” partijos vicepirmininkas ir tuo pačiu Vilniaus meras Remigijus Šimašius, sistemingai drausdamas kitaip nei jis pasaulį matančių žmonių mitingus – labai gali būti, kad ji ir inicijavo tą teisminį Zitos Šličytės persekiojimą.

Prokurorai vakar pranešė, kad pradėjo ikiteisminį tyrimą (ką anksčiau buvo atmetę) prieš Zitą Šličytę, jos pasisakymo š.m. kovo 11-ąją, atžvilgiu.

Pasak prokuratūros, „tyrimo metu bus siekiama nustatyti, ar Z. Šličytė, Lietuvos Respublikos Seime vykusio viešo iškilmingo renginio metu sakydama kalbą, galimai siekė diskriminuoti žmonių grupę dėl seksualinės orientacijos bei viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą bei išsakė tikrovės neatitinkančią informaciją apie homoseksualius asmenis.”

Ir čia pat paaiškino, kodėl anksčiau nepradėtas ikiteisminis tyrimas, atmetus kaltinimus – vis tik bus pradėtas.

Pasirodo, tolerantiški asmenys toliau demonstruoja savo toleranciją, siekdami trūks plyš nuteisti Zitą Šličytę, todėl padavė skundą jau į aukštesnę teisminę instanciją, kuri panaikino ankstesnius teisėsaugos institucijų – policijos, prokuratūros ir apylinkės teismo nutarimus atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

Kaip rašoma prokuratūros pranešime:’

„Ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 169 str. ir 170 str. 2 d. pradėtas vykdant Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuria buvo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo, Vilniaus apylinkės prokuratūros bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.”

Taip plečiantis tolerancijos sąvokos aiškinimo riboms, neužilgo galime sulaukti meto, kai žodis „tolerancija” savo prasme susitapatins su „teroru”, – teisminio persekiojimo iki pergalingos pabaigos teroru, kurį geriausiai gali vykdyti būtent valstybinės institucijos turinčios poveikio svertus teisminei sistemai. Juk teisėjai yra ne renkami, kaip Vakaruose – jie skiriami.

Ir čia gali būti silpniausia teisminės sistemos vieta.

Tačiau pirmųjų instancijų sprendimai duoda pagrindo tikėtis, kad tai, ką išsakė Zita Šličytė yra faktas, nurodantis ne į seksualines mažumas, o į Lietuvos politikos klystkelius, kuriais pastaraisiais metais klaidžioja Seimo valdančioji dauguma ir jos Vyriausybė.

Zitos Šličytės pasisakymas kovo 11-ąją: