infa.lt

Facebook nuotr.

Kiekviena karta jaučiasi vis pranašesnė. Vos baigę mokyklą mokiniai pradeda sakyti – o kai mes buvom 5 klasėj, taip nedarėm

Žinoma, kartos šiek tiek skiriasi, bet mane seniai neramina tai, kad pastaruoju metu viešojoje erdvėje reiškiasi neproporcingai daug traumuotų jaunuolių ir vyresnių. Nereikia būti baigusiam psichologiją, kad iš laikysenos, elgesio, aprangos, kūno kalbos atpažintum, kad su tuo žmogumi ne visai gerai. Jų yra tarp mokslininkų, menininkų, visuomenės veikėjų ir politikų.

Žinoma, traumą galime patirti kiekvienas, tačiau viena yra patirti, kita – ją įteisinti. Ką matau? Matau, kad dauguma tas savo traumas yra pavertę vertybėmis ir jie iš anksto eina jas išstatydami kaip skydą ir bandydami visuomenei primesti kaltę.

Tokių infantilių žmonių vertė – ne sugebėjimai, ne talentai, tačiau paslėpta ir kartu afišuojama trauma, kurios jie negali atsisakyti. Jų gyvenimai tokie tušti, kad be savo trauminių patirčių jie nieko vertingo nemato, todėl laikosi jų įsikibę.

O jei dar pagilinti – paprastai traumas patyrę žmonės išvysto supratimą ir užuojautą, nes jie supranta. Šitie jaunuoliai užjaučia tik save, tiesa, jie mėgsta viešas akcijas ir ką nors gelbėti, tačiau tai ne empatija – nes užuojauta būna selektyvi ir stipriai surišta su galios centru.

Kitaip sakant, išjungus televizijos kameras, empatija baigiasi arba tik ten,kur galiu būti pamatytas ir įvertintas, būsiu aktyvus užjausdamas. Atvirkščiai, kur nesiekia jų interesai, jie rodo ligotumo požymius – tampa agresyvūs ir chamiški, empatijos kaip nebūta.

Per audringas visuomenines akcijas vis tiek centre lieka jie ir jų trauma. Todėl galima numanyti, kad iš tikro tie jaunuoliai jokių esminių traumų nepatyrė – norėdami jaustis vertingi jie įsikalbėjo ir išpūtė savo patirtis šeimose, mokyklose, tarp draugų iki Hirosimos tragedijos dydžio.

Ir štai tokie amžini paaugliai, kuriems reiktų gerti valerijoną, tapti vyrais ir moterimis, pristatomi sektinomis asmenybėmis, specialistais ir pavyzdžiais.

Žinoma, yra 99 būdai kaip durniuoti, tačiau šiuo atveju tampa pavojinga, nes tokių infantilių tatuiruotų kompleksuotų individų armija ima dominuoti ir jie taikosi valdyti valstybę, tvarkyti viešuosius reikalus ir t.t..

Dar blogiau, kad ta nevisavertiškumo pojūčio stigma tampa vienijančia grandimi, nustatant, kas yra savas, kas turi teisę kalbėti ir t.t. Žinoma, dėstau grynai subjektyviai, tačiau tai yra blogai, nes tokie žmonės nesugeba ne tik adekvačiai suvokti pasaulį, bet nesugeba atskirti balto nuo juodo.

Galite netikėti, tačiau turbūt nesiginčysite, kad biurokratija visose srityse didėja. Tai yra pasekmė – tokie traumuoti žmonės stengiasi suvaldyti pasaulį, todėl forma ima viršų prieš turinį.

Kitaip sakant, svarbu tampa tai, kaip projektas parašytas, visai nebesvarbu kaip jis išpildytas ir ar išvis jis turi kokią nors vertę.

Svarbu, kaip kažkas pristatoma, o ne kas yra iš tikro. Tokiu būdų tie infantilūs ir traumuoti žmones velka visus į formalų iliuzijų pasaulį, kur gyvenimas ir tvarka užtikrinama tik popieriuje.

Pirmą kartą šis tekstas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje