Liberalizmas, nacionalizmas, marksizmas ir kitos Naujųjų laikų filosofijos atsirado kada? – Prieš kokias penkias minutes, jei lyginsime su tradicinių istorikų tvirtinimais, jog Platonas ir Aristotelis žmonijos pasaulėžiūrą formavo ilgus šimtmečius. Ir visus tuos šimtmečius buvo normalu, jog idėjos yra pirminės, o pas mus žemėje materializuojasi tik jų atspindžiai. Kad materijos netgi ir nėra kaip po tokios, yra idėjos, sutankėję, nusileidę į mūsų pasaulį tiek, kad sustingo į objektus, prisiėmė sau tam tikras formas. Materijos be pirminės idėjos nėra ir būti negali!… jei diskusijos buvo, tai apie tai, ar idėjos amžinos ir dvasia išlieka, kai daikto/kūno nebe lieka, ar, daiktui/ kūnui išnykstant, išnyksta ir be formos likusi jo dvasia?
O tiek liberalai, tiek marksistai komunistai pasirodė esą tokie materialinių gėrybių mėgėjai, garbintojai ir kaupėjai, jog jie viskam kitam paprasčiausiai net laiko negaišta – idėjas, dvasią, visą nefizinį pasaulį paprasčiausiai nubraukė. Ne tik jis jiems pasirodė nevertas dėmesio, bet jo paprasčiausiai nėra, jei jų klausiate. Ir jei neklausiate, jums į galvą vis tiek kalama, jog yra tik materija, iš kurios visos gėrybės ir kyla, materija yra viso ko pradžia ir pabaiga.
Pagal protestantus, dievas išskiria išrinktuosius, apdovanodamas juos turtais… Pagal komunistus irgi labai svarbu materialinės gėrybės – jas išdalinti visiems po lygiai ir bus rojus žemėje. Kai tuo tarpu mokslas jau atmerkė akis tiek, jog pamatė – materijos iš tikro nėra. Yra pavieniai atomai ir daugybė daugybė tuščios erdvės… Ir tik idėja, jog čia turėtų būti stalas ar kėdė leidžia mums toje vietoje stalą ar kėdę pamatyti, po užpakaliu pajusti – juokinga pasidaro, kai suvoki!… Ir suvokiam jau lygtai. O gyvenam vis tiek, materijos egzistavimu, materijos svarbumu, materialumo pirmenybe visam kam ir t.t. persiėmę: taip ir ne kitaip.
Ir nepanašu, kad kažkas keistųsi.
Nes žmogus bijo tuštumos – neaiškumo, neturėjimo, nežinojimo… Nebuvimo ( t.y. mirties). Paprastai būna taip, jog negalime pakelti išorėje to, ko yra labai daug – per daug – mūsų viduje. Šiuo atveju išeina, jog esame tušti iš vidaus, ir, jei dar ir iš išorės pripažinsime mus supančią tuščią erdvę, tai jau taps per daug panašu į išnykimą, išsisklaidymą ir nebuvimą iš viso. Todėl iš visų jėgų kuriame pilnumos – objektų, daiktų, materijos ir pan. gėrybių iliuziją aplink mus ir jos taip stropiai laikomės – lyg mūsų gyvenimas nuo to ir priklausytų… O tuo tarpu materialistai randa sau naudą jau net tame, kad žmones įtikinti, jog tikrai, viskas neegzistuoja, viskas – tik iliuzija: kam jums eiti, gyventi, patirti pasaulį? – visą šitą galite ir iš patogios kėdės prieš kompiuterio ekraną daryti taip pat sėkmingai… Dar kokius 4D akinius pamėtėsime kiekvienam, ir nereiks jums nieko, nuo gimimo iki mirties, nardykite iliuzijose mėnesinį bilietą tam pas mus nusipirkę…
Kuo daugiau žmonių tuo patikės, jog pasaulis tas pats, jei ir tik per akis ir smegenis patirtas, tuo daugiau erdvės planetoje, gamtos, švaros išteklių liks tiems, kurie šitą planą užmanė ir sėkmingai baigia mus visus įtikinti, jog nieko baisaus virtualioje erdvėje pasiklysti visiems laikams: kam jums skausmo, įtampos ir panašių patirčių? – žinoma, kam, jei žinote tik nekrofilinį – ligų, netekties, sugriovimo skausmą, o kūrybinių kančių, ieškojimo, pastangų suprasti, sukurti – biofilinio skausmo – niekada nepatyrėt…
Ir savęs niekada nepaklausėt, o gal pats protas yra mumyse iliuzija? Ir patyliukais verčia iliuzija visą kitą pasaulį mūsų akyse, o jei ne tom vienintelėm akim žiūrint,o. pvz. širdimi, dvasia, gal viskas aplink gražiai sau objektyviai egzistuoja?
Bet ne, leidžiamės įeinami ir perimami bendrinių idėjų, energijų – šeimos, giminės, tautos, partijos, religijos…Mokslo, ideologijos, masinės informacijos priemonių – jei atimti visa tai, kas mumyse yra kaip ir visuose kituose, kas iš kitų, tai nieko absoliučioje daugumoje iš mūsų ir neliktų… Kai iš vidaus mums irgi priklausytų turėti labai konkrečius dalykus: kad žemėje ( ar iš žemės) padarytas kūnas gyventų, jis turi turėti sielą – be energijos nei aparatai veikia, nei augalai auga ar gyvūnai gyvena. Kitaip viskas tiktai egzistuoja, laukime, kol kuri nors – kokia nors – jėga jais pasinaudos savo reikalams.
Jei gyvūnų ar augalų rūšys turi vieną bendrą sielą, į kurią ir grįžta, kad vėl iš jos išsiskirtų gimimui, tai žmonių sielos, iš seno, pagoniškais laikais, kaip suprantu, po kūno mirties likdavo netoliese savų namų, savo kaimo, genties, giminės. Iš čia tradicijos su jomis – protėviais – tartis, jas maitinti, prašyti apsaugos ar palaiminimo… O atėjus laikui – atsiradus progai – jos gimdavo vėl, kaip savo pačių proanūkiai ar proproanūkiai. Todėl buvo prasmė kaupti turtus giminei, kurti planus, siekiančius toliau, nei vieno žmogaus amžius, rūpintis aplinka – žeme, miškais – ne tik kad viskas saviems atitekdavo, bet ir pačiam, kad nereiktų į plyną vietą grįžti.
Žemėje dar yra vietų, kur šitokia sistema egzistuoja, jos laikomasi. Gimstama gal ir ne visai į savą giminę, bet, pvz, pereitas gyvenimas prisimenamas, kaip buvęs visai neseniai…. Nors, kokie nors šių dienų piniguočiai gal irgi, kažkokius specifinius ritualus dar žino ir vykdo, kad, pvz, Rotšildams gimtų tiktai Rotšildai ir niekas kitas…
(laukite tęsinio)
→ PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai. → Naujienlaiškis
261
Leidžiama ...
Gerai užkabinta! Šaunuolė autorė!
Pagal jogą, jei šiame gyvenime esi Rotšildas, tai kitam būsi vergas ir per daug reinkarnacijų vėl sieksi būti Rotšildu, ir taip ratu kol suprasi kaip tai beprasmiška ir nestosi į savęs pažinimo dvasinį kelią.