infa.lt

1899 m. Tedis Ruzveltas Čikagoje pasakė kalbą, kurioje išaukštino vadinamojo „įtempto gyvenimo” privalumus.

„Teisingas gyvenimas, kupinas triūso ir pastangų, darbo ir kovos; skelbti tą aukščiausią sėkmės formą, kuri pasiekia ne žmogų, trokštantį tik lengvos ramybės, bet žmogų, kuris nevengia pavojų, sunkumų ar atkaklaus triūso ir kuris iš to finiše iškovoja nuostabų triumfą”, – sakė Ruzveltas.

Ruzveltas, tipiškas „arenos žmogus”, gyveno įtemptą gyvenimą, kupiną rizikos, tvirto savarankiškumo ir atsidavimo pagrindinėms vertybėms. Jo viso gyvenimo nuotykių kulminacija tapo prezidentavimas Jungtinėse Valstijose.

Šiandien pernelyg daug vyrų gyvena šiuolaikinį „įtempto gyvenimo” variantą, kurį tiksliau būtų vadinti „stresiniu gyvenimu”. Vietoj nuotykių jis pasižymi pervargimu. Vyrai yra pririšti prie darbo stalo, prirakinti prie išmaniųjų telefonų, o nuo sekančios nerimo dozės juos skiria tik vienas pyptelėjimas ar skambutis. Juos užgriūva nemėgstama karjera, nereikalingų jiems daiktų pirkimas, norint padaryti įspūdį žmonėms, kurie jiems nerūpi (arba kurių jie net nepažįsta). Ir jie kenčia nuo viso to pasekmių.

Daugiau nei šeši milijonai JAV vyrų kenčia nuo depresijos. Nuo 2000 m. vyrų savižudybių skaičius smarkiai išaugo, o 2017 m. vyrai nusižudė 3,5 karto dažniau nei moterys. Maždaug vienas iš penkių vyrų per gyvenimą įgyja priklausomybę nuo alkoholio. Vyrų psichikos sveikatos tendencijos ir toliau krypsta į blogąją pusę.

Išsekęs, prislėgtas, neramus, ieškantis – ką dar gali jausti bėgdamas žiurkių lenktynėse? Kaip man žinoti? Daugelį metų bėgdavau, kad neatsilikčiau nuo gaujos. Nuo aukščiausios teisės mokyklos iki aukščiausios advokatų kontoros, dėl ko pas mane atsirado per didelis namas ir per mažai laiko viskam kitam, kas turėjo būti.

Kas pasikeitė? Visa tai mane vos nesugniuždė. Bet jaučiuosi esantis vienas iš laimingųjų. Kai priartėji prie dugno, tau suteikiama galimybė aiškiai pamatyti, koks likimas tavęs laukia. Krisdamas, o ne likdamas plūduriuoti autopilotu, turėjau galimybę pakoreguoti kursą, kol dar netapo per vėlu.

Mano apsauginis tinklas? Aš atradau minimalizmą, kuris leido man atrasti erdvės ir laiko, būtino siekti dalykų – sakydamas „dalykų” turiu omenyje patirtį, santykius, įsitikinimus ir vertybes – kurie yra būtini, kad gyvenimas būtų turiningas ir visavertis.

Atkakli kelionė minimalizmo link
Tačiau tiesa yra ta, kad minimalizmo neatradau. Tai padarė mano žmona, o paskui supažindino mane su juo… vėl ir vėl, kol jis prilipo. Be to, kad esu linkęs medžioti naujus blizgančius daiktus, esu gana užsispyręs. Ilgainiui mano ego ir savivertė buvo susieta su tuo, ką turiu, o ne su tuo, kas esu. Mano žmona tai suprato ir įžvelgė minimalizmą kaip išeitį, bet aš priešinausi.

Minimalizmas atrodė kaip keista idėja, kurią propaguoja žmonės, susitaikę su spartietiška egzistencija baltoje erdvėje. Atrodė, kad jis neturi spalvų ir įspūdžių, kuriuos popkultūra, rinkodara ir socialinė žiniasklaida skelbė kaip esminius šiuolaikinio gero gyvenimo elementus.

Ir, jei atvirai, kaip matyti iš „Facebook” puslapių, grupių ir komentarų temų, susijusių su minimalizmo judėjimo nariais, atrodė, kad daug daugiau moterų nei vyrų pritaria minimalistiniam gyvenimui.

Nors minimalizmo pažadai ir principai man patiko, aš jo nepriėmiau, daugiausia dėl to, kad mano, kaip vyro, tėvo ir dirbančio profesionalo identitetui kilo grėsmė. Kodėl turėčiau pasitenkinti mažesniu, kai visuomenėje viskas rodė, kad turėčiau siekti daugiau?

Taip, šie jausmai, tiesa, senamadiški ir net nesusiję su mano aplinkybėmis, nes mano žmona yra lygiavertė mano partnerė (ir dar daugiau) visais mūsų santuokos aspektais, įskaitant mūsų finansinį indėlį į namų ūkį.

Nepaisant to, šie jausmai (kad ir kokie neracionalūs jie būtų) yra tikri, todėl nematau prasmės apsimetinėti, kad yra kitaip. Visada didžiavausi savo gebėjimu paprasčiausiai įveikti bet kokį iššūkį, todėl kvailai tikėjau, kad minimalizmo puoselėjimas kelia pavojų mano tapatybei, nes rodo pasauliui pažeidžiamumą. O pažeidžiamumas, bent jau iki Brené Brown eros, nebuvo tai, ką aš komfortiškai jausčiau jį demonstruodamas.

Prireikė laiko, gilinimosi ir apmąstymų, bet galiausiai įveikiau pasipriešinimą, sumažinau išlaidas ir pradėjau suvokti gyvenimo, turint mažiau, privalumus. Tapau geresniu vyru, tėvu ir specialistu – geresniu žmogumi. Esu kur kas labiau čia, sąmoningesnis ir laimingesnis.

Dėl manyje įvykusios transformacijos priėjau išvados, kad minimalizmo reikia didesniam skaičiui vyrų.

Hedoninio smagračio pavojai
Pernelyg daugelis iš mūsų vejasi vaivorykštes, kurių niekada nepasieks. Siekiame ir griebiamės už vis daugiau, bet kad ir kaip toli nueitume, tai neveda į laimę. Kiekvienas naujas pasiekimų lygis tampa nauju atskaitos tašku, o ne finišu pasiekus laimę.

Daugelis tiki, kad materialus turtas – namas, automobilis ar naujas golfo lazdų rinkinys – suteiks pasitenkinimą, tačiau, išskyrus trumpalaikį džiaugsmą, tai visada baigiasi apgailestavimu. Kai kurie iš mūsų galvoja: „tik jei gausiu paaukštinimą…” arba „kai sutiksiu savo svajonių žmogų…”, tačiau mūsų laiminga ateitis nesusiklosto taip, kaip tikėjomės. Autorius Talis Ben-Šaharas (Tal Ben-Shahar) tai vadina „atvykimo klaida”, t. y. įsitikinimu (beveik visada klaidingu), kad kai pasieksite tam tikrą tašką, būsite laimingi.

Trumpai tariant, mes nuolat lekiame „hedonistiniu bėgimo takeliu” ir nieko nepasiekiame. Mes tik prisitaikome prie naujų aplinkybių ir toliau ieškome daugiau. Tačiau „bėgimo takelis” kaip metafora neperteikia visos istorijos. Jei esate ant bėgimo takelio, galite tiesiog nuo jo nulipti.

Įklimpimą žiurkių lenktynėse geriau apibūdina sąvoka kaip pririšimas prie „hedoninio smagračio”. Smagratis – tai sunkus, sumontuotas ratas, kuriam pastumti reikia daug pastangų. Stumiant smagratį toliau, jis greitėja ir galiausiai įgauna galingą pagreitį. Norint jį sustabdyti, reikia milžiniškų pastangų.

Gyvenimas, kurį pagyvina siekis gauti daugiau pinigų, turto ir socialinio statuso, yra svaiginantis gyvenimas ant smagračio. Jis sukasi ratu, vis greičiau ir greičiau, bet niekada nepriartėja prie laimės ir pasitenkinimo. Viskas eina ratu.

Gyvendamas minimalesnį gyvenimą, galėjau sustoti ir apsidairyti. Supratau, kad vis dar noriu „daugiau”, tik jau kitokio pobūdžio. Tuo metu to nežinojau, bet vienas britų filosofas beveik prieš 100 metų nurodė būtent tai, ko ieškojau.

Gyvenimas, kupinas džiaugsmo
Bertrandas Russellas buvo vienas įtakingiausių XX a. filosofų. Jis užaugo turtingoje šeimoje Jungtinėje Karalystėje, tačiau paauglystėje sirgo gilia depresija – net balansavo netoli savižudybės.

Nepaisydamas depresijos, jis sėkmingai pasiekė suaugusiojo amžių. Besižvalgydamas po pasaulį jis pastebėjo, kad daugelis jo sutiktų turtingiausių žmonių taip pat buvo nelaimingiausi, nors tuo metu jam tai atrodė nelogiška. Tai jį suglumino ir jis ėmėsi ieškoti paaiškinimo. 1930 m. jis atskleidė savo atradimus pasauliui klasikinėje knygoje „Laimės užkariavimas” (The Conquest of Happiness), kurioje Russellas bandė paaiškinti pagrindines tiek laimės, tiek nelaimės gyvenime priežastis.

Visų pirma Russellas nustatė, kad bendras laimingo žmogaus požymis yra „džiaugsmas”. Pagal apibrėžtį „entuziazmas” reiškia „entuziazmą, veržlumą, energiją ir susidomėjimą”. Russellui gyvenimo džiaugsmas reiškė gyventi energingai, domėtis aplinkiniu pasauliu, ieškoti nuotykių ir gyventi su entuziazmu. Pasak Russello, „alkis maisto atžvilgiu, džiaugsmas gyvenimo atžvilgiu”.

Tuo metu neturėjau tam tinkamo žodžio, bet žvelgdamas atgal matau, kad būtent azartas buvo tas ingredientas, kurio trūko mano gyvenime, kai jis buvo monotoniškiausias. Dienos vilkosi, o metai, atrodė, skrieja pro šalį. Daugiau laiko praleidau žiūrėdamas į ekraną, nei vertindamas tikrojo pasaulio stebuklus. Ambicijos ir vartojimas užtemdė mano gebėjimą matyti kitas galimybes.

Pasirinkęs minimalistinį gyvenimo būdą pradėjau suvokti, ko man trūksta
Kaip šeima sumažinome savo turtą ir finansinius įsipareigojimus. Sumažinome savo verslą, atsisakėme fizinės biuro erdvės ir perėjome prie virtualios darbo aplinkos. Taip atsirado erdvės ir laiko, todėl galėjau užsiimti mėgstama veikla lauke ir iš naujo atrasti aistrą gyvenimui. Pradėjau gyventi su didesniu užsidegimu ir niekada nebesigręžiojau atgal.

Žinau, kad su šiomis problemomis kovoju ne vienas. Yra daugybė vyrų, kurie jaučiasi pervargę, persitempę ir dreifuoja per savo dienas. Jie jaučiasi vangūs nuo visuomenės jiems primestų lūkesčių naštos. Minimalizmą jie mato kaip išeitį, bet negali sukaupti jėgų imtis pokyčių, būtinų jų gyvenimui pakeisti.

Akivaizdu, kad moterys taip pat susiduria su šiomis problemomis, ir tikiuosi, kad jos gali pasimokyti iš mano klaidų. Vis dėlto, jei mano paties užsispyrimas yra koks nors rodiklis, ir atsižvelgiant į stulbinamai didėjantį vyrų psichikos sveikatos sutrikimų skaičių, reikia pranešimo, skirto labiau vyrams.

Transformacija nėra lengva. Tai žinau iš patirties. Tačiau galiu tvirtai pasakyti, kad yra tik vienas kelias išsivaduoti iš hedoninio smagračio – atlikti tikėjimo šuolį ir pereiti į minimalistinį gyvenimo būdą. Atgavę pagrindą, suprasite, kad viskas, ko siekėte anksčiau, niekada nepadarys jūsų laimingų.

Galbūt pirmą kartą aiškiai pamatysite, kad interesas ir džiaugsmas gyvenimu kyla iš paprasčiausių malonumų.

Jay Harringtonas yra autorius, teisininkas, tapęs verslininku, jo tinklaraštis „Life and Whim”. Su žmona ir trimis mažomis mergaitėmis jis gyvena šiaurės Mičigane.