infa.lt

asociatyvi nuotr.

Straipsnis apie Vokietijos žiniasklaidos situaciją, iš kurios galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje padėtis šioje sferoje yra analogiška, ir, greičiausiai, žodžio ir spaudos laisvės (tikros laisvės) era Europoje artėja prie pabaigos. Straipsnio autorius Michael Kasper aprašo dvi žiniasklaidos grupes, iš kurių viena stengiasi nušviesti įvykius kaip juos mato, o kita taip, kaip yra naudinga valdžiai, nes dėl žemiau aprašytų priežasčių palaiko valdžios vykdomą politiką, tai yra – realiai yra jos informacinė rėmėja.

Ar spauda yra pagrindinė grėsmė žodžio laisvei?

Penktasis Pagrindinio įstatymo straipsnis (Vokietija) teigia: „Kiekvienas turi teisę laisvai reikšti ir skleisti savo nuomonę žodžiu, raštu ir vaizdine forma bei laisvai gauti informaciją iš viešai prieinamų šaltinių. Garantuojama spaudos laisvė ir radijo bei televizijos reportažų laisvė. Cenzūra neleidžiama“. Tačiau šis principas jau seniai nebeveikia. Bet kitaip nei Kuboje, Irane ar Saudo Arabijoje, Vokietijos Federacinę Respubliką valdo ne vien politikai, o kairiųjų žurnalistų ir palankiai jų atžvilgiu nusiteikusių valstybės veikėjų konglomeratas. Kartais tempą užduoda politikai, kartais – žurnalistai, o demokratijai kelia nerimą tai, kad vyraujanti politika ir didelė žiniasklaidos dalis dažnai suranda ideologinį sutarimą.

Kiekvienas, kuris sutrikdys šią nesveiką žurnalistų ir politikų tarpusavio sąveiką, pajus sutelktą žiniasklaidos galią. Dominuojančios spaudos akimis, žodžio laisvė turėtų būti gerbiama tik tada, kai kritikai ar diskreditacijai pasmerkiami tie, kurie ignoruoja arba palieka kairiosios nuomonės „koridorių“. Tačiau aukomis tampa, toli gražu, ne tik asmenys, nepriklausantys žiniasklaidos redakcijoms, o dažnai ir kolegos, kurie nesielgė pagal taisykles ir todėl „turėtų būti atitinkamai suderinti“. Redakcijose vyrauja daugumos nuomonė, kuri slopina visas kitas, nes tarp kolegų niekas nenori būti juoda avis.

Kur dabar žiniasklaidoje, spaudos tarnybose, PR-agentūrose sėdi kairiųjų pažiūrų žurnalistai ir tyliai bei oportunistiškai plaukiantys pasroviui, – atpažinti dar lengviau nei anksčiau, užtenka vieno žvilgsnio. Pakanka pažiūrėti, ar tekstuose vartojamos gramatiškai neteisingos lyties žvaigždutės ar dirbtinių žodžių daryba, tokia kaip „Forschende“. Formuluotės kaip „Politiker*innen“ arba nuolatinis neutralių profesijų, pavyzdžiui, kepėjo, skirstymas į „Bäckerinnen und Bäcker“ neturi nieko bendra su lygybe.

Visiškai priešingai! Kompaktišką lyčių atžvilgiu neutralią kalbą jie paverčia lyčių atžvilgiu šališka, neharmoninga kalba su kaspinuočio juostos pobūdžio išraiškomis ir yra Amerikos universitetų dėstytojų mizantropinės genderizmo ideologijos, kuri dirbtinai apsunkina ir galiausiai naikina gimtąją kalbą – aukščiausią kultūros palikimą, apraiška.

Žurnalistai – šmeižto aukos

Pastaraisiais mėnesiais ypač „išsiskyrė“ trys žurnalistai, kurie nenorėjo laikytis iš anksto nustatytos daugumos kolegų linijos ir mieliau aprašė įvykius nepriklausomai: laisvai samdomas žurnalistas Borisas Reitschusteris iš Berlyno, Jürgenas Mladekas (vyriausiasis redaktorius – Nordkurier laikraštis iš Meklenburgo-Pomeranijos) ir Julianas Reicheltas (buvęs laikraščio Bild vyriausiasis redaktorius). Iš esmės jie suabejojo ​​Vokietijos „kovydo“ ir imigracijos politika, atliko savo tyrimus ir atskleidė daugybę prieštaravimų ir netiesos. Už tai juos puolė ne tik kritikuojami ir demaskuojami politikai, bet ir kolegos žurnalistai.

Borisą Reitschusterį apšmeižė „Süddeutsche Zeitung“ leidinyje Markusas Balseris. Kampanijos tikslas buvo pašalinti Reitshusterį iš Federalinės spaudos konferencijos žurnalistų asociacijos, kad jis negalėtų užduoti nepatogių klausimų federalinei vyriausybei ir nurodyti jos klaidų. Tačiau Balserio straipsnis nesukėlė norimo efekto, todėl prieš Reitshusterį priešiškai nusiteikę žurnalistai ėmė ieškoti naujų pretekstų pašalinti jį iš asociacijos. Pavyzdžiui, ieško formalių įkalčių jo svetainėje reitschuster.de rašiniuose.

Kadangi „Nordkurier“ aklai nekartojo federalinės vyriausybės pareiškimų apie „koroną“, o nusikaltimų atveju netylėdamas skelbė visą nusikaltėlių sulaikymui svarbią informaciją, radikalaus kairiojo žurnalo „Katapult“ įkūrėjas Benjaminas Friedrichas kurstė indoktrinuotus žurnalistus iš visos Vokietijos prieš dienraštį iš Neubrandenburgo. Šių išpuolių atmušimas jos vyriausiajam redaktoriui Jurgenui Mladekui kainavo tiek nervų, kad jam teko imti laikinas atostogas.

Buvęs laikraščio „Bild“ vyriausiasis redaktorius Julianas Reicheltas taip pat tapo kolegų šmeižto kampanijos auka, kurioje Danielis Drepperis (be kita ko, jis yra gana abejotinos provyriausybinės žurnalistinės organizacijos „Correctiv“ įkūrėjas) suvaidino ryškų vaidmenį.

Kadangi Reichelto laisvas reportažų stilius „Bild“ ir „Bild TV“ kritikams netiko, o faktams nebuvo kaip paprieštarauti, teko jį mušti žemiau juostos. Kolegos šnipinėjo Reichelto asmeninį gyvenimą ir paskelbė jo atžvilgiu daugybę kaltinimų dėl jo elgesio leidykloje, kurių daugelis buvo nepagrįsti ir už nė vieną jų nėra baudžiama. Tačiau leidyklos reputacija buvo taip sugadinta, kad jos vadovybė nusprendė atsisveikinti su vyriausiuoju redaktoriumi. Purvo mėtymo operacija pavyko.

Žurnalistai palaiko interneto cenzūrą

Būtų logiška manyti, kad žurnalistai laikosi išvien kovodami su cenzūra ir žodžio laisvės apribojimais. Tačiau kairiojo sparno žiniasklaidos veikėjams draudimai, liečiantys tik jų politinius oponentus, žinoma, yra pagrįsti ir būtini. Priimdami de facto interneto cenzūros įstatymą (NetzDG), politikai ir žiniasklaidos prodiuseriai ketina dirbti kartu, kad nuslopintų, visų pirma, nepopuliarias nuomones internete. Jie iš anksto įvardija šias nuomones kaip „neapykantą kurstančią kalbą“, kad mažiau informuotiems piliečiams. pateisintų kovą su jomis

Pavyzdžiui, kairiosios žiniasklaidos korporacijos „Facebook“ ir „Google“ / „YouTube“ pašalino vaizdo įrašus iš „Achse des Guten“ svetainės ir laikraščio „Jüdische Rundschau“ tekstą, kuriame cituojamas „NetzDG“, apkaltinę redaktorių „neapykantos kurstymu“. Tuo pačiu metu ir vaizdo įrašo, ir straipsnio turinys buvo teisingas ir korektiškas. Tik po brangiai kainavusio bylinėjimosi jie buvo atkurti.

Šiuo metu Vokietijos žiniasklaidos dauguma vykdo šmeižto kampaniją prieš Telegram Messenger, nes ši paslauga dar nėra cenzūruota NetzDG ir laisvai platina „nepageidautiną“ informaciją. Nors „Telegram“ platforma kasdien naudojasi milijonai žmonių visame pasaulyje, daugybė žiniasklaidos priemonių, pavyzdžiui, Jan-Henrik Wiebe tagesschau.de (2022 m. sausio 5 d.) ir Maxas Hoppenstedtas žurnale „Der Spiegel“ (nr. 51/18, gruodžio mėn. 2021), bando pristatyti elektroninių pranešimų paslaugą kaip priemonę, kuri beveik be išimties tarnauja kaip platforma radikaliems dešiniesiems ir disidentams.

Dar 2020 m. rugpjūčio 20 d. svetainė tagesschau.de gyrė „Telegram“ kaip svarbų Baltarusijos opozicijos įrankį, tačiau kai Vokietijos opozicija naudoja „Telegram“ ragindama surengti demonstracijas prieš „raudonai žaliųjų“ politiką, ši paslauga staiga tampa „blogiu“.

Šešėliniai darbeliai federalinėse žemėse

Pastaraisiais mėnesiais mažai žinomas išpuolis prieš žodžio ir spaudos laisvę yra federalinių žemių valdžios institucijų (Landesmedienanstalten) priemonė. Tai pusiau vyriausybinės institucijos, kurių užduotis yra išduoti leidimus ir kontroliuoti privačių radijo ir televizijos stočių veiklą Vokietijoje. Tai, ką jiems leidžiama ir neleidžiama daryti, reguliuoja politikai per vyriausybės žiniasklaidos sutartis ir žiniasklaidos įstatymus.

Dauguma šių žinybų naudojasi nauja žemių valstybine žiniasklaidos sutartimi, kuri įsigaliojo 2020 m. lapkritį, siekdamos savarankiškai imtis veiksmų prieš politiškai nepatogius portalus. Šių platformų operatoriams jie siunčia įspėjamuosius laiškus ir reikalauja, kad jie dirbtų pagal tam tikras taisykles. Jei operatoriai to nepadaro, turinys pašalinamas iš svetainių arba svetainės uždaromos. Beveik neįtikėtinas cenzūros veiksmas, neturintis analogų naujausioje Vokietijos istorijoje.

Žinoma, tokie laiškai siunčiami ne vyriausybinėms žiniasklaidos grupėms, o tik nedidelėms kritiškoms alternatyvioms internetinėms žiniasklaidoms. Taisykles valdžios institucijos gali nustatyti ir interpretuoti savavališkai. Taigi Šiaurės Reino-Vestfalijos žiniasklaidos institucija aiškina: „Ypatingą dėmesį skiriame, ar nėra, galima sakyti, „amato“ klaidų: nepakankamai aiškiai įvardinti šaltiniai, nepažymėtos citatos, nepakankamai vykdomi faktų tikrinimo įsipareigojimai ir ar gali – tyčia ar netyčia – sudaryti įspūdį, kad manipuliuojama visuomenės nuomone.

Suprantama, tai nesukelia jokio pasipiktinimo pagrindinėje žiniasklaidoje, nes užkabino tik „reikalingą“. Taigi, Frankfurter Allgemeine Zeitung arba Rheinische Post 2021 metų vasarį apie naująją tvarką kalbėjo nekritiškai ir tik teigiamai.

Surengtų „išpuolių“ prieš žurnalistus inscenizavimas

Kairiosios žurnalistikos organizacijos, tokios kaip „Žurnalistai be sienų“ ar Vokietijos žurnalistų sąjunga (DJV), kaip vieną iš pagrindinių grėsmių bando iškelti vadinamuosius „kitaip manančius“, ty žmones, skeptiškai vertinančius „koronos“ priemonių veiksmingumą, į vienos iš svarbiausių grėsmių spaudos laisvei Vokietijoje rangą. Tuo tarpu „koronos“ skeptikų demonstracijos dažniausiai vyksta itin taikiai. Taikiau nei daugelis kairiųjų demonstracijų Vokietijoje.

Tačiau iš kai kurių žurnalistų kyla fizinių ir žodinių išpuolių. Pavyzdžiui, 2021 m. gegužės 1 d. Veimare Tiuringijos DJV generalinis direktorius Sebastianas Scholzas pargriovė demonstrantą ant žemės, kuris dėl to patyrė rimtų traumų. Scena buvo nufilmuota. 2021 m. balandžio 12 d. DJV atstovas Hendrikas Zörneris nuoširdžiai pasidžiaugė, kad vyriausybės kritikams policija nesuteikė galimybės pasinaudoti savo pagrindine teise demonstruoti.

DJV vyriausybės kritiką traktuoja kaip kritiką prieš žurnalistus ir taip atskleidžia nuomonės formuotojų vaidmenį Vokietijoje. DJV pirmininkas Frankas Überalis netgi pasisako už tai, kad vyriausybę kritikuojančiai žiniasklaidai nebūtų leista veikti Vokietijoje. 2019 metais jis pareikalavo, kad RT Deutsch atsisakytų išduoti licenciją Vokietijoje.

Jo motyvas: „Russia Today praeityje ne kartą vienpusiškai pristatė tikrus įvykius“. Tarsi to nedaro Frankas Hueberalis ir Vokietijos valstybinės žiniasklaidos koncernas „Deutsche Welle“. 2022 metų vasarį „RT Deutsch“ buvo uždrausta Vokietijoje, po to Maskva atkeršijo uždraudusi „Deutsche Welle“ Rusijoje.

Jei „kitaip mąstančių“ išpuolių prieš žurnalistus įrodyti nepavyksta arba tokių incidentų yra per mažai, nekenksmingi incidentai dažnai interpretuojami kaip „išpuoliai“. Pavyzdžiui, 2021 m. balandžio mėn. pasirodė straipsnis su antrašte „Welt TV komandą užpuolė penki žmonės“, dėl kurio federalinė vyriausybė pasmerkė fizinį išpuolį. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad fizinio išpuolio iš viso nebuvo ir niekas nenukentėjo. Tik vienas demonstrantas priartino savo veidą prie kameros.

Žurnalistams komunistiniuose režimuose, tokiuose kaip Kinija ar Kuba, tokie „išpuoliai prieš spaudos laisvę“ gali sukelti tik karčią šypseną. Bandymai nereikšmingus incidentus paversti sensacija ir jų instrumentalizacija tik priveda prie to, kad į realius išpuolius visuomenė nebežiūri rimtai. Tikras incidentas buvo, pavyzdžiui, 2020 metų gegužės 1 dieną, itin žiaurus ir suplanuotas išpuolis prieš ZDF heute-show programos grupę, dėl kurio keli grupės nariai buvo sunkiai sužeisti.

Vienas darbuotojas buvo spardomas tol, kol prarado sąmonę. Kadangi ataka buvo surengta demonstracijos prieš „koronines“ priemones šalikelėje, žurnalistai iš karto dėl to apkaltino „dešiniuosius radikalus“. Tačiau policija šį įtarimą paneigė ir pareiškė, kad nusikaltėliai priklausė „kairiųjų“ grupuotei.

„Teisinga“ korupcija – tai normalu

Žiniasklaidos atstovai Vokietijoje dažnai nelaukia, kol kiti apribos jų žodžio ir spaudos laisvę. Jie patys užsideda antsnukį ir savo noru pateikia informaciją tik tam tikru būdu. Tai lemia arba jų pačių išpažįstama ideologija, arba išorinių finansinių rėmėjų norai, arba abu kartu. Pavyzdžiui, kaip galima tikėtis, kad Hamburgo žurnalas „Der Spiegel“ apims temas, susijusias su korona, sveikata, skiepais ar „Microsoft“, kai neseniai leidėjas gavo dar vieną dovaną – šį kartą apie 2,9 mln. iš Billo ir Melindos Geitsų fondo? Billas Gatesas palaiko glaudžius finansinius ryšius su Roberto Kocho institutu ir Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), ir yra stambus Maince įsikūrusios vakcinų bendrovės „BioNTech“ investuotojas.

Iš Vokietijos vyriausybės įvairios žiniasklaidos priemonės gauna pinigų reklamos apmokėjimo pavidalu. Žalieji ateityje nori įvesti sistemingą spaudos subsidijavimą Vokietijoje, kad paskatintų savo draugus redakcijose. Tuo tikslu 2021 metų gegužę jie parengė ekspertinę išvadą, kurios autoriai teigiamai įvertino tokių subsidijų teisinį leistinumą. Keli milijonai eurų iš valstybės iždo jau pervesti itin daug abejonių keliančiai Berlyno asociacijai „Neue deutsche Medienmacher*innen e. V.”, vienijančiai žurnalistus imigrantus, garsiai reikalaujančius didesnių teisių ir didesnio dalyvavimo Vokietijos žiniasklaidos versle.

Kas dar negavo, bet pretenduoja į savo finansinio pyrago dalį? Tiesiog kreipkitės dėl federalinio finansavimo adresu journalismus@bkm.bund.de.

Michael Kasper, „Jewish Panorama”