infa.lt

REUTERS

Na ką, gerbiamieji, kasdien ateinant vis grėsmingesnėms žinioms iš mūsų per kvailumą atidaryto naujo fronto su Kinija, pakalbėkime apie šią situaciją plačiau.

Reikėtų paminėti, kad tiek legendinis kinų generolas Sun Tzu savo „Karo mene“, tiek mums geriau pažįstamas N. Miachiavelli savo „Valdove“ yra nurodę vieną ir tą pačią taisyklę – „pažink savo priešą“. Todėl, kai mes tikrai teisingai, tikrai reikalingai ir tikrai pagrįstai įsivėlėme į konfliktą su Rusija, mes šį savo priešą pažįstame.

Nes dar pakankamai nesenai teko mums jos okupacijoje praleisti 46 Dievo prakeiktus metus, o dar prieš tai – 120 metų (carinėje imperijoje). Todėl mes žinome šios šalies politiką, kultūrą, mąstymą, kt. Atitinkamai, šį savo priešą mes bent jau tikrai žinome.

Savo ruožtu, apie naują savo priešą – Kiniją mes nežinome beveik nieko. Vakar ar užvakar buvo publikuotas straipsnis su konservatorių Mato Maldeikio ir Audroniaus Ažubalio pozicija.

Tai Matas Maldeikis nurodė, kad jie tikrai nesitikėjo tokios Kinijos reakcijos į atidarytą Taivano atstovybę, o Audronis Ažubalis jau atvirai nurodo, kad buvo padaryta klaida. Taigi, mano tezė, kad šį naują karo frontą su Kinija atidarėme per valdžios kvailumą, yra visiškai įrodyta.

Toliau, kas žinotina apie Kiniją: Kinija save laiko 5000 metų senumo imperijos tąsa. Ir ne bet kokios imperijos. Kinai savo imperiją vadino „Padangių imperija“ ar „Vidurio karalyste“, t.y., jų manymu, tai dieviškos kilmės valstybė – pasaulio centras.

Toliau, pagrindinės Kinijos religinės srovės yra budizmas ir daosizmas, susimaišęs su konfucianizmo filosofine srove. Šios religijos ir filosofinės srovės darę įtaką ir kinų kultūrai bei civilizacijai.

Kinai nėra krikščionybės, islamo ar judaizmo monoteistinių religijų išpažinėjai, kai pagal šias religijas kiekvienas žmogus turi tik vieną gyvenimą, kuris pasibaigia su žmogaus mirtimi. Todėl ir į mirtį kinai žiūri gerokai kitaip, nei musulmonai ar krikščionys.

Įvertinus tai, jei vakarų demokratijų politikose laikas yra matuojamas politiniais ciklais (nuo rinkimų iki rinkimų), monarchijose ar diktatūrose – diktatoriaus ar valdovo gyvenimo trukme, tai Kinijos politikoje laikas yra matuojamas šimtmečiais ar tūkstantmečiais.

Tęsiant toliau, vienos Kinijos politika visiems kinams yra nacionalinė idėja. Panašiai kaip mums tarpukariu „mes be Vilniaus nenurimsim“, tik dar stipriau. O mes per savo kvailas valdžios galvas ant jų nacionalinės tapatybės idėjos nusispjovėm, prieš tai dar riebiai atsikrenkštę.

Ir ne, nereikia aiškinti apie tai, kad Kinija yra nedemokratinė, žmogaus teises pažeidinėjanti valstybė. Tas buvo ir taip akivaizdu jau pakankamai senai. Tame tarpe ir tiems patiems konservatoriams anksčiau būnant valdžioje. Ir susipykome su Kinija tikrai ne dėl to, kad Kinijoje veikia konclageriai uigūrų tautinei / religinei mažumai.

Tokie teiginiai iš dabartinės valdžios ateina siekiant pigaus populizmo būdu pridengti savo pridarytas nesąmones. Suprask, „vertybinė politika“. Su Kinija mes susipykome todėl ir tik todėl, kad per savo kvailą galvą, Kinijos manymu, de facto pripažinome Taivano nepriklausomybę ir tokiu būdu, kaip minėjau, nusispjovėme ant vienos Kinijos politikos.

O dabar dar šiek tiek apie šią „vienos Kinijos politiką“. Gal kai kam tai bus absoliučiai nuostabu, bet vienos Kinijos politiką išpažįsta tiek Pekinas, tiek Taivanas. Taip taip, nesuklydote, Taivanas save lygiai taip pat laiko vienos Kinijos dalimi ir jokios savo nepriklausomybės nėra paskelbęs.

Kad šis aspektas būtų kiek aiškesnis – šiek tiek istorijos. 1911 m. Kinijoje įvyko revoliucija, kurios metu nuo valdžios buvo nuverstas paskutinis Kinijos imperatorius, tuo metu 6 metų Pu I, o į valdžią atėjo Kinijos nacionalistai (Guomindanas).

Nepaisant to, stiprios centrinės valdžios Guomindanui nepavyko įgyvendinti, o III ir IV praėjusio amžiaus dešimtmetyje kilo konfrontacija su naujai įkurta Kinijos komunistų partija, kuri ilgainiui peraugo į pilietinį karą. Toks pilietinis karas truko iki 1937 metų, kuomet į Kiniją įsiveržė Japonija ir prasidėjo kinų partizaninis karas prieš japonų okupantus, kurio metu Guomindanas su Kinijos komunistų partija bendradarbiavo.

Iki 1945 metų, kai Japonija karą pralaimėjo ir kapituliavo. Tada pilietinis karas tarp Guomindano ir Kinijos komunistų partijos atsinaujino, Guomindanas per kelis metus buvo sumuštas ir šį karą pralaimėjo, o komunistai užėmė beveik visą Kiniją.

Beveik visą, nes būtent Guomindano likučiai 1949 m. pabėgo į Taivaną ir ten pasiskelbė teisėta Kinijos valdžia. Ir, tarptautiniu mastu, iki VIII dešimtmečio teisėta Kinijos valdžia ir buvo pripažinta Taivano valdžia su sostine Taibėjumi. Bet nuo maždaug VIII dešimtmečio pasaulis pradėjo pripažinti teisėta Kinijos valdžia komunistus su sostine Pekinu.

Taigi, once again, vienos Kinijos politiką išpažįsta tiek komunistai Pekine, tiek Taivanas Taibėjuje. Skirtumas tik toks, kad komunistai būtent save laiko teisėta Kinijos valdžia visai Kinijai, įskaitant Taivanui, o Taivano valdžia būtent save laiko teisėta visos Kinijos valdžia.

Long story short, Taivano valdžios planas A yra valdžios atgavimas visoje Kinijoje. Planas B – valdžios visoje Kinijoje pasidalijimas su komunistais. Ir tik gal planas C yra Taivano nepriklausomybė, jei planas A ir planas B neišdegs.

Na o mes su savo „vertybine politika“ puolam de facto pripažininėt Taivano nepriklausomybės, kai jiems patiems tos nepriklausomybės šiuo metu net nereikia ir jie jos patys nėra jokios paskelbę.

Taivanui toks mūsų žingsnis, aišku, yra naudingas, nes visus tokio žingsnio kaštus pasiimame mes ir, jei kada nors reikės įgyvendinti planą C, tai jų nepriklausomybę bus pripažinusi ES ir Nato valstybė. Nepalyginsi su kokia Nauru salele.

Na o dabar apie tai, kokio keršto iš Kinijos mums reikėtų laukti? Kaip minėjau, Kinijoje laikas skaičiuojamas šimtmečiais ir tūkstantmečiais, o vienos Kinijos politika yra jų nacionalinės tapatybės dalis, t.y. pirmaeilio prioriteto klausimas.

Todėl Kinija dės visas įmanomas pastangas, kad iš mūsų padarytų pavyzdį kitoms šalims, kurios tokį klausimą bent svarstytų. T.y. mums turi skaudėti taip labai, kad kitos šalys net minties tokios sau neleistų elgtis taip, kaip pasielgėme mes.

Aišku, galime dėti viltis į tai, kad pati Kinija šiuo metu susiduria su didelėmis ekonominėmis problemomis, kilusiomis jos NT sektoriuje. Kaip jau esu rašęs, bankrutavo jų NT vystytojas Evergrande, o paskui jį į bedugnę keliauja ir eilė kitų NT vystytojų.

Jei pati Kinija pradės susidurti su didelėmis ekonominėmis problemomis, galime tikėtis, kad tam kartui ji mus pamirš, nes turės didesnių problemų. Bet tai galėtų suveikti su kokia nors Rusija, bet ne su Kinija, nes Kinija turi ypač ilgą institucinę atmintį.

Ekonominė krizė Kinijoje, jei tokia ir kiltų, truktų metus – du – tris – penkis. Lyginant su tūkstantmetę Kinijos istorija, tai yra akimirka. O va vieningos Kinijos politika yra jų esminio prioriteto klausimas, kurio jie nepamirš nei po 10, nei po 100 metų. Taigi, užsėdom ilgam.

Visą tai įvertinus, man eilinį kartą kyla klausimas: kokio kvailumo yra mūsų valdžia, kuri atsisėda ant parako statinės, pradeda braižyti degtukus ir po to stebisi, kaip čia taip nutiko, kad ta parako statinė sprogo?

TĘSINYS:
Pratęskime praeito įrašo temą dar šiek tiek, nes matau, kad skaitytojams kilo papildomų klausimų, kuriuos geriau būtų paaiškinti su atskiru įrašu.