infa.lt

Netrukus didysis krikščioniškojo pasaulio įvykis – To prisikėlimas. Įvykis lėmęs tūkstantmečių Vakarų civilizacijos raidą, užtikrinęs moralės, kultūros, mokslo,meno, miestų vystymąsi, teisinių sistemų – lygybės prieš Dievą ir prieš įstatymą.

Ir išimti Tai iš žmonijos istorijos tiesiog neįmanoma dėl Prisikėlimo reikšmės milžiniškumo, nors krikščioniškas tikėjimas Vakaruose iš politikos pradėtas šalinti Prancūzijos revoliucijos metu, filosofija, mokslas ir tikėjimas atsiskyrė 19 am. viduryje, o dar visai nesenai, Lietuvos tarpukaryje krikščioniškojo tikėjimo idėjos dominavo tarp politinių jėgų, kunigai, kaip ir kiti Lietuvos piliečiai aktyviai dominavo krašto valdyme.

Sovietmetis kategoriškai uždarė tikėjimą tik tarp bažnyčios sienų, o šiomis dienomis, nors Seime ir įrengta koplytėlė maldai, Dievo mokymas politiniuose sprendimuose laikomas anachronizmu.

Iš valstybės politinio gyvenimo išminties išimta didžioji tūkstantmečių žmonijos atspirtis, moralę – vidinį žmogaus susitvardymą, spėriai keičiant „išrastiniu” dirbtiniu – teise.

Prisikėlimas – realus įvykis ?

Laikoma, o viešoj erdvėje tiesiog apsimetama, jog Dievo nėra. Nors niekada joks mokslas nebuvo ir nėra pajėgus paneigti To egzistavimą. Antra vertus, mokslo, taip, taip – mokslo tyrinėjimai gal būt liudija net priešingus dalykus .

Šiuolaikinio ukrainiečių filosofo, profesoriaus Andrejaus Baumeisterio teigimu, Dievo Prisikėlimo faktas gali būti aiškinamas racionaliais pagrindais. Kai ne tik tikėjimas veikia mūsų mąstyseną, bet ir protas, o racionalūs samprotavimai Prisikėlimą gali paversti realiu istoriniu įvykiu.

Jei istorinė Kristaus asmenybė nebekelia istorikų didelių ginčų ir jos realumu neabejojama, pats Prisikėlimo įvykis daugelio mokslininkų nuomone laikomas tikėjimo dalyku. Nepaisant to, šį neeilinę reikšmę žmonijai įvykį taip pat galima aiškinti , kad ir neturint tiesioginių Prisikėlimo įrodymų, per kitas, tuo pat metu fiksuotas istorines aplinkybes.

Anot ukrainiečių filosofo, krikščioniškasis mokymas atsirado tuo metu bene labiausiai globalizmo paliestoje Romos imperijos vietoje – Judėjoje, kurioje maišėsi aramėjų, lotynų, ivrito, graikų kalbos.

Dar pridėkime tikėjimo plitimui labai svarbų faktorių – išvystytą Romos kelių sistemą, infrastruktūrą. Žmonių susibūrimus miestose, kurių vieno, evangelijose minimoje Tiberiadoje , statybose galėjo dirbti ir jaunasis Kristus.

Jeruzalėje tuo metu dominavo monoateizmas – tikėjimas vienu dievu, apvalytas nuo antikos pasaulio dievybių, mitų, pasakų, pasakojimų. Stiprėjo nuovoka, jog dievas tegali būti vienas.

Anot filosofo, krikščionybės atsiradimui sutapo daug aplinkybių. Visas šis sluoksnis – pirmoji globalioji imperija – Roma, sujungta nesuskaičiuojamais kraštais ir keliais, kuriais tikėjimas plito, daugybė kalbų, daugelio kultūrų sąveika, to meto moderni religija ir lėmė tikėjimo atsiradimo laiką ir vietą.

Nuo Prisikėlimo iki užrašymo – 20 metų ?

Kalbant apie Prisikėlimo realumą, be krikščionybės atsiradimo konteksto, labai svarbūs žmonės, kurie suvokė Dievo mokymą, aiškino jį ir svarbūs tie, kurie užrašė.

Profesoriaus Baumeisterio teigimu, šv. Pauliaus laiškai parašyti maždaug 50-ais ar 60-ais metais, nuo Prisikėlimo praėjus 20 metų. Šv. Jono evangelija – rašytas ranka manuskriptas – datuojamas praėjus šimtui metų nuo Kristaus gimimo.

Tai reiškia, jog minimi įvykiai galėjo būti užrašyti remiantis ir tiesioginiais liudininkas, ir liudininkus pažinojusių asmenų, juolab prisikėlęs Dievas, mokslinių tyrinėtojų nuomone, galėjo pasirodyti porai šimtų liudijimais fiksuotų žmonių.

Taigi, tarp evangelijoje minimo įvykio ir jo užrašymo – viso labo kelios dešimtys metų, kai Antikos pasaulio svarbiausi mitai – Iliada, Odisėja – užrašyti praėjus tūkstantmečiui nuo jų atsiradimo.

Pridėkime ir istorikų aptinkamus materialius galimo įvykio netiesioginius įrodymus. Įdomu ir tai, jog materialių liudijimų tik daugėja.

Svarbiausia krikščionybės idėjos seka – tuščias kapas – Prisikėlimas

Filosofas Baumeisteris atkreipia dėmesį į įvykius po Prisikėlimo – daugybė besislapsčiusių nuo Romos pagoniškosios valdžios žmonių, pradeda viešai išpažinti savo tikėjimą.

Pamokslininkai, įtikėjusieji drąsiai tampa kankiniais – ryžtingai aukoja savo gyvenimus. Pradeda formuotis pirmosios krikščionių bendruomenės.

O neginčijamą seką – Dievo tuščias kapas, apsireiškimas artimiems Kristui žmonėms ir pirmieji drąsūs pamokslai – anot profesoriaus, galimi aiškinti tik realiu Prisikėlimo faktu.

Visų evangelijų autoriai sutaria dėl tuščio Dievo kapo arba tos vietos kurioje gulėjo Kristaus kūnas. Visi aprašo Dievo pasirodymą moterims ir mokiniams, nors rašo skirtingus jų vardus ir skirtingas vietas.

Filosofas nurodo ir dar vieną labai įdomią aplinkybę – Dievo Prisikėlimas – kūno dingimas ir gyvo pasirodymas žmonėms – svarbiausias Dievo įrodymas – nebuvo taip stipriai akcentuojamas kituose tikėjimuose, o kūniškasis prisikėlimas, bene labiausiai netikėtas patiems Kristaus mokiniams.

Profesoriaus Baumeisterio teigimu, Krikščionybė užsimezgė ties dviejais kertiniais tikėjimui įvykiais – tuščio kapo ir Kristaus „kūnišku” pasirodymu.

Kas toliau

Nepaisant modernios beprotybės – Dievo atsisakymo – laikmečio, daugeliui žmonių pasaulis ir dabar – protingas To užmanymas.

Nubraukęs Dievo mokymą, abejodamas ar tiesiai neigdamas Dievo namus, vietoj jų statydamas „žmogaus teisių” bažnyčią, moralę keisdamas teise, Vakarų pasaulis žengia pirmus savo dešimtmečius, bet jau dabar galima matyti aiškius gamtos ir žmogiškosios prigimties absurdo ženklus, ryškiausi kurių – 72 lytys, gėjų šeimos ar augalų teises, kuriuos kitaip, nei „antgamtiniais” ir nepavadinsi.

O pačios „bedievės” žmonijos, išbraukusios moralę iš idėjų sąrašo, galima ateitis „šiurpina” ..

Nesu tinkintysis.. esu paieškose.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.