infa.lt

Apokalipsė. Kolapsas. Vis dažniau šios sąvokos yra siejamos su mūsų šalimi, – su Lietuva. Tiesa, reikia pastebėti, kad ne iš Lietuvą valdančių partijų politikų ar jiems artimo, aptarnaujančio sistemą, „personalo” lūpų.

Tie kol kas nenori matyti ir girdėti apie jokį kolapsą, nes tektų pradėti aiškintis dėl kokių priežasčių jis užgriuvo. Geriau numoti ranka ir aiškinti apie valstybės priešų propagandą, tikintis, jog visa tai atėjus laikui kažkokiu būdu bus išspręsta.

Tai tikrai bus išspręsta, tik ar daugelis iš mūsų įsivaizduoja kokia kaina?

Siūlome jūsų dėmesiui vertą išklausyti video prognozę, kurią geriau žinoti kuo anksčiau, – liks daugiau laiko pasiruošti tiems, kas bent kiek galvoja apie savo ir artimųjų ateitį:

Ištrauka ir žemiau video:

Beje, prisisiurbęs prie visų įmanomų paramų, Lietuvos mokslas virto į visiškai atgyvenusias, grantus virškinančias kontoras, kurios, na, dar retkarčiais pamoko vieną kitą dar neemigravusį studenčioką, bet principialiai naudos iš jo tėra nulis.

Visa tai [….] išlaikyti reikės už savo nuosavus pinigus, kurių dėl demografinės prarajos, nesurenkamų mokesčių, pabėgusio verslo, ir dėl to sumažėjusių galimybių skolintis, – paprasčiausiai nebebus.

Tai yra tas pats, kaip gauti dovanų „Ferrari“ automobilį, kai jūs geriausiu atveju galėtumėte išlaikyti „Žigulį“.

Aplink europinius pinigus yra susiformavęs nemažas, juos aptarnaujantis verslo sektorius. Pavyzdžiui, egzistuoja tūkstančiai įmonių, kurios išimtinai dirba su viešuoju sektoriumi. Tarp jų yra IT bendrovės, viešųjų ryšių, reklamos agentūros, statybininkai ir kas tik norite dar.

Visi jie eis po paraliais, kai tik baigsis europinė pašalpa, nes tas verslas puikia moka mokėti otkatus, užsiimti kažkokiomis neaiškiomis maklėmis, sėdėti pirtelėse su politikais ar net juos tiesiogiai papirkinėti, bet kai tik iš tiesų reikės kurti pridėtinę vertę privačiam sektoriui – jie vienas po kito/per kitą bankrutuos. Tuzinais.

Ir tai vėlgi, darbo vietos, sumokami mokesčiai, kurie bus prarasti. Amžiams.

Baisiausia bus išlaikytiniams, t. y., pensininkams, valstybės tarnautojams, gaunantiems pašalpas ir taip toliau. Jie liks be nieko. Nes nesurinkus mokesčių ir nebelikus galimybių skolintis, valdantieji teturės du pasirinkimus:

1. arba palaikyti gyvybę išlaikytiniams;

2. arba išsaugoti savo privilegijas.

Spėkit ką jie pasirinks.

Nes iš tikro nėra sudėtinga sumokėti 5-iems procentams populiacijos, kad jie saugotų valdančiuosius nuo likusių 95 procentų.

Prie viso šito galima pridėti tai, kad ir šiaip netrukus, pasaulinės ekonomikos lauks rimti sukrėtimai. Reikalai yra tiek suprastėję, kad jau yra kalbama ne apie kažkokias recesijas, o katastrofiškas Veimaro respublikos tipo hiperinfliacijas (kai į valdžią atėjo Hitleris) arba defliacinius kolapsus.

Lietuva visam tam yra ne tik, kad nepasiruošusi, bet papildomai dar ir padarė viską, kad atsidurtų labiausiai nepalankiausiose sąlygose išgyventi tokius sukrėtimus.

Žinote, – nutukimas yra labai klastingas tuo, kad yra labai-labai sunkiai pastebimas. Jums auga svoris, bet kadangi tai vyksta pamažu, jūs to tiesiog nepastebite. Vieną dieną rūbai tampa per ankšti, kitą dieną nebematote savo kojų, ir galiausiai, vieną dieną pažvelgę į veidrodį jūs suprantate – velnias! – Jūs priaugote svorio!

2020-asiais tas pats nutiks su Lietuva. Kada jau į visas puses lendančių-spaudžiančių tešlų nebebus įmanoma slėpti po palaidais drabužiais, kai jau nebus svarbu kaip pakreipsi galvą – nepaslėpsite savo visų kabančių pagurklių, kai jūsų senosios kelnės tiesiog braškės per siūles, – tada visi pamatys tą duobę, kurią patys sau išsikasėme.

Kad ir ką svaigtų visokie iniciatyvūs liberalai, kad ir kokias žavilngas regiono lyderystės prognozes pieštų visokie dvaro ekonomistai, kad ir kaip įžūliai jums meluotų politikai ir biurokratai – fakto tai nepakeis, 2020-2030-ieji metai – tai bus prarastasis Lietuvos dešimtmetis, po kurio ji atsistatinės labai ilgai ir labai sunkiai.

Ateities kartos, prisiminusios visas tas problemas, kurios tą dešimtmetį krėtė Lietuvą – tą milžinišką migraciją, pernakt sunykusį verslą, milžinišką kapitalo stygių, valdžią uzurpavusius tironus, žmones masiškai puolusius svaigintis alkoholiu, narkotikais, klijais, tabaku, kazino…

Tie ateities istorikai, rašantys apie šiuos laikus žvelgdami atgal į šiandienos lietuvius, kurie matė ateinančią tvano bangą, bet pasirinko sėdėti užsikimšę ausis, stipriai-stipriai užmerkę akis ir kartoti:

inovacijos, klestėjimas, technologijos, inovacijos, technologijos klestėjimas… bet finale nutaria nieko nedaryti, bus nurašyti į tingius bailius, kurie per savo aroganciją ir silpnaprotiškumą prašvilpė visą savo, savo vaikų ir savos šalies gerovę.

Ir gryna tiesa yra tai, mieli klausytojai, kad šiandieną Lietuvoje viskas yra progresavę taip, kad nors mes užsimuštume į sieną – jau mes nieko nebepakeisime. Ir jūsų vienintelis pasirinkimas bei galimybė yra pasiruošti atkentėti tą dešimtmetį, ir tikėtis, kad po jo bus galima pastatyti iš naujo kažką vertingo.