infa.lt

Vokietijoje per pastaruosius keletą metų plačiai paplito butų vagystės su įsilaužimu, atliekamos užsienio „gastrolierių“ gaujų. Vokiečių VRM duomenimis, praėjusiais metais šalyje buvo įvykdyta 167 tūkstančiai butų vagysčių ir bandymų įsilaužti: tai 50% daugiau, nei 2008 metais. Kaip pareiškė vidaus reikalų ministras Thomas de Maiziere, būtent šioje nusikaltimų srityje pagrindinį vaidmenį vaidina organizuotos mobilios „namų vagių“ gaujos iš Rytų ir Pietryčių Europos. Užsieniečių vykdančių tokius nusikaltimus Vokietijos teritorijoje dalis per pastaruosius 7 metus išaugo nuo 27,9% iki 48.5%. Realybėje ši dalis yra dar didesnė.

Iš kur jie?

Vokietijos kriminalinės policijos Federalinio biuro (BKA) duomenimis, būtent užsieniečių yra daugiausiai organizuoto nusikalstamumo gaujų (ONG) sferoje. Beveik du trečdaliai veikiančių ONG narių – išeiviai iš Lietuvos, Turkijos, Lenkijos, Rumunijos, Italijos ir Gruzijos.

Pagrindinį šalių, tiekiančių „gastrolierius“, penketuką sudaro Serbija, Rumunija, Turkija, Albanija ir Gruzija. Ypač pastebimas mažosios Gruzijos vaidmuo, iš kurios atvykusių įstatymo pažeidėjų skaičius per pastaruosius 5 metus išaugo dešimt kartų. Savo konfidencialioje ataskaitoje BKA konstatuoja, jog gruzinų vykdomi nusikaltimai butuose ir prekybiniuose taškuose pasižymi ypač aukšto lygmens „profesionalumu“.

Šių nusikaltimų vykdytojai kruopščiai atrenkami ir siunčiami į Vokietiją kaip pretenduojantys į pabėgėlių statusą. Gruzinų-migrantų skaičius Vokietijoje nuolat auga: nors mažai kas iš jų gauna pabėgėlio statusą, jie įsitvirtina šalyje visais kitais įmanomais būdais, kurie yra nemažai. BKA duomenimis, kiekvieno tokio „migranto“ siuntimas kainuoja apie 5 tūkstančius €urų, kuriuos jis po to privalo atidirbti.

Vokiečių tardytojai konstatuoja, jog užsienio „gastrolieriai“ savo kvalifikacijos lygmeniu stovi kur kas aukščiau vietinių vagių ir policijos. Pas juos tikslai paskirstytos darbų sritys: vykdyti užduoties vyksta eiliniai namų vagišiai, arba „kareiviai“, tuomet, kai jų veiksmai yra koordinuojami aukštos klasės profesionalų. Nusikaltėliai pasinaudoja šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis ir video stebėjimo įranga. Beveik niekas nesinaudoja mobiliuoju protokolu, ryšys palaikomas per interneto papildinius WhatsApp ir Skype.

Viena iš pagrindinių problemų, kriminalistų nuomone, slypi tame, jog nusikaltėliai kartu su grobiu gali be kliūčių judėti po visą Šengeno zoną, tuo tarpu, kai policija pagrindinai dirba tik nacionaliniu lygmeniu. Teisėtvarkos darbuotojų bendradarbiavimas tarp ES šalių kol kas blogai suderintas, ir pirmiausia, informacijos apsikeitimo srityje.

Europole, su štabo būstine Hagoje, išreiškiamas susirūpinimas ryšium su butų vagysčių ir įsilaužimų skaičiaus ES augimu. Specialistai pripažįsta, jog pagrindinė tokių nusikaltimų skaičiaus dalis tenka „gastrolieriams“, vertinantiems butų vagystes, kaip labai „patrauklų“ darbą, su nedidele rizika ir pakankamai didele grąža.

Europolo skyriaus kovai su organizuotu nusikalstamumu vadovas Michaelas Rauschenbach pastebi, jog profesionalų gaujos savo dispozicijoje turi praktiškai neišsemiamą „kareivių“ rezervą. Tą palaiko milžiniškas atotrūkis gyvenimo gerovės lygmenyje tarp turtingų Vakarų Europos šalių ir nuskurdusia periferija. Vienu iš pagrindinių neapsižiūrėjimų, Raushenbacho nuomone, yra tai, jog Europoje vis dar nėra aiškiai atskirtas „buitinis“ ir „organizuotas“ nusikalstamumas. Europos šalys turi sukurti unifikuotą organizuoto nusikalstamumo apibrėžimą, kas suteiks galimybę pradėti su juo sisteminę kovą.

Bavarijos pavyzdys

Pačioje Vokietijoje sėkmingiausia su „gastrolieriais“ kovoja Bavarijos teisėsauga, kur tokio pobūdžio nusikaltimų lygmuo kur kas mažesnis, nei labiau liberaliose Šiaurės-Vakarų žemėse. Bavarijos vidaus reikalų ministras Joachimas Herrmannas kreipėsi į visas 16 vokiečių žemių kviesdamas pereiti į ryžtingą puolimą, kad susigrąžintų pasitikėjimą teisine valstybe, apgintų piliečių turtą ir garbę.

Herrmannas kritikavo savo kolegas iš socialdemokratų žemės Šiaurės Reino-Vestfalijos, kur butų vagysčių su įsilaužimu skaičius skaičiuojant 100 tūkstančių žmonių, yra 6 kartus didesnis, nei konservatyvioje Bavarijoje.

Bavarijos policija akcentuoja taip vadinamą Schleierfahndung (gaudymas tinklu) — pasirinktinius ir nuolatinius, policijos patrulių vykdomus patikrinimus žmonių, kurie net neatrodo kažkuo įtartini. Bavarijoje ši sistema buvo įvesta 1995 metais ir įrodė savo efektyvumą, tačiau šiaurinėse Vokietijos žemėse ir Berlyne nėra taikoma.

Ten laikoma, jog kontrolė vykdoma įtartinai atrodančių žmonių atžvilgiu – afrikiečių, arabų, čigonų ir t.t., kas iš esmės yra diskriminacija. Tačiau, bavarų nuomone, tokių patikrinimų sistema tapo absoliučiai būtina po Rytų Europos šalių priėmimo į Šengeno zoną ir ypač turint omenyje migrantų antplūdį. Taip pat Bavarijoje stengiamasi priimti į policiją žmones turinčius užsienio šaknis, kadangi jiems labiau pažįstami žemiečių įpročiai.

Butų vagystės – silpna teisėsaugos sistemos grandis

Butų vagysčių išsiaiškinimas – pats žemiausias vykdomų Vokietijoje nusikaltimų sąraše. Iš 167 tūkstančių įsilaužimų, įvykdytų praėjusiais metais Vokietijoje, buvo išsiaiškinta tik 15% atvejų, ir tik 3% nusikaltėlių nuteisti. Kadangi vokiečių policija neturi pakankamai patirties su įsilaužėliais, pastarieji yra  įsitikinę, jog Vokietijoje jiems niekas negresia. Nusikaltėliai jaučia pilną savo nebaudžiamumą: jie oficialiai gyvena iš Vokietijos socialinių pašalpų, gaujų vadai gyvena prabangų gyvenimą, važinėjasi brangiais sportiniais automobiliais ir perka brangius namus.

Ne taip seniai vokiečių policija nutraukė tyrimą įsilaužėlių gaujos, vadovaujamos žmogaus pravarde „Bossas“, bylos atžvilgiu – dėl priežasties, nesant pakankamai personalo ir techninio parūpinimo sekimui. Policijai buvo reikalinga dešimtys telefoninių prisijungimų pasiklausymui, o taip pat vertėjai iš rumunų, italų ir čigonų kalbų, tačiau šių resursų jos dispozicijoje nebuvo.

„Bosso“ gauja įvykdė daugybę apiplėšimų, vagys išlauždavo duris ir langus, perlipdavo balkonus ir pasiimdavo pinigus, brangenybes bei elektroniką. Tačiau net pagauti vietoje „kareiviai“ neišduodavo savo vadeivos. „Bossas kiaurą parą užsiėmė „organizaciniu“ darbu, koordinavo butų vagišių veiksmus, atidarydavo bankų sąskaitas svetimu vardu ir organizuodavo savo „globotiniams“ socialines pašalpas. Pasak policijos informacijos, „Bossas“ prasukdavo kriminalines operacijas milijoninėmis sumomis €urų.

Ką daryti?

Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės kriminalinės tarnybos vadovas Sebastian Fiedler mano, jog valstybė neteikia policijai pakankamai resursų (neskaitant vandens patrankų – vert past.). Ko pasekoje, teisėtvarka pralaimi kovą su nusikaltėliais. Nepakankamai Vokietijoje atsižvelgta ir į teisinę policijos naudojamų priemonių pusę. Pagal galiojančią teisę, atskira buto vagystė dar nesuteikia pagrindo operatyviniams veiksmams, telefono pasiklausymui ir tyrimo pradžiai. Būtini įrodymai, kad veikė gauja arba nurodantys į tai liudijimai. Tyrimo pradžia gali tęstis mėnesiais.

Vokietiją, kaip ir daugelį kitų „senosios“ Europos šalių „gastrolieriai“ užklupo nepasiruošusią. Pirma, ultraliberali įstatymų bazė pasirodė nepasirengusi kriminalinės situacijos pasikeitimams, kai į šalį plūstelėjo nusikaltėlių gaujos iš Rytų Europos, Balkanų ir Artimųjų Rytų.

Antra, Vokietija dėl ilgaamžės tvarkos ir paklusnumo įstatymams tradicijos, tiesiog neturėjo patirties kovoje su įžūliais ir išradingais nusikaltėliais, kurių nesustabdo nei moralinės nei teisinės normos. Visumoje, vokiečių policija pasirodė blogai parengta materialiai, techniškai ir psichologiškai. Apie tai liudija Naujųjų Metų įvykiai Kelno centre, kai policininkai pasirodė esantys visiški bejėgiai prieš įsisiautėjusių imigrantų minias, o valdžia pasistengė nuslėpti nusikaltimo faktus nuo visuomenės.

Be to, Vokietijoje apskritai nebuvo kuriama metodika kovai su organizuotu nusikalstamumu, kuris pateko į šalį ir pasklido visur. Jeigu anksčiau kalba eidavo apie korsikietišką, italų ar albanų mafiją, tai dabar gerokai žiauresnės ir išradingesnės organizuotų nusikaltėlių gaujos ir Rytų Europos ir Artimųjų Rytų tiesiog „išlaužė“ išorinį ES pasienį.

Piliečiai nuogąstauja

Butų vagystės – tai ne paprasta buitinė problema, – saugumo pojūtis visada buvo „vokiečių gyvenimo būdo“ pagrindu. Kalba eina apie pasitikėjimo valstybe ir jos teisėtvarkos organais praradimą. Pastaruoju metu šis pasitikėjimas labai susvyravo, nekontroliuojamo imigrantų antplūdžio ir padidėjusio etninio nusikalstamumo dėka. Tai, savo ruožtu, iššaukė staigų dešiniųjų-radikalių judėjimų ir partijų skaičiaus augimą, pirmiausia Vokietijoje, Austrijoje ir Prancūzijoje.

Piliečiai mano, jog politikai nebuvo toliaregiški, kai atidarė nacionalinį pasienį: jie net nepagalvojo, kad į Vakarų Europą plėstelės visų rūšių ir tautybių nusikaltėliai. Tokių šalių kaip Bulgarija ir Rumunija priėmimas į ES buvo katastrofiška klaida. Be to, kartu su naujomis imigrantų bangomis į Europą atvyksta ir nauji nusikaltėlių bendrijų kadrai.

Europiečių politikai kol kas dar nesuvokė to fakto, jog ta soti ir saugi Europa, kurios išorinį perimetrą dešimtmečiais nuo „barbarų antplūdžių“ dengė TSRS, daugiau nebeegzistuoja. Ateitis priklauso toms europietiškosioms partijoms ir politikams, kurie sugebės pritaikyti savo šalis prie naujos, labiau žiaurios ir pavojingos realybės. Ryšium su tuo, tokių, kaip „Austrijos laisvės partija“, prancūzų „Nacionalinis frontas“, vokiečių „Alternatyva Vokietijai“ ir daugelio kitų judėjimų atsiradimas yra labai simptomatinis.